Ema M.
2013-04-17 Treč. 11.17
Po pasimatymo pasakysiu,
ar nusibodai, ar ne. Gerai?
Metas R.
2013-04-17 Treč. 11.18
Tikrai??? Nejau išties pasakysi?
Jėzau! Kas tau šiandien pasidarė? Ar nebesupranti juokų?
Ema M.
2013-04-17 Treč. 11.20
Kur šiandien pametei
nuotaiką? Tarsi suirzęs esi...
Aš tik juokavau...
Metas R.
2013-04-17 Treč. 11.22
Nežinau... Kai neatrašei,
pamaniau, kad... Nė nenoriu
prisiminti. Matyt, todėl ir
esu blogos nuotaikos.
Ema M.
2013-04-17 Treč. 11.23
Kaip man tave pralinksminti? :)
Metas R.
2013-04-17 Treč. 11.24
Paruošti pusryčius :D
Ema M.
2013-04-17 Treč. 11.26
Ne. Neišeis. Visų pirma, jau
beveik vidudienis. O vidudienį
nepusryčiaujama. Antra,
turėtum mane vesti.
Metas R.
2013-04-17 Treč. 11.28
Jokių problemų. Išsirink
datą ir vietą. Bet ką padarysiu,
kad tik gaučiau tuos pusryčius :D
Vestuvės? Hmm... Smagu žinoti, kad kas nors nori mane vesti. Nors ir juokais.
Ema M.
2013-04-17 Treč. 11.30
Gal vis dėlto pirmiau eikim
į pasimatymą :) Ko gero, apie
vestuves dar anksti šnekėti :D
Metas R.
2013-04-17 Treč. 11.32
:D džiaugiuosi, kad vis dar
nori su manim bendrauti.
Nežinau, kaip sulaukti
penktadienio ;)
Ema M.
2013-04-17 Treč. 11.34
Jeigu iš karto neatrašau, tai
dar nereiškia, kad nenoriu
bendrauti. Jei kartais nežinojai,
tai aš dirbu ir ne visuomet
nešiojuosi telefoną :)
Metas R.
2013-04-17 Treč. 11.35
Dabar žinosiu ;)
Koks jis valdingas! Visai kaip aš. Nori viską žinoti... Kur aš, su kuo aš, ką veikiu.
Įdomu, ką bus sumanęs? Žiauriai nekenčiu staigmenų. Labai tikiuosi, kad bent jau nieko ekstremalaus. Antraip pabėgsiu iš to pasimatymo.
2013 m. balandžio 19 d.
– Didžioji diena, Ema, ką? – žiūrėdama vonioje į veidrodį balsiai klausiu savęs.
Dar tik ankstyvas rytas. Privalomasis makiažas prieš darbą. Privalomieji pusryčiai. Kas dar? Ak, taip! Reikia išsirinkti aprangą pasimatymui. Gal šį reikalą atidėsiu iki vakaro. Rytą dar neveikia galva.
Darbe iš Denisės jokių naujienų. Smaginasi Kalifornijoje, o aš turiu už ją dirbti. Tikėkimės, kitą savaitę pasirodys. Nors pažinodama ją negaliu būti tikra.
Bet mintis pamažu užvaldo ne mano bosė, o būsimas gražus savaitgalis. Pagaliau atsidursiu ten, kur jaučiuosi geriausiai. Nekantrauju pamatyti Ikarą. Žinau, ir jis manęs pasiilgo.
Blondinė irgi šiandien pasiprašo anksčiau paleidžiama iš darbo. Matyt, taip pat eis į pasimatymą. Nenustebčiau, jei ir vėl imtų pramogauti su naujuoju meilužiu užsienyje. Jos feisbuke pilna nuotraukų iš tokių kelionių. Kas moka, tai moka naudotis vyrais. Ir kuo ji juos sužavi? Išvaizda ar... Negi tik išvaizda?
Neinu pietauti, tad pas mane užsuka Erika su valgiais iš kitapus gatvės stovinčios kavinės. Man ji atneša salotų su vištiena, pati išsirenka pyragaitį. Kaipgi kitaip.
– Ačiū už pietus, – dėkoju valgydama salotas. Esu tikrai išalkusi.
