Skaudu girdėti, su kokia neapykanta Metas kalba apie mamą. Aš viską atiduočiau, kad pamatyčiau savąją. O jis motinos nekenčia. Aš irgi negaliu pateisinti jos poelgio. Kodėl ji šitaip pasielgė su savo šeima?
Labai noriu jį apkabinti. Noriu, kad pajustų šiam pasauly esąs kai kam svarbus... Svarbus man.
– Ačiū, kad papasakojai, nors žinau, kaip tai nelengva... – meiliai pažvelgiu į jį.
– Reikėjo jau seniai tai padaryti, tik nepasitaikė tinkamas žmogus, kuriam būčiau norėjęs viską iškloti... Bet mano kelyje pasirodei tu... – Meto žvilgsnis atviras. Šiltas. Mielas.
– Tikriausiai tavo broliams irgi nelengva?
– Mes nebendraujam. Tiesiog kiekvienas turim savų įžeistų ambicijų ir... Žinau, kaip jie gyvena, o daugiau nieko... Jokių susitikimų... Jokių telefono pokalbių...
– Negalėčiau ištverti nepasikalbėjusi su mama ar broliu, ar seserimi...
– Tavo kitokie santykiai su šeima. O manąją vargu ar bepavadinsi tokia... Na, dabar tavo eilė pasakoti, kaip atkeliavai iki Niujorko... – Metas šiek tiek pralinksmėja ir atsigula ant patiesalo. Ranka paremia galvą, kad būtų patogiau į mane žiūrėti ir manęs klausytis.
– Viskas per Rajaną, – nusijuokiu prisimindama mudviejų pažintį. – Baigusi vidurinę įstojau į universitetą. Norėjau studijuoti tai, kas susiję su ekonomika. Bet į šią buvo didelis konkursas, taigi pasirinkau verslo studijas. Ir dar fotožurnalistiką – tik dėl savęs. Fotografuoti mėgau nuo vaikystės. Ypač paplūdimį. Mano dailės mokytoja patarė nepaleisti šio talento vėjais. Kažkodėl paklausiau jos patarimo. O vėliau už tai tik padėkojau... – Nejučia imu šypsotis. – Norėjau turėti savų pinigų, tad įsidarbinau universiteto bibliotekoje. Rūšiuodavau knygas, padėdavau kitiems studentams ieškoti vadovėlių, dirbau kitokį juodą darbą. Ten susipažinau ir su Rajanu. Buvo jau vėlyvas vakaras, ruošiausi užrakinti biblioteką ir tarpduryje pamačiau jį. Jau anuomet buvo tikras dabita, išsipustęs nuo galvos iki kojų. Nežinojau, kad jis studijuoja dizainą. Jam reikėjo tam tikros knygos, paprašė mano pagalbos. Ieškodami jos pradėjome kalbėtis. Vėl atsitiktinai susitikome kitą dieną. Ir taip po truputį susidraugavome, kol galiausiai tapome nebeišskiriami... – Matau, kad žodis „nebeišskiriami“ Metui nepatinka. Jis suraukia kaktą. – Baigusi universitetą ketinau likti Bostone, įsidarbinti kokioje nors įmonėje, sukurti šeimą ir ilgai laimingai gyventi. Bet Rajanas man pasiūlė ką kita. Pakvietė kartu važiuoti į Niujorką. Sakė, su tokia galva Bostone man ne vieta. Jis jau buvo radęs darbą per vieną draugą. O aš bijojau palikti artimuosius ir važiuoti, kur niekas manęs nelaukia. Vis dėlto Rajanas kažkaip sugebėjo įkalbėti. Reklamos agentūroje, kurioje dabar dirbu, ir gavau savo pirmąjį rimtą darbą. Čia man kaip sykis pravertė fotožurnalistikos žinios. Įsidarbinau kaip fotografė. Vėliau buvau paaukštinta iki kūrybos vadovės. O dabar esu direktorės dešinioji ranka. Nežinau, koks būtų mano gyvenimas, jei anuomet nebūčiau paklausiusi Rajano. Tik jo dėka esu čia...
– Matyt, jis tau labai svarbus... – Meto balsas ramus. Bet man atrodo, kad išgirstu pavydo gaidelę.
– Taip. Jis geriausias mano draugas. Rajanas dirba modeliu. Kartais dalyvauja fotosesijose ir kaip stilistas. Būna, kad dėl nuolatinių jo kelionių retai matomės. Užtat gaunam dideles telefono sąskaitas... – sukikenu.
– Bet jis juk gėjus, tiesa?
– Tai kas? Ką tuo nori pasakyti? Nejau nesi liberalių pažiūrų? – Išgirdusi jo klausimą truputėlį nustembu.
– Aš nieko neturiu prieš gėjus ar kitataučius, tiesiog šiaip klausiu. Prisiminiau, kaip anądien mačiau jį bare su kitu vyru... Bet jis dėmesingas ir tau...
Nejaugi pavydi?
– Jau toks tasai mudviejų bendravimas. Iš šalies gali atrodyti, kad esame pora. Tiesa, daugelis taip ir mano. Kartais man tenka dalyvauti su Rajanu kokioje nors šventėje. Ir visada jis mane pristato kaip savo merginą, kad nuslėptų kas esąs. Man irgi tenka kviestis jį į darbovietės vakarėlius. Ten visos moterys alpsta dėl jo. Ir vis man sako: koks nuostabus tavo vaikinas, kaip tau pasisekė. Vien Erika žino tiesą. O mudu su Rajanu tik pasišaipom iš tų plepučių...
– Manai, tavo vyrui patiks tokia judviejų draugystė?
– Jam teks su tuo susitaikyti...
– O jeigu nesusitaikys?
– Tai reikš, kad jis manęs nemyli... – mano žvilgsnis nuoširdus. O Meto piktas. – Kas? Kodėl taip reaguoji? Net jeigu Rajanas būtų ne gėjus, aš jo nepamilčiau kaip vyro. Mudu nesam bučiavęsi net juokais. Miegoję vienoje lovoje?... Taip, esam. Bet tik kaip draugai. Man patinka visai kitokie vyrai...
– Kokie?
Aha! Jau susidomėjai? O kas toks niurzgėjo vos prieš kelias minutes?
– Tai man imti ir pateikti tau sąrašą, ar kaip?
– Būčiau nieko prieš...
– Kurgi ne... – negaliu nesišypsoti. – Bet turėsi ir pats pateikti savąjį... Susitarėm?
Metas linkteli galvą ir klastingai nusišiepia.
Saulė jau nusileidusi. Pamažu ima temti. Metas iš pintinės ištraukia nedidelę žvakę ir pastato vidury mudviejų iškylos pievutės. Ir uždega.
– Esi romantiškas? – klausiu.
– Kartais būnu ir toks. O tau tokie patinka? – atsisėdęs lotoso poza smalsauja jis.
– Taip...
– Kas toliau tame sąraše? – Metas spaudžia mane, kad dėstyčiau toliau.
– Hmm... Jei kalbėtume apie išvaizdą, tai patinka aukšti vyrai...
–Tinka... – sako taip, lyg žymėtų raudonu žymekliu mano vaizduotėje susikurto tobulo vyro sąrašo punktus.
– Tamsiaplaukiai...
– Tinka...
– Rudaakiai...
Jis klausiamai žvilgteli į mane.