– Siūlai nebegrįžti į Niujorką?
– Taip. Juk susituokę negyvensim atskiruose miestuose. Man tavęs reikės čia. O iki vestuvių liko daugiausia pusmetis. Taigi manau, kad tau nebeverta ten grįžti. Galėsi ir toliau rūpintis galerija... Ir manimi... Kol susilauksime vaikelio... – pajuntu Maiko ranką ant pilvo. – Noriu, kad kuo greičiau padovanotum man mažylį... Labai tikiuosi, kad jau pirmąją naktį, mudviem mylintis, tu pastosi...
Gana, Maikai! Tai tavo gyvenimas... Tavo planai... Tavo svajonės... O ne mano... Aš kol kas to nenoriu... Maikai, tu pernelyg skubi...
– Ar leisi man tai apgalvoti? Negaliu lengva ranka nubraukti visų tų metų, praleistų Niujorke. Ir lyg niekur nieko palikti savo darbo, savo draugus... Reikia truputėlio laiko, kad surikiuočiau mintis ir nuspręsčiau taip, kad visiems būtų gerai...
– Kiek tau jo reikia? – jis nustebęs žiūri į mane.
– Nežinau... Man liko savaitė atostogų... Per ją ir turėsiu nuspręsti, kaip toliau gyvensiu...
– Norėčiau kartu su tavimi skristi į Majamį... Ar galiu? Nujaučiu, kad iš ten grįžtume nebe dviese... – Maikas kukliai nusišypso.
– Ketinau skristi su tėvais, bet... Ko gero, po šio vakaro juodu atsisakys tos kelionės... Skrydis numatytas pirmadienį iš pat ryto... Jei iki to laiko susiruoši, gali skristi...
– Žinoma, susiruošiu... Nė už ką nepraleisiu tokios progos... – šiltos jo lūpos paliečia manąsias ir pamalonina švelniu bučiniu. – Šiąnakt liksi pas mane?
– Ne... Juk sakiau, kad reikia daug ką apsvarstyti...
– Bet nebūtina to imtis jau šį vakarą... – Maiko lūpos priglunda man prie kaklo.
– Maikai, liaukis... – atstumiu jį nuo savęs. – Nors šis vakaras ir ypatingas, mudu nesimylėsime... – sakau gal ir piktokai.
– Nepyk... Mane veikia per didelis testosterono kiekis... Esi taip arti, kad negaliu susilaikyti nesvajojęs apie tave.
– Važiuosiu namo, kad būčiau kuo toliau, ir tau nebereikėtų kankintis...
– Ne... Pasilik dar valandėlę... Pažadu valdyti rankas... – nusijuokia Maikas. – Pats tave parvešiu...
– Bet juk esi išgėręs... Negali vairuoti...
– Išgėriau tik taurę šampano... Dėl to tikrai nepadarysiu avarijos... Be to, tavo namai visai čia pat...
– Gerai... O dabar grįžkim į valgomąjį. Nes jeigu mūsų dar niekas neieško, tai netrukus ims ieškoti...
Pakylu nuo minkštakrėslio ir įsikimbu Maikui į parankę. Mažumėlę svaigsta galva. Kitaip ir negali būti po to, ką šiandien teko patirti. O dar peršti ypatingąją vietelę... Taip norisi nusimauti kelnaites ir atsigulti į šiltą vonią... Nors ir su drabužiais...
Bet mano sužadėtiniui geriau to nežinoti...
Grįžtu namo apie vienuoliktą valandą vakaro. Visgi įkalbėjau Maiką, kad leistų išvažiuoti su tėvais. Mamai tai nepatiko. Ji visą kelią burbėjo, kad turėjau pasilikti su būsimu savo vyru. Užtat tėtis mane palaikė. Veidrodėlyje ne kartą sutikau nuoširdų jo žvilgsnį.
Nebenoriu daugiau klausytis mamos priekaištų. Kartais ji gali išties išvaryti iš proto. Užsidarau savo kambaryje ir dar užrakinu duris, kad nesumanytų užeiti.
Nusiprausiu. Apsivelku pižamą. Ir atsigulu į lovą.
Po penkių minučių atsikeliu ir išsitraukiu telefoną. Randu kelis praleistus Rajano skambučius. Skambino ir Leinė. Su ja išvis seniai kalbėjausi.
Nufotografuoju žiedą ir parašau trumpą žinutę. Keletą akimirkų padelsusi vis dėlto spusteliu „Siųsti“.
Ema M.
2013-07-13 Šešt. 23.38
Aš susižadėjau...
Skambutis. Nusišypsau žiūrėdama į žybsintį Galaxy S2 ekranėlyje Rajano vardą.
– Labas... – sakau pakėlusi ragelį.
– Rimtai susižadėjai ar tik juokauji? – jo balsas atrodo piktokas.
– Rimtai...
