Įsikišu į ausį kitą ausinę, pamojuoju tėčiui ir išbėgu pro duris.
Jau valandą esu paplūdimyje. Per tą laiką nesutinku nė vieno žmogaus. Čia tik aš... Ir saulė, vis rečiau išlendanti iš debesies.
Širdies gilumoje žinau nebegrįšianti į Niujorką... Neturiu dėl ko grįžti... Palengva žengiu per smėlį, žvelgdama į ramų vandens paviršių. Nuėjau iki kito paplūdimio galo, tad dabar tenka pareiti.
Nieko nepalikau tame Niujorke... Aplankyti Leinę galiu ir iš čia... Šiaip ar taip, reikės ją supažindinti su Maiku... O Rajanas galės dažniau atskristi pas mus... Bostonas ne taip toli...
Maikas teisus... Būdama čia galėsiu skirti daugiau laiko mamos galerijai... Ir savo aistrai... Fotografavimui... Galėčiau ir vėl būti fotografė... Vestuvės, krikštynos, kitos šventės... Jų čia nemaža... Tad kodėl tuo neužsiėmus?.. Patirties turiu... Manau, ir Maikas man padėtų... Jis supratingas... Bent jau bus toks, kol gims kūdikis... Negalėjau nešyptelėti.
Kūdikis... Priglaudžiu delną prie pilvo ir pajuntu, kaip mano šypsena darosi dar platesnė. Vis dėlto atsirado pasaulyje vyras, kuris nori, kad būčiau jo vaikų motina... O ne vien kekšė... Ir jis nori mane mylėti... O ne vien dulkinti... Dar ir vesti... O ne palikti mane...
Na ir kas, kad meilė Metui bus ilgai gyva mano širdyje. Juk apie tai niekam nereikia žinoti... Aš mylėsiu Maiką... Prisiversiu jį pamilti... Ir padovanosiu jam mažylį... Šis galės žaisti su savo pusbroliais. Kaip mes vaikystėje žaisdavome... Kiekvieną sekmadienį vyksime pas mamą pusryčiauti... Tokia bus mūsų šeimos tradicija... O penktadieniais su seserimi ir jos vyru paliksime vaikus seneliams ir trauksime pramogauti... Pasikviesime ir Maiko brolį su žmona...
Aš būsiu jam gera žmona... Lauksiu grįžtančio iš darbo su garuojančia vakariene ant stalo... Ir apipilsiu bučiniais... O kas vakarą mylėdamasi neprisiminsiu kito vyro, kuriam visada priklausys mano širdis. Aš galvosiu tik apie Maiką, savo teisėtąjį... Ir patirdama orgazmą šauksiu jo vardą, o ne tą, kurį norėčiau šaukti...
Aš myliu Maiką. Myliu Maiką. Myliu Maiką. Man nenusibos kasdien kartoti tuos žodžius. Nes Maikas yra mano ateitis... Negalėsiu jos kurti, jei nepamiršiu praeities... Juk taip?
Nuo vaikščiojimo pavargsta kojos. Ypač dešinė. Kartais ją vis dar paskauda. Bet argi tai skausmas... Bet koks fizinis skausmas netrunka praeiti, jį galima numalšinti. Kas kita širdgėla... Ne taip lengva numaldyti sieloje siaučiančias audras.
Atsisėdu ant smėlio ir žiūriu į vandenyną. Iš ausinių girdėti sodrus vyro balsas. Gražiai dainuoja. Rankomis apglėbiu kelius ir įbedu smakrą.
Nesinori apie nieką galvoti. Taip gera vien sėdėti ir stebėti besiritančias į krantą bangeles. Imu jas skaičiuoti. Trisdešimt šešta... O šita trisdešimt septinta...
Turbūt taip sėdžiu apie pusvalandį. Debesys nebeleidžia grožėtis saule, kažkur paslepia ją nuo manęs. Pajuntu pirmuosius lietaus lašus ant veido. Žvilgteliu sau į rankas. Oda pašiurpusi. Vėjas čiumpa mane į glėbį. Darosi labai šalta.
Laikas keliauti namo. Pakylu nuo smėlio. Juk nesėdėsiu paplūdimyje per lietų.
Gaunu žinutę. Keista... Jau sugrįžo sesuo? Kada?
Dana
2013-07-14 Sekm. 10.05
Jis tikrai tave MYLI ;)
Mama viską jai pasakė. O aš taip norėjau pati pranešti Danai apie sužadėtuves...
Ant telefono ekranėlio užtykšta keli stambūs lietaus lašai. Dar vienas perspėjimas, kad kuo greičiau palikčiau paplūdimį, jei nenoriu pareiti namo permirkusi. Apsigręžiu.
Kas... tai?.. Nebegaliu daugiau žengti nė žingsnio. Sustingstu.
Ten... priekyje... stovi... METAS.