Выбрать главу

– Išsinuomojai? – mosteliu galva į bugatį.

– Taip...

– Tik tam, kad padarytum man įspūdį?

– Galbūt... – paslaptingai šypsosi jis.

– Nusivyliau. Pasirodo, būsiu dėl tavęs suklydusi. Nemaniau, kad esi iš tų vyrų, kurie bando sužavėti moterį brangiais žaisliukais...

O aš taip tikėjausi, kad būsi kitoks. Akimirką į širdį tarsi įsigauna liūdesys.

– Tai gerai, nes tau neteks juo važiuoti, – Metas vis nesiliauja šypsojęsis. – Patogiai apsivilk ir apsiauk, teks gerokai paėjėti...

– Nemėgstu staigmenų. Sakyk, ką sumanei?

– Gausi pasitikėti manimi...

– Pasimatymas yra dviejų žmonių reikalas. Jeigu nepasakysi, teks mėgautis juo vienam... – pasireiškia manieji derybininkės įgūdžiai, šiaip jau pasitelkiami darbe.

– Jei nori, pasakysiu, bet tada nebeliks paslapties. Patikėsi ar ne, Ema, bet jau senokai nebuvau pasimatyme. Todėl man rūpi, kad šis vakaras būtų tobulas.

Jis irgi seniai buvo pasimatyme? O gal tik man meluoja? Bet nuoširdumo Meto akyse negali paslėpti net kabantys ant nosies masyvūs akinių rėmeliai.

Pasiimu iš automobilio rankinę ir einu link lifto.

– Tai mūsų pasimatymas baigtas? – už nugaros išgirstu liūd­ną balsą.

Atsigręžiu ir pažvelgiu Metui į žydras akis, kaskart užburiančias mane sulig kiekvienu žvilgsniu.

– Juk sakei, kad patogiai persirengčiau. Tai ir ketinu daryti. Nebent persigalvojai?

– Visą savaitę laukiau šio vakaro. Nejau manai, kad dabar imsiu ir persigalvosiu? Tikrai ne... – pagaliau ir vėl jo veide atsiranda šypsena.

– Luktelėk čia. Tuoj grįšiu... – nusišypsau ir palieku Metą laukti garaže.

Įpuolusi į miegamąjį pradedu raustis spintoje. Ieškau patogesnių drabužių. Apsimaunu džinsus, nes Metas ir pats juos mūvi. Turbūt šitaip apsirengę neisim vakarieniauti į kokį nors restoraną.

Susirandu ir pilką palaidinukę ilgomis rankovėmis. Jos priekyje nupieštos raudonos lūpos. Man patinka šis drabužis, nes grakščiai apnuogina petį. Atrodau ne per vulgariai ir ne pernelyg gundomai.

Prieš išeidama pro duris apsiaunu patogiausius juodus lygiapadžius. Telefoną palieku namie, pasiimu tik raktus. Juk reikės kaip nors grįžti namo.

Dar vos vos patobulinu makiažą. Persibraukiu blizgiu lūpas ir neriu pro duris.

Garaže Metas kantriai laukia.

– Tokia apranga tiks? – klausiu tyliai prisėlinusi.

Jis staigiai atsigręžia ir susižavėjusiu žvilgsniu nužvelgia mane.

– Nuostabiai atrodai, – pagiria ir įsistebeilija į akis.

Rodos, žiūrime vienas į kitą visą amžinybę, nors tai tetrunka vos minutėlę.

Metas atidaro prabangiojo automobilio dureles ir ištraukia didoką pintinę. Hmm... Ruošiamės iškylauti?

Eime... – parodo ranka į priekį. O man belieka sekti iš ­paskos.

Išėję iš garažo sukame Centrinio parko link. Puikus metas iškylauti. Saulutė visus niujorkiečius lepina savo spinduliais. Tai man panėši į tikrą pavasarį.

Parke daug žmonių. Jie nepraleidžia progos pasigėrėti gražiu vakaru.

– Nepatinka klausyti kito nurodymų? – klausia Metas, mums einant parko takeliu.

– Ne. Ypač nežinant, kas manęs laukia... – atvirai atsakau.

– Visuomet esi tokia valdinga?

– Kiek save prisimenu... Taip...

