– Kai išgirdau tą naujieną, maniau, širdis iššoks iš krūtinės... Labai bijojau, kad jums kas nors atsitiko... – susigraudinu.
– Emute, išties mums viskas gerai. Nesijaudink dėl mūsų. Jei kas nors blogo būtų nutikę, būtume paskambinę...
– Mama, aš visuomet jaudinuosi dėl jūsų. Kaip ir jūs dėl manęs. Bet, dėkui Dievui, esat sveiki. Pasistenkite kelias dienas nekišti nosies iš namų. Girdėjau, kad tai, ko gero, buvo teroristų išpuolis.
– Šį tą girdėjom ir mes. Žinoma, stengsimės laikytis nuošaliau. Dabar kaip tik su tėčiu ruošiamės važiuoti pas Daną. Tikriausiai ji sukrėsta to įvykio.
– Perduok visiems linkėjimų. Myliu jus visus. Iki. Dar paskambinsiu vėliau.
– Iki, dukra. Ir mes tave mylim.
Padedu ragelį ir atsidūstu. Nieko šiame gyvenime nėra svarbiau už žinojimą, kad tavo šeimai saugu.
Bet mano išmanusis telefonas vėl suskamba. Ekranėlyje mirga Meto R. numeris.
– Klausau, – atsiliepiu daug ramesniu balsu nei pirmiau kalbėdama su mama.
– Girdėjau naujienas. Kaip tavo šeima? Ar nenukentėjo? – Metas irgi susijaudinęs.
– Visi sveiki... Nė vienas nenukentėjo... Bet ačiū už rūpinimąsi.
– O kaip tu jautiesi?
– Prieš kelias minutes buvau kaip reikiant išsigandusi. Bet pasikalbėjau su mama ir nusiraminau.
Ir dabar girdėdama tavo balsą esu dar ramesnė.
– Jei kartais reikės draugo peties pasikalbėti ar išsiverkti, žinai, kur mane rasti...
– Ačiū... Malonu, kad įsigijau dar vieną draugą... Juk mes draugai, tiesa? – lyg tarp kitko pasitikrinu dėl akivaizdaus dalyko.
– Žinoma, draugai... – kažkodėl jo balsas man nepatinka.
O gal Metui pačiam nepatinka žodis „draugai“, todėl jis taip keistai jį taria? Nesigilinu į tai. Juk dar tik pirmadienis. Iki savaitgalio likusios net keturios dienos.
Nekantrauju pamatyti Leinę. Labai pasiilgau tos vietos. Tik pirmiau dar turėsiu eiti į pirmąjį pasimatymą po ilgiausios pertraukos. Ką reikės apsivilkti?
Į kabinetą įpuola Erika.
– Girdėjau, kas nutiko Bostone. Kaip ten laikosi taviškiai? – uždususi klausia.
– Turiu bėgti. Gal pasikalbėsim vėliau? – sakau laikydama telefoną prie ausies.
– Gerai. Iki, Ema...
– Iki... – trumpai atsisveikinu ir padedu ragelį.
– Su kuo kalbėjai? – smalsauja draugė.
– Su mama, – pameluoju.
Bet šis melas nestringa gerklėje. O ir sąžinė, šiaip jau kaipmat nubundanti, jeigu sumeluoju, neužrinka ant manęs. Kuo toliau, tuo mažiau noriu pasakoti Erikai apie savo asmeninį gyvenimą. Nes visa, ką jai papasakoji, tuojau sulaukia užuominų apie lovos reikalus. Man gana ir Rajano bei panašių jo kalbų.
– Na, ir? Kaip jie ten? – toliau klausinėja Erika.
– Gerai. Sprogimas jų nepalietė. Mamos su tėčiu nė nebuvo toje šventėje, tik sesuo. Bet jai irgi nieko nenutiko.
– Net geriau pasidarė, – dramatiškai atsidūsta ji ir sėdasi ant kėdės. – Bosė kabinete?
– Ne. Seniai išėjo.
– Mačiau ją su naujuoju draugužiu... – pašaipiai sako Erika. – Tikriausiai jis taps dar vienu jos vyru... Matyt, vyrukas turi nemažai pinigų...
– Erika, užuot šaipiusis iš Denisės verčiau pasižiūrėtum į save. Ar ne taip pat elgiesi?
– Kas čia dabar? Nejau tapai jos gynėja? – jai nepatinka tokie mano žodžiai.
– Neginu jos. Tik sakau, kad pati ne geriau elgiesi... Kodėl tau nesusiradus paprasto vyro, dirbančio normalų darbą? Gal tada baigtum svaičioti apie tuos milijonierius... Ir jų pinigus...
– Ne, paprasti darbininkėliai manęs nedomina... Ką jie galėtų man pasiūlyti? Esu ypatinga moteris, turinti ypatingų reikalavimų. Juos atitikti galėtų tik turtingas vyras... Ne bet koks, o turtingas... – Erika pabrėžia paskutinį žodį.