– Skanaus... Aš tau ir taip už daug ką esu skolinga. Pietūs – mažiausia, ką galiu padaryti. Be to, nemėgstu valgyti viena, – ji godžiai atsikanda pyragaičio.
Aš tik palinguoju galvą, bet nieko nesakau.
– Kaip leisi savaitgalį? – smalsauja Erika.
– Važiuosiu pas Leinę. Jau seniai ten buvau, tad nekantrauju sulaukti rytojaus ir lėkti į Hamptoną... O ką veiksi tu?
– Nežinau. Tikriausiai eisiu į barą... Medžioti, – nusijuokia ji. – Turėjau šiokių tokių sumanymų, bet toksai vyrukas atšaukė pasimatymą. – Ak, tas pasimatymas. Maniškis įvyks dar šį vakarą. – Apie ką galvoji?
– Nieko. Tiesiog prisiminiau Rajaną, – trupučiuką pameluoju. Bet apie jį irgi nuolat galvoju. Taigi čia ne visai melas.
– Kalbėjaisi su juo?
– Aha, pirmadienį skambino. O ir taip beveik kasdien elektroninio pašto dėžutėje randu vis naują jo laišką su gausybe nuotraukų. Regis, jam ten smagu.
– Aš irgi laukiu atostogų... – užsisvajoja Erika. – Ketinu liepos mėnesį pasiimti kelias laisvas savaites ir lėkti kur šilčiau...
– O aš turbūt atostogausiu tik rugpjūtį. Tiesa, Rajanas kažką kalbėjo apie Majamį. Tai gal visi trys ten nulėksim?
– Norėčiau. Su Rajanu visada linksma. Nepyk, su tavim irgi. Tik kad Rajanas... Na, pati supranti...
– ...yra Rajanas, – užbaigiu jos sakinį ir nusijuokiu.
– Taigi, – pritaria Erika.
– Noriu tavęs kai ko paprašyti. Šiandien iš darbo išeisiu anksčiau... Jeigu kas, žvilgtelėk ir į šitą aukštą. Blondinės irgi nebus. Palieku tave visur prižiūrėti tvarkos, – šypsausi jai.
– Gerai, užmesiu akį. Tai kur ruošiesi bėgti?
Nesmalsauk!
– Turiu asmeninių reikalų...
– Tikiuosi, nieko rimto neslepi? Gal kuo nors sergi, tik nesakai mums? – sunerimsta Erika.
– Nedramatizuok. Aš sveika. Tik noriu šio bei to nusipirkti prieš rytojaus kelionę. – Nemėgstu meluoti. Bet tai tik nekaltas melas. Nekaltas melas!
– Žiūrėk... Nedrįsk slėpti, jei taip būtų. Aš tavo draugė ir visuomet tave palaikysiu.
Pasijuntu nesmagiai. Ji sakosi esanti mano draugė. O draugei meluoju.
– Žinoma, kad pasakyčiau. Bet man nieko nėra. Taigi pamirškim šią temą.
Suskamba Erikos telefonas. Ačiū Dievui! Tas skambutis išgelbsti mane nuo tolesnio tardymo.
– Einu. Kažkas manęs ieško. Jei daugiau nebepasimatysime, linkiu gerai praleisti savaitgalį... Ir perduok linkėjimų Leinei...
– Ačiū. Perduosiu. O tu irgi nenuobodžiauk...
Erika išeina. Lieku viena... Su savo mintimis.
Šeštą valandą vakaro įvairuoju automobilį į garažą. Ir ką matau? Ogi ten stovi Metas, atsirėmęs į naujutėlaitį juodą Veyron modelio bugatį.
Ką jis čia taip anksti veikia? Dar visa valanda iki pasimatymo. O man juk dar reikia ir persirengti.
Išlipu iš savosios audi ir uždariusi dureles taip pat atsiremiu į jos šoną. Metas šypsosi. O aš ne. Nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. Segiu juodą sijoną paaukštintu liemeniu, vilkiu violetinę palaidinukę.
– Labas, – sveikinasi jis.
– Labas, – aš vis dar atrodau rimta. – Dar gerokai anksti į pasimatymą, kaip manai?
– Nemėgstu vėluoti, – jo veide žaidžia šypsenėlė, akys nesiliauja bėgiojusios mano kūnu.