– Kaip bus, kai turėsi vyrą? Vadovausi ir jam?

Per daug nori sužinoti. Nelįsk per toli.

Pirmiausia turėtų atsirasti vyras, gebantis mane sutramdyti... – pažiūriu į Metą ir nusišypsau.

O jis tik primerkia žydrąsias akis ir dar sykį nužvelgia mane.

– Būsi vyrui tikras iššūkis. Ko gero, ne kiekvienam pavyktų tave suvaldyti.

Nudelbiu akis. Dabar ne itin noriu apie tai kalbėti.

– Turėčiau pradėti nerimauti, kad einam į pačią tankmę? – klausiu pusiau rimtai, pusiau juokais.

– Bijai manęs? – pašnairuoja Metas.

Smarkiai papurtau galvą ir narsiai žengiu į priekį. Jis į tai teatsako plačia šypsena.

Šioje parko pusėje nesu buvusi. Kur jis mane vedasi?

Aplinkui nė vieno žmogaus. Metas stabteli ir pažvelgia į tolį. Ko gero, būsime priėję reikiamą vietą. Jis atsigręžia. O aš tik žvilgteliu į jį ir žingsniuoju tolyn.

Sustoju išvydusi priešais save siaurą tarpeklį ir nedidelį krioklį. Neaukšta akmenine siena be paliovos srūva vanduo. Aplink auga didingi medžiai, tarp jų dar visai neseniai sužaliavusių lapų slepiasi saulė. Čia taip tylu, kad galiu girdėti net savo pačios mintis.

– Čia nuostabu, – sakau atsigręžusi į Metą. – Iš kur žinai apie šią vietą? – Žvalgausi aplinkui ir negaliu atsižavėti.

– Iš interneto, – šypsosi jis.

Nusijuokiu ir aš. Metas prieina arčiau ir ištraukia iš pintinės raudoną rožę.

– Koks pasimatymas be gėlių... – atkiša rožę ir pasilenkęs lūpomis paliečia skruostą.

Man užima kvapą. Jam irgi. Kas man darosi? Kodėl jo prisilietimas šitaip mane veikia?

Ačiū... Ji labai graži... – atšlijusi padėkoju.

Pastebiu jo žvilgsnį. Šis pasikeitęs... Sutrikęs.

Metas pastato pintinę ant žemės. Iš jos ištraukia didžiulį patiesalą ir pakloja prie pat tarpeklio krašto. Išima ir įvairiausių užkandžių, išdėlioja juos ant naujosios mūsų margaspalvės pievutės.

– Eikš, – pakviečia mane prisėsti šalia.

Padarau kaip prašoma. Jis įpila į taures kažkokio gėrimo ir vieną jų duoda man.

– Už ilgai lauktą pasimatymą, – sako keldamas taurę.

Kilsteliu savąją ir aš, priglaudžiu prie lūpų. Ak! Nealkoholinis... Vaisinis... Saldus...

Nustebai? – ragaudamas kokteilio teiraujasi jis.

– Nelygu apie ką klausi... – Dabar jo veidas darosi nustebęs. – Jei apie šią vietą, tai... Taip... Nustebinai, – vėl gurkšteliu saldaus gėrimo. – O jei apie šį paslaptingą kokteilį, tai... irgi staigmena... – nušypsau.

– Man vis labiau patinka stebinti tave, – paslaptingai ištaria Metas.

– Ilgainiui galiu tapti labai reikli. Pritrūksi sumanymų.

– Abejoju...

– Ar būna tokių dienų, kai nepasitiki savimi? Ar pasitikėjimas užprogramuotas tavo genuose?

Metas garsiai nusijuokia.

– Toks jau esu. Arba manęs nekenti, arba myli. Vidurio nėra.

– O kaip draugai?

– Draugų neturiu...

– Tai niekas tavęs nemyli?

Nuo tokio klausimo pati pasijuntu nejaukiai. Vėl tas mano liežuvis negali patylėti. Rodos, kad akies krašteliu matau liūdną Meto žvilgsnį.

– Geriau papasakok, kaip atvykai į Niujorką. Kodėl nelikai Bostone? – jis kreipia kalbą į šalį.

