Beldimas į duris priverčia trumpam atsitraukti nuo savo minčių ir atkreipti žvilgsnį į jas.
– O... sexy stiliukas... Jau įsivaizduoju tave pornografiniame filme... – juokiasi įėjusi pro duris stamboka tamsiaplaukė moteris.
– Kaip visada tu gerai žinai, ką iš pat ryto noriu išgirsti... Labas rytas, Erika...
Užverčiu aplanką ir šypsodamasi einu sėstis prie stalo.
Kitam už tokią pastabą išrėžčiau porą žodelių. Bet argi gali pykti ant Erikos? Pirma, ji gera mano draugė. Antra, toks jos bendravimo stilius... Atviras ir kartais itin aštrus kaip aitrioji paprika.
– Jei būčiau vyras, tikrai nepraeičiau pro tave. Spėju, ne vienas norėtų pažaisti lovoje su mokinuke...
– Erika, gal liausies?
Noriu atrodyti rimta, bet nesusilaikau ir nusijuokiu.
– Pripažink, tau patinka mano kalbos... Manai, matydami šitaip apsirengusią moterį, vyrai svajoja apie ką kita?... Po velnių, mergyte, tu karšta...
Suraukiu antakius prisiminusi lifte sutiktą vyriškį. Nejau ir jam sukėliau tokias mintis? Ar aš ką tik nuraudau? Pajutau savo lūpose žaidžiant paslaptingą šypseną.
– Ema, tu karšta ir puikiai tai žinai... Tik neaišku kur tas vyras, nebijantis nusideginti lūpų...
– Majamyje. Šiandien turėtų grįžti...
– Kalbu ne apie jį...
– Žinau...
– Gal galėtum duoti savo asmeninio trenerio telefoną? – sumaniai keičia pokalbio temą Erika.
– Kam tau prireikė Teiloro? – nustembu.
– Žiūrint į tavo kojas, nori nenori prabunda tas kipšas... Pavydas. Pradėsiu ir aš sportuoti. Vasara jau čia pat, o į pernykštį maudymosi kostiumėlį vargu ar įtilpsiu.
– Tu sportuosi? – patogiai atsiremiu į kėdės atlošą, nes puikiai žinau, kuo baigsis šis mudviejų pokalbis. – Kiek kartų pradėjai ir metei? Tas pats su dieta, jai, kaip ir sportui, po kelių dienų ateina galas...
– Nesakyk. Paskutinę dietą ištvėriau dvi savaites...
– Net dvi savaitės be spurgų... Kokia tu šaunuolė... – nors negražu, bet visgi ironiškai pasišaipau iš draugės.
– Ką daryti, jei aš jas mėgstu? – Erika iškelia rankas prieš save, tarsi vaidintų dramos spektaklyje.
– Jau ne kartą esu tau sakiusi: skanauk jas, o ne ėsk... Tu vienu sykiu suvalgai visą jų dėžę...
– Sudaryk man naują dietos planą... Pažadu šį kartą jos laikytis...
– Netikiu. Ir išvis kas per noras būti lieknai? Tavo apvalumai visi vietoje. Nieko per daug ir nieko per mažai. Baik su visom dietom. Džiaukis gyvenimu ir toliau valgyk tas savo spurgas.
– Žinai, mūsų verslas verčia gražiai atrodyti. O lieknumas lygus patrauklumui. Nors, tiesą sakant, man patinka mano figūra. Paskutinis meilužis sakė, kad daug geriau mylėtis su apkūniom moterim.
Ak, Erika... Tu sugebi užkrėsti gera nuotaika...
– Na, matai... Be to, ir aš nesu tokio lieknumo kaip dantų krapštukas. Turiu ir krūtinę, ir užpakaliuką.
– Bet tu aukšta ir... Ak, o aš mažutė ir storutė... Tačiau geriausias vaistas nuo visų ligų yra juokas. Pasijuokėm, o dabar grįžkim prie darbo. Denisės nėra?
– Ne. Įprastai tokiu laiku ji jau būna darbe. Matyt, vakarykštis teismo posėdis ėjosi ne taip, kaip ji tikėjosi. Skyrybos – bjaurus reikalas... – atsidūstu.
Net pikčiausiam savo priešui nelinkėčiau patirti skyrybų kartėlio. Žiauru, kai griūva dviejų žmonių gyvenimas.
Suskamba mano telefonas. Žinutė nuo bosės.
– Denisė atvažiavo... – sakau Erikai, kilstelėdama antakius.
– Vadinasi man metas dingti. Susitiksim vėliau. Iki ir sėkmės.
Erika išeina. Pažvelgiu į ant stalo gulintį rausvą aplanką. Ema, kvepalų reklama pati nesusikurs, jei tik į ją žiūrėsi, o ne imsiesi darbo. Gerai, kad ją reikia pristatyti tik kitos savaitės gale. Taigi turiu dar šiek tiek laiko.