– Nebijai, kad prasidėjusi su tokiu prarasi visą savo laisvę ir nepriklausomybę? Tokie vyrai dažniausiai mėgsta kontroliuoti savo moteris.
– O man vis vien. Tegul kontroliuoja, kad tik duotų pinigų. Visa kita tebus kaip vyras nori, – patenkinta kalba ji.
– Aš taip negalėčiau. Pasiklausius tavęs tik ir norisi kuo toliau sprukti nuo tokio svajonių gyvenimo. Man užtenka kiek turiu ir kiek pati užsidirbu. Labiau vertinu nepriklausomybę nei gyvenimą su sukriošusiu seniu ir jo milijonais.
– Nė nesudvejodama rinkčiausi milijonus, jeigu tik kas nors pasiūlytų... – svajingai sako draugė. – Bet... Ko gero, savojo princo dar teks palaukti. Tikiuosi, neilgai, nes neinu jaunyn. O ir energijos trečiame raunde galiu pritrūkti... – kikena ji.
– Gal jau eik. Nenoriu klausytis apie tavo ištvirkėliškus santykius... – nusišypsau ir aš.
– Gerai jau, gerai. Nekalbėsiu apie tai. Žinau, kad tau nepatinka klausytis. Bet juk bet koks bendravimas anksčiau ar vėliau baigiasi dulkinimusi, – uždarydama kabineto duris tyliai, bet emocingai ištaria Erika ir šypsodamasi dingsta už jų.
Nemanau, kad atsiras vyras, pakeisiantis jos būdą. Erika išties pašėlusi... Tikriausiai tokia ir liks.
Neskaitant žinios apie sprogimą, pirmadienis ganėtinai ramus. Turime kelis naujus reklamos užsakymus, bet neskubius, nebūtinus kaipmat atlikti.
Paskambina Denisė ir tarsi užsimena ir šią savaitę galinti nepasirodyti darbe. Dingstis – verslininkas, kuriam norinti aprodyti Niujorką.
Aha... Aprodyti Niujorką... Taip ir patikėsiu...
Vakare jau gulėdama lovoje sulaukiu ir Rajano skambučio.
– Maže, tu sveika? Tau nieko nenutiko? Ką tik išgirdau, kas įvyko Bostone, – jo balsas ir išsigandęs, ir rūpestingas.
– Aš sveika. Tėvai sveiki. Viskas gerai. Nusiramink. O kodėl manei, kad esu Bostone?
– Prisiminiau, kaip sakei seniai nebuvusi namuose. Tai ir spėjau, kad išskridai pas tėvus...
Ak, taip... Juk iš tiesų žadėjau skristi...
– Neišskridau, tiesiog po visų tų vestuvių likau Niujorke ir... Leidau savaitgalį kitaip... – nusišypsau prisimindama picą, Metą ir sekmadienio vakarą.
– Džiaugiuosi, kad likai Niujorke... Kaip ten mano butas? Dar niekas neapiplėšė? – nusijuokia Rajanas.
– Tai kad iš tavęs nėra ko vogti, – šaipausi iš draugo.
– Liaukis... – juokais pagraso jis. – Nes neparvešiu dovanų...
– Kada ketini grįžti?
– Dar nežinau. Nusprendėm čia pabūti ilgiau. Gal pakeliausim po Italiją ar Ispaniją. Bet kada nors tikrai grįšiu. Kaip galėčiau ištverti be tavęs? Jau dabar pasiilgau...
– Aš irgi tavęs pasiilgau, mažiau... – liūdnokai sakau, nes man iš tikro jo trūksta. Tiesa, ne taip, kaip anksčiau. Dabar turiu kitą draugą, jo dėmesys man be galo malonus.
– Kai grįšiu, surengsim vakarėlį pas mane... Okei? – linksmai čiauška Rajanas. – Tik mudviem... Na, gal dar Simoną priimsim į draugiją... Kaip tik dabar jis šalia manęs... Juokiasi... – girdžiu ragelyje ir Simono balsą. – Užsisakysim daug maisto. Biurgerių, picų, toną ledų ir visokio kitokio šlamšto...
– Tu įsivaizduoji, kas liks iš mūsų skrandžių? Visų pirma, tikrai apsinuodysim, jei tiek sušlamšim... Antra, verčiau aš pagaminsiu ką nors skanaus. Vakar kaip tik kepiau picą... Išėjo visai skani... Bent jau mums patiko...
– Mums?
Po velnių! Kodėl išsižiojau? Dabar Rajanas nebeatstos.
– Buvau pasikvietusi vakarienės vieną pažįstamą, ir tiek... – mėginu kaip nors išsisukti, kad tik neimtų daugiau klausinėti.
– Nagi, zuikeli, su kuo ten vakarieniavai? – jis atrodo labai susidomėjęs.
– Jau sakiau... Su vienu pažįstamu... Tu jo nepažįsti...