– Su kuo?
– Su Maiku Skotu... Buvusiu bendraklasiu...
– Maže, ką tu tame Bostone išdarinėji? – Rajanas sušvelnina balsą. – Aš jo net nepažįstu. Nežinau, ar judu tinkate vienas kitam. O gal ir jis tenori tavimi pasinaudoti, o paskui... Palikti.
– Rajanai, juk rytoj dar nesituokiu... Dar turėsi progos pabendrauti su juo... Maikas geras žmogus, manau, tau patiks...
– Pastebiu, kad tada, kai nesu šalia, tu kreti kvailystes... Arba susidedi su anuo idiotu, arba šitai... Sužadėtuvės... Negaliu patikėti...
– Aš irgi netikiu, bet... Žiedas rodo, kad tai tikra...
– Ar nebus taip, kad šitokiu būdu nori pabėgti nuo Meto? – įtariai klausia jis. – Juk nesi iš tų, kurios vieną savaitę dulkinasi su vienu, o kitą su kitu... Arba aš tavęs visai nebepažįstu...
– Su Maiku dar nesimylėjau... – sušnibždu į ragelį, nes pamatau pro durų apačią praslenkant šešėlį.
Nė neabejoju, kad tai mama. Tikriausiai išgirdusi mane kalbant nutarė pasiklausyti už durų. Palendu po antklode ir primenu sau, kad turiu kalbėti tyliai.
– Jis pasipiršo nė nedulkinęs tavęs? Tai koks jis vyras? – Rajanas kone šaukia į ragelį.
– Toks, kuris galvoja ne tuo galu, kaip tu... – mano kuždesys vos girdimas.
– Kur ten įlindai, kad visai tavęs negirdžiu?
– Guliu lovoje. Ir esu užsimetusi antklodę ant galvos...
– Slepiesi nuo sužadėtinio? – juokiasi Rajanas. – Ar jis pagaliau užsimanė išdulkinti tave?
– Užsičiaupk... Esu tėvų namuose, o ne pas Maiką... Rodos, mama stovi už durų ir klausosi mudviejų pokalbio...
– Labas vakaras, Linda! – garsiai sušunka jis ir vėl kvatojasi.
– Liaukis... – o man belieka kuždėti. – Jeigu ir toliau rėkausi, padėsiu ragelį.
– Gerai, maže, nepyk... Na ir pralinksminai... Tai kada numatytos nekaltų jaunųjų vestuvės? – ironiškai klausia Rajanas.
– Dabar nieko tau nesakysiu. Norėjau pasikalbėti, o tu tyčiojiesi iš manęs ir... iš Maiko. Eik sau... – nė neatsisveikinusi spusteliu mygtuką „Baigti pokalbį“.
Gal paskambinti Leinei? Gal su ja apie tai pasikalbėti bus lengviau? Juk ji moteris... Geriau mane supras...
Žinutė.
Rajanas
2013-07-13 Šešt. 23.54
Juk žinai, kad aš tave myliu.
Bet mėgstu ir paerzinti ;)
Maže, susitiksime Majamyje.
Bučkis ;* Saldžių sapnų.
Rajanas
2013-07-13 Šešt. 23.56
Pažaisk su draugeliu. Tikiuosi,
pasiėmei? Jeigu jau tavo
sužadėtinis nežaismingas :D
Rajanai!!!
2013 m. liepos 14 d.
– Ema, galiu tave nuvežti...
– Ne, tėti, nubėgsiu pati... Bet ačiū, kad pasiūlei... – apkabinu jį ir pakšteliu į skruostą.
Mama virtuvėje gamina pusryčius. O aš jau stoviu prie durų apsivilkusi sportinę aprangą ir nekantrauju kuo greičiau skuosti į pamėgtąjį Revyro paplūdimį.– Kada grįši? – pasiteirauja tėtis.
– Nežinau... Gal po valandos... Ar po dviejų... – patraukiu pečiais ir įsikišu ausinę į ausį. Susirandu mobiliajame dainų grojaraštį ir daug negalvodama paleidžiu pirmą pasitaikiusią dainą.
– Kai grįši, norėsiu su tavimi pasikalbėti... – tyliai sukužda jis, žvilgtelėjęs į svetainės pusę. Ne. Mamos ten nėra. Ji vis dar pluša virtuvėje.
Linkteliu galvą ir išspaudžiu šiokią tokią šypseną. Juk numanau, apie ką tėtis nori pasikalbėti. Sužadėtuvės netikėtos visiems. Pažvelgiu į savo kairę ranką, ant kurios bevardžio piršto vakar Maikas užmovė įspūdingą žiedą.
Dabar jo ten nėra. Palieku miegamajame ant staliuko. Bijau, kad paplūdimyje nepamesčiau. Be abejo, tai nevykęs pasiteisinimas. Ir vis dėlto...