Išgirstu trinktelint gretimo kabineto duris. Ji jau čia. Eiti ar neiti? Hmm...
Pasiimu rausvąjį aplanką, tarsi jis man teiktų pasitikėjimo, ir pakilusi nuo kėdės žengiu kelis žingsnius prie durų, jungiančių mano ir generalinės direktorės kabinetus. Labai patogu. Ypač kai visai nesinori matyti dirbtinės tos blondinės šypsenos.
Padrąsinusi save atidarau duris ir žengiu pro jas. Denisė sėdi už stalo ir nė nežvilgteli į mane, kažką rašo gelsvame popierėlyje.
– Labas rytas, – pasisveikinu mandagiai, bet ne per džiugiai.
– Labas, Ema, – santūriai atsako ji.
– Norėjau pasitarti dėl kvepalų reklamos... – kalbėdama priešais save kilsteliu aplanką.
– Palieku tą reikalą spręsti tau vienai. Žinau, kad susitvarkysi. Dabar visai neturiu tam laiko...
Hmm... Įdomu, ką veiki? Tavo darbo grafiką sudarau aš ir tikrai žinau, kad neturi kuo užsiimti.
Denisė padeda rašiklį ant stalo ir pakėlusi į mane akis atsilošia į kėdės atkaltę.
– Gerai jaučiatės? – klausiu be jokio smalsumo. Ir tą pačią akimirką pasigailiu savo klausimo.
Mano valdingoji bosė visai neatrodo valdinga. Veikiau liūdna. Pavargusi. Nusiminusi...
– Tarkim, gerai... – atsidususi atsako.
– Gal kuo nors galiu padėti?
Ir vėl tas mano ilgas liežuvis. Gana, Ema! Nebeklausinėk! Nejau nematai, kad ji visai nenori apie tai kalbėti.
– Kas nors dar? – šaltai teiraujasi Denisė, ranka atmesdama atgal savo peroksidines garbanas.
Oi! Noriu pasakyti: šviesias garbanas...
– Tik primenu, kad šiandien jūsų laukia trys susitikimai. Po valandos – su advokatu. Antrą valandą atvyks užsakovas dėl vyno reklamos, su juo kalbėjomės prieš dvi savaites. Jis norėtų aptarti kai kurias sutarties sąlygas. O vakare, aštuntą valandą, jums rezervuotas staliukas Blue Hill restorane. Ten susitinkate su ponais Molinomis.
– Nepamiršk vėliau dar sykį priminti. Šiandien mano galva visai neveikia.
– Žinoma... Gal išvirti kavos?
Kodėl aš niekaip negaliu užsičiaupti?
– Tam yra Džesika. O tu ir taip turi užtektinai darbų, – Denisės veide pasirodo šiokia tokia šypsena.
– Tai netrukdysiu. Pašaukite, jei ko nors prireiks.
Greitai pasišalinu iš kabineto. Atsisėdusi už stalo garsiai iškvepiu orą. Lyg visada taip daryčiau.
Regis, niekur nepasislėpsiu nuo tos kvepalų reklamos. Pasirodo, likau už ją atsakinga pati viena... Kaip paprastai...
Ir vėl suskamba manasis Samsung Galaxy S2, tik šįkart skambutis daug ilgesnis.
– Labas, mielasis... – šypsodamasi sveikinuosi su savo pašnekovu. Ak, kaip aš jo pasiilgau! – Kur dabar esi?.. Tikrai?.. Grįžai?.. Ei, kodėl toks piktas?... Kas nutiko?... Negali būti... Papasakok... Gerai... Ten, kur visada?... Bet žinok, galėsiu pasirodyti ne anksčiau kaip aštuntą... Turiu daug darbo... Pažadu ten būti... Iki, bučkis...
Dar tik devynios valandos ir dvidešimt dvi minutės... Ryto. O mano galvai jau reikia poilsio.
Koridoriuje blondinė kreivai pažvelgia į mane, praeinančią pro jos darbo stalą. Žinau, kad ji man iki šiol pavydi paaukštinimo, nes seniau už mane čia dirba, o vis dar yra administratorė. Ir tegul. Aš šių pareigų nusipelniau kruvinu darbu.
Erikos kabinetas aukštu žemiau, koridoriaus gale. Agentūra užima du aukštus. Apatinis priklauso kūrybos skyriui. O viršutiniame sėdi visa valdžia.
Iš tolo pamatau draugę kalbant su fotografu. Išvydusi mane Erika kilsteli smilių – luktelėk. Po kelių minučių prieina.
– Na, kaip? – klausia ji.
– Eime į tavo kabinetą... Ten galėsim ramiau pasikalbėti... – pasiūlau.
Ant jos kabineto durų puikuojasi sidabrinė lentelė „Kūrybos vadovė ERIKA LARSEN“.