Tingiai atsikeliu. Nusirengiu drabužius, su kuriais buvau užsnūdusi, ir palendu po dušu.
Na, va... Nusipraususi jaučiuosi lyg visai kitas žmogus... Nors iš veidrodžio į mane žvelgia pavargusi moteris, vis dėlto jos lūpas puošia šypsena. Regis, kažką gražaus sapnavau. Tik neprisimenu ką.
Ištraukiu nešvarius skalbinius iš violetinės skalbinių dėžės. Suskirstau pagal spalvas ir dalį jų sudedu į skalbimo mašiną.
Virtuvėje įsipilu stiklinę sulčių. Išgeriu. Ir imuosi darbo. Reikia susitvarkyti butą. Nuėjusi į svečiams skirtą kambarį, į kurį retai užsuku, vonios patalpoje randu paliktą dantų šepetuką. Tikriausiai aną savaitgalį juo naudojosi Metas. Spintelėse pilna visokių naujų daiktų, tiek dantų šepetėlių, tiek muilo, tiek rankšluosčių ir viso kito. Daugiausia jie skirti Rajanui, nes šis dažnai čia nakvoja. Be to, artimieji kartais užsuka manęs aplankyti, tad ir jiems prireikia tų higienos priemonių.
Meto šepetėlio nejudinu. Palieku ten, kur ir buvo. Nežinau kodėl... O gal ir žinau... Tik nenoriu pripažinti...
Besitvarkydama sudarau ir produktų sąrašą. Paprastai nusiperku maisto visai savaitei. Kartais, jei savaitgalį išvykstu, elektroniniu laišku išsiunčiu tą sąrašą į parduotuvę pažįstamam pardavėjui, jis viską atveža į namus.
Bet šiandien noriu apsipirkti pati. Pildydama sąrašą pamanau, kad būtų visai ne pro šalį išsikepti picos. Tokios, kaip man iškepa mama, kai grįžtu į namus.
Tas aromatas... Mmm... Dieviškas. Net seilės ima kauptis burnoje, kai apie tai pagalvoju.
Skalbiniai jau išplauti ir išdžiūvę. Reikia tik išlyginti. O valandos eina taip greitai, kad nepastebiu, kaip užklumpa vakaras. Nors už lango dar šviesu.
Greitai apsirengiu ir pasiėmusi pirkinių sąrašą išbėgu pro duris. Važiuoju į artimiausią Gristedes parduotuvę. Žinau, kur rasti kiekvieną reikiamą produktą. Tad per daug negalvodama viską sukraunu į vežimėlį ir atsistoju prie kasos, ketindama sumokėti už pirkinius. Tik, deja, čia ilgoka eilė.
Šiaip ne taip grįžtu su krepšiais namo. Iš karto puolu maišyti picai tešlą. Pavartau savo užrašus ir radusi receptą tiksliai pagal jį sveriu kiekvieną ingredientą. Juk kepsiu picą pirmą kartą, tad noriu, kad viskas pavyktų. O ne kaip paprastai būna... Pirmas blynas prisvilęs.
Užminkyta tešla patogiai guli dubenyje. Reikia bent valandos, kad pakiltų. O aš tuo tarpu užsiimu skalbiniais. Tai yra jų lyginimu.
Beveik septintą valandą vakaro pašaunu picą į orkaitę. Pusę sutaisiau su vištiena, kitą su pievagrybiais. Pridėjau visokių prieskonių, pomidorų, alyvuogių, špinatų lapų, ant viršaus užtarkavau kalną sūrio, kad būtų skaniau. Belieka laukti, kol iškeps.
Išsiunčiu žinutę Metui.
Ema M.
2013-04-14 Sekm. 19.08
Gal nori picos? Pati kepu.
Po pusvalandžio jau turėtų
garuoti ant stalo :)
Nesulaukiu jokio atsakymo. Hmm... Keista. Paprastai Metas atrašo iš karto. Tikriausiai dirba. Juk sekmadienis. Tokiu laiku bare turėtų būti nemažai lankytojų.
Kol kepa pica, susirandu seną DVD su kažkokiu romantiniu filmu. Seniai nežiūrėjau filmo. O ramus sekmadienio vakaras pasirodo esąs labai tinkamas tam reikalui.
Staiga mano nuostabai suskamba durų skambutis. Svečių lyg ir nelaukiu. Na, dėl vieno svečio nesu tikra. Tai bus arba jis... Arba NIEKAS KITAS.
Atidariusi duris pirmiausia pamatau pažįstamas mėlynas akis, pro akinių stiklus žvelgiančias į mane.
– Esu žiauriai alkanas. Tad neatsisakyčiau gabalėlio picos. Gal ir dviejų... Arba trijų... – Metas šypsosi.
Aš taip pat šypsausi. Ir galvos mostu parodau, kad gali užeiti.
– Labas... – jis tik dabar pasisveikina ir ketina svetainėje nusivilkti odinę striukę.
– Labas...
– Tiks? – klausia ištraukdamas ranką iš už nugaros ir atkišdamas indelį pomidorų padažo.
