– Tavo santykiai su šeima puikūs?
– Labai. Esame kaip vienas kumštis. Vieni kitiems padedam, vieni kitais rūpinamės.
– Turi brolių? Seserų? – nesiliauja smalsavęs Metas.
– Kaip čia pasakius... Ir taip, ir ne...
Man nepatinka su svetimais žmonėmis kalbėti apie savo šeimą. Bet su Metu... Su juo jaučiuosi kitaip. Negaliu ir nenoriu nieko slėpti.
– Tai kaip su tais broliais ir seserimis? – jis pakartoja klausimą.
Pažvelgiu Metui į akis. Kelias akimirkas jose kažko ieškau. Pati nežinau ko.
– Ar galiu pasitikėti tavimi? – Klausdama jau žinau atsakymą.
– Žinoma... – jo veidas rimtas. Tarsi jis nujaustų, kad ketinu papasakoti kai ką svarbaus.
– Eime į balkoną įkvėpti gryno oro... – pasiūlau ir pakilusi nuo kėdės žengiu atidaryti balkono durų.
Pro jas įsiveržia gaivus vėjelis. Mūviu trumpus šortus, šiek tiek blaškančius Meto dėmesį. Švelniai tariant. Ir vilkiu platoką juodą palaidinukę trumpomis rankovėmis.
Man darosi šalta. Nubėgusi į miegamąjį atnešu du pledus: vieną jam, kitą sau. Mėlyną atkišu Metui, o į savąjį raudoną kaipmat įsisupu ir išeinu į balkoną.
Mudu prisėdame ant patogių krėslų ir kurį laiką grožimės vakarėjančiu Niujorku. Bet Metas į mane vis dar žvelgia rimtai.
– Pasakojimas bus ilgokas... Ar vis dar nori jį išgirsti? – atsigręžusi įdėmiai pažvelgiu į jį.
Jis drąsiai linkteli galvą ir įsistebeilija man į akis. Bet aš nusuku savąsias. Tik nematydama jo akių galėsiu susikaupti ir viską papasakoti.
– Pradėkim nuo to, kad mano vaikystė nebuvo linksma... Penkerių metukų buvau įvaikinta... Mano mama ir tėtis žuvo per nelaimingą atsitikimą... Bent jau taip buvo skelbiama... Nors aš žinau, kad tai melas... Pati savo akimis mačiau mamą liepsnose... (Metas ima tankiau alsuoti iš susijaudinimo. Rodos, jam sunku klausytis šio pasakojimo, kaip ir man apie tai kalbėti.) Bet buvau tik vaikas, mano žodžiais niekas nebūtų patikėjęs... Iki penkerių metų turėjau mylinčią šeimą... Na, bent man taip atrodė... Mama buvo menininkė... Kūrė nuostabius papuošalus... Tapė portretus... Labiausiai prisimenu tamsius ilgus jos plaukus ir juoką – girdama mane už tai, kad nupiešiau dar vieną nelabai vykusį paveikslėlį, mama kikendavo man į ausį... Tėtis buvo taip pat meno žmogus... Fotografas... Visi sakė, kad jis talentingas ir tikrai daug pasieks... Bet turėjo vieną ydingą polinkį... Mėgo lošti... Buvo be galo azartiškas... Tas beprotiškas noras lošti jį ir pražudė... Tėvai ėmė vis labiau nesutarti... Galiausiai tėtis pradėjo vogti pinigus iš mamos, nešti daiktus iš namų, kad tik padengtų skolas... O šios vis didėjo... Kol vieną dieną skolininkai patys atvažiavo į namus reikalauti savo pinigų... Aš buvau su mama virtuvėje ir išgirdau kieme riksmus... Girdėjau piktą tėčio balsą ir dar kelis šaukiančius vyrus... Staiga pro langą įlėkė degantis butelis, viskas aplinkui paskendo liepsnose... Tą akimirką išsigandau... Mama čiupo mane į glėbį ir išmušusi virtuvės langą liepė šokti... Gyvenome pirmame aukšte, tad nesunkiai nušokau ant žemės... Nubėgau iki netoliese augančio medžio ir laukiau mamos... Bet jai ruošiantis lipti pro langą, iš antro aukšto nukrito sija, mama atsidūrė tarsi spąstuose ir negalėjo ištrūkti... Prisimenu, kaip šaukiau, kad greičiau iš ten išeitų, nes mačiau liepsnojant viską aplink... O mama vis nesiliovė kartojusi, kad myli mane... Ir liepė bėgti kuo toliau iš čia... Pamačiau, kaip tėtis įpuolė į namus jos gelbėti... Per vėlai... Jį irgi pasiglemžė liepsnos... Atsimenu, kaip man žiūrint į tas liepsnas ašaros tekėjo upeliais... Prie manęs priėjo vienas iš padegėjų... Jis buvo gaujos vadeiva ir tyliai man ištarė: „Juk tu niekam nesakysi, tiesa?“ Žiūrėjau į jį bejausmėmis, sklidinomis ašarų akimis... Nieko neatsakiau, tik papurčiau galvą... Žinojau, kad jis gali šitaip padaryti ir kitiems mano artimiesiems... Šalia gyveno mamos sesuo su šeima, tad jie ir priglaudė mane... Todėl tetą ir vadinu mama, o dėdę tėčiu... Pusbrolis tapo mano broliu, o pusseserė seserimi... Po ano įvykio beveik metus nepratariau nė žodžio... Ir kasnakt sapnuodavau košmarus... Tėvai mane vežiojo pas psichologą, bet ir tasai niekuo negalėjo padėti... Pusbrolis Aleksas mane vis kalbino, kalbino, kol mudu pradėjom šnekėtis... Vėliau išdrįsau kalbėtis ir su kitais žmonėmis... Su Aleksu ir dabar esam geri draugai... Ta šeima man yra viskas, ką turiu... Ji daug padarė dėl manęs... Todėl padedu jos nariams kiek galėdama, kad atsilyginčiau už visą gautą meilę... Tad štai kokia tikroji mano gyvenimo istorija...