– Ne. Tu apie mane ir taip daug žinai. O aš apie tave nieko. Taigi tavo eilė ką nors papasakoti. Tarkim, tą vaikystės istoriją, apie kurią nenorėjai kalbėti aną vakarą...

Paragauju tikriausiai jo paties gamintų užkandžių. Skanumėlis... Nežinau ką valgau, bet tikrai gardu. Burnoje juntu saldžiarūgštį skonį.

– Pats gaminai? – neištveriu nepasidomėjusi.

Jis linkteli galvą.

– Maisto gaminimas yra viena iš tavo aistrų?

– Kartais taip. Bet pačiam sau gaminti nemėgstu. Esu labiau linkęs į aistringesnius pomėgius... – žydraakio lūpas papuošia klastinga šypsenėlė.

– Na, tai kaip ten ta tavo vaikystė? Ką apie ją gali papasakoti? – dabar jau aš sprunku prie kitos temos.

– Nemėgstu apie ją kalbėti. Tikriau, dar niekam nesu visko pasakojęs apie save... – Metas nusiima skrybėlę ir pirštais persibraukia plaukus.

– Suprantu, jei nenori pasakoti. Bet aš pasitikėjau tavimi, tai, manau, ir tu gali pasitikėti manimi.

Jis kažko delsia žvelgdamas į šalį.

– Aš, kaip ir tu, kilęs ne iš Niujorko, – vis dėlto ima dėstyti. – Visą laiką gyvenau Čikagoje. Turiu du jaunesnius brolius. Vienas jų jau sukūręs šeimą... Tėvų, kaip ir tu, nebeturiu... – Pasakodamas Metas įdėmiai žiūri į mane, tarsi mėgintų ką nors įskaityti mano akyse. – Kai man sukako trylika metų, motina mus paliko. Jauniausiam broliui tebuvo metukai, kitam – penkeri. Tėvui reikėjo išlaikyti šeimą, jis įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju. Namuose buvo retas svečias. Tad viskuo rūpintis teko man. Broliams buvau ir tėvas, ir motina. Tuo metu mums visiems sunkiai ėjosi. Kai man sukako aštuoniolika, tėvas nusprendė mesti darbą. Jis visuomet aistringai mėgo gaminti maistą. Turbūt šį geną paveldėjau iš jo, – Metas šypteli, bet nelinksmai, veikiau ironiškai... – Jis įsidarbino vietos kavinėje. Nepraėjus nė metams tapo atsakingas už virtuvę. Norėdamas išlaikyti tėvą kavinės savininkas padarė jį bendraturčiu. Vėliau tą kavinę tėvas nusipirko pats. Kurį laiką suktis virtuvėje jam padėjau ir aš. Pamažu mūsų gyvenimas pasikeitė. Atsirado daugiau pinigų. Todėl galėjau stoti į universitetą. Studijavau iš karto du dalykus: informacines technologijas ir įmonių valdymą. Bet pastarąjį mečiau. Per metus nesužinojau nieko naujo, nenorėjau veltui leisti dar trejų metų. Vos tik baigiau studijas, į mūsų gyvenimą sugrįžo motina... – Reikia pamatyti, kaip jis taria šį žodį. Man net šiurpuliukai nubėga per nugarą. – Tėvas kaip koks kvailys priėmė ją atgal. Sakė vis dar ją mylįs. O aš ja netikėjau. Ne kartą buvau užklupęs motiną su meilužiu. Tik tėvas nepatikėjo manimi. Todėl daugiau ir nepasakojau apie jo žmonos nuotykius. Daugybę kartų iš motinos esu girdėjęs, kad tėvo ji nemyli. Ir sugrįžo tik dėl pinigų. Ji nekentė mūsų visų... Prieš penkerius metus tėvas netikėtai mirė. Prieš pat jo mirtį buvau su juo smarkiai susipykęs, tai tapau svarbiausiu įtariamuoju nužudymo byloje. Visi užsipuolė mane, tarsi būčiau jį nužudęs. Jo kraujyje buvo rasta kažkokių nuodų pėdsakų. Vėliau, per kratą, tokių pat miltelių pareigūnai aptiko ir tarp motinos drabužių. Tos moters net nesinori vadinti motina... Ji man mirusi, nors po šiai dienai sėdi kalėjime...