Dabar tikrai negaliu sulaikyti besiveržiančio juoko. Imu garsiai kvatotis.
– Vyno neatnešiau, nes abu žinom, kaip pastarąjį kartą baigėsi tavo išgertuvės... – Kilstelėjęs antakį Metas pažiūri į mane. – O pomidorų padažas itin dera su pica...
– Tiks... Ačiū... – mandagiai atsakau ir paėmusi iš jo indelį einu į virtuvę. – Jauskis kaip namie... Gal arbatos, sulčių ar dar ko nors? – pasiūlau tikrindama orkaitėje kepančią picą – dar kelios minutės, ir ši bus gatava.
– Sulčių... Ačiū...
– Ar kartais šiandien neturėjai dirbti? – klausiu pastačiusi stiklinę ant stalo priešais Metą, besisėdantį ant kėdės.
– Dirbau... Aš kaip tik iš baro... – atsako jis.
– Ak... Atleisk, nežinojau. Galėjai parašyti, kad dirbi... – pasijuntu nesmagiai.
– Paprašiau kito barmeno padirbėti už mane... Nenorėjau praleisti ir taip ilgai atidėliotos vakarienės... – jis gurkšteli sulčių.
– Tai ne ta vakarienė, kurią esu tau skolinga...
Jo veide matyti nuostaba.
– Nejau manei, kad tokia proga apsiribosiu pica? Pradėjau kepti sau ir supratau, kad viena jos neįveiksiu. Todėl ir parašiau. Tikiuosi, labai neišpeiksi, nes kepu pirmą kartą. Kliaujuosi mamos receptu ir viliuosi, kad ir man taip skaniai pavyks...
– Kvapas fantastiškas, o skonį tuoj sužinosim...
Ištraukiu picą iš orkaitės ir padedu garbingiausioje vietoje – stalo viduryje. Aromatas tikrai vilioja kuo greičiau paragauti. Ne tik aš, bet ir Metas nekantrauja atsikąsti bent mažytį kąsnelį.
Paduodu jam peilį ir leidžiu supjaustyti picą. Juk dažniausiai per visokias šventes tai daro šeimos galva. Na, Metas ne šeimos galva, bet vienintelis vyras bute. Todėl šitai atlikti lyg ir jo pareiga.
Padedu ant stalo lėkštes ir įrankius. Ir sau įsipilu sulčių.
– Mmm... Skanu... – paragavęs sumurma Metas.
– Man galėtų būti mažiau druskos... Ko gero, būsiu šiek tiek jos padauginusi... – kritiškai įvertinu savo patiekalą. – Ten, iš kur esu kilusi, žmonės sako: jei persūdai patiekalą, esi įsimylėjęs... – nusišypsau iš šių žodžių, man jie visada atrodė kvaili.
– Hmm... Nežinojau. Tai tu ką nors įsimylėjusi? – jo akys įsmeigtos į mane, tarsi reikalautų atsakymo. Tuoj pat.
– Aha... Kurgi ne... – ironiškai nusišaipau. – Tikriausiai būsiu klaidingai užsirašiusi receptą... – įsidedu į burną dar kąsnelį picos, kad neprišnekėčiau ko nereikia.
Ji su Meto atneštu pomidorų padažu sudaro tobulą duetą. Bent jau man... Ir to sūrumo nebejusti.
– Kaip sekėsi vestuvėse? Kada grįžai? – teiraujasi jis.
– Grįžau vakar vakare... Tad atsikėliau tik šiandien po pietų... Ir vis dar jaučiuosi pavargusi. Man šventė buvo nuobodoka. Gal dėl to, kad nesutikau nė vieno įdomaus pašnekovo... Na, išskyrus vieną...
– Jis tave mergino? – tiesmukai klausia Metas, lyg jam tai rūpėtų. Labai rūpėtų.
– Ne. Maloniai su manimi elgėsi. Mudu tik šnekėjomės. Neišgirdau nė vieno nepadoraus pasiūlymo, kaip iš kitų kelių pašnekovų.
– Tai vis dėlto kažkas tave mergino... – tarsi sau sako jis ir ūmiai smeigia šakute į picą su vištiena.
– Buvo tokie du mulkiai, bet aš kaipmat jų atsikračiau... – nusijuokiu prisiminusi tą pokalbį.
– Įskaitau šitą picą ir šią mudviejų vakarienę... Kitos ruošti tau nereikės... – pažvelgęs į mane ištaria Metas.
– Man nesunku, kada nors galėsiu pagaminti ir ką kita... Jei tik norėsi...
Kas mane traukia už liežuvio? Pati sau kasu duobę...
– Jei dar kada nors pakviesi vakarienės, neatsisakysiu... Minėjai, kad nesi niujorkietė... Jei gerai prisimenu...
– Šią vasarą bus aštunti metai, kai gyvenu Niujorke. Bet esu kilusi iš Bostono. Ten gimiau ir augau. Kartais vykstu aplankyti artimųjų. Bent kartą per mėnesį esam susitarę, kad atskrisiu. Nors jau bus keli mėnesiai, kai laužau šį susitarimą.