Pažvelgiu į Metą. Jis atrodo lyg piktas, lyg sunerimęs.
– Tas, kuris taip pasielgė su tavo šeima, yra niekšas... – sako pro sukąstus dantis.
Pajuntu nuo jo sklindant keistą jausmą. Tarsi troškimą mane apsaugoti.
– Tai praeitis... Kad ir kokia nemaloni, ji visada liks su manimi... Iš jos stengiuosi prisiminti tik gražius dalykus, o tuos skaudžiuosius užmiršti... – Matau, kad Metas nori mane apkabinti ir nesiryžta. – O kokia buvo tavo vaikystė? – pasidomiu.
– Manau, kad šį vakarą užteks tavo istorijos, maniškę palikim kitam kartui... Vis tiek nieko įspūdingo joje nėra... – jis išspaudžia šiokią tokią šypseną. – Galėčiau pasmalsauti, ką reiškia tie pakabučiai tau ant kaklo?
Nevalingai pažvelgiu žemyn, kur ant kaklo kabo ilga grandinėlė. Pakabučių nematyti. Jie paslėpti po palaidine. Tikriausiai aną savaitgalį nurengdamas mane Metas juos pastebėjo.
Ištraukiu pakabučius iš po palaidinės.
– Mergelės Marijos medalionas priklausė mamai. Tai vienintelis man likęs brangiausias papuošalas. O kaip šis sidabrinis raktelis pateko man į rankas, gana įdomi istorija. Papasakoti? O gal jau nusibodau su savo kalbomis?
– Man patinka tavęs klausytis... Papasakok... – įsakmiai ir drauge švelniai prašo Metas.
– Vieną dieną einančią gatve mane užkalbino senyvas vyras... Pardavinėjo visokiausius daiktus... Norėjau praeiti pro šalį, bet jis buvo toks įkyrus, kad stabtelėjau ir nutariau jį išklausyti... Senukas įtikinėjo mane turįs stebuklingą amuletą, kuris pritraukia meilę; anot jo, man jos trūko... Sakė, kad jį nešiodama greitai sutiksiu savo pasakų princą, o tada ilgai ir laimingai gyvensiu... Nuo anos dienos praėjo beveik treji metai, o to princo kaip nesutinku, taip nesutinku... Vienu žodžiu, aš tą raktelį nusipirkau ir pamaniau – tebūnie... Jeigu žilagalvis taip sako, gal ką nors ir žino... Nusprendžiau, kad sutikusi savo mylimąjį atiduosiu jam tą raktelį kaip savo meilės įrodymą... Paprasta ir aišku... – nusijuokiu žiūrėdama į šalia sėdintį Metą.
Dabar jis atrodo susimąstęs. Primerkęs akis žvelgia į tolį.
– Kad ir kaip man patinka leisti vakarą su tavimi, teks atsisveikinti. Rytoj tau į darbą, todėl turi pailsėti... – rūpestingai sako.
Tada pakyla nuo krėslo ir grįžta į svetainę. Nuseku pavymui. Tamsiaplaukis apsivelka striukę, užsideda skrybėlę ir stabteli prie durų ketindamas atsisveikinti.
– Žinai, aš kai ko noriu... Pasimatymo su tavimi... – jo balsas ryžtingas. Nesunku pastebėti ir greta stovintį geriausią Meto draugą pasitikėjimą savimi.
Aš nustembu, kaip, manau, manimi dėta nustebtų bet kokia moteris.
– Aš tau visai nepatinku, kad taip reaguoji? – klausia jis.
Ne! Taip! Jau ir pati nebežinau, ką manyti.
– Tiesiog nemėgstu likti skolinga...
– Už ką? Juk tai pasimatymas... Na, bet jei norėsi, galėsi atsilyginti dar viena vakariene... Arba pusryčiais. Bet jų naivu tikėtis, tiesa?