– Arba mėlynakiai... – pasitaisau.
– Tinka...
– Ištreniruotu kūnu...
–Tinka...
– Stiprūs ir vyriški...
– Tinka...
– Keliantys pasitikėjimą...
– Tinka...
– Be abejo, protingi...
– Tinka...
– Ambicingi... Turintys rimtų tikslų...
– Hmm... Tinka...
– Su tokiu vyru turėčiau jaustis saugi ir... – nutylu, nes norėčiau pasakyti: mylima.
– Tinka.. – regis, Metas supranta, ką turiu galvoje, nes jo veide pamatau paslaptingą šypsenėlę.
– Jis mane gerbtų...
– Tinka...
– Padarytų laimingiausia pasaulyje moterimi...
– Tinka...
– Ir jam aš būčiau vienintelė...
– Tikrai tinka...
– Visa tai galėjau pasakyti ir vienu sakiniu. Na, dviem... Šalia manęs galėtų būti tik toks vyras, kuris būtų pasiryžęs saugoti mano užnugarį. Taip, kaip aš saugočiau jo.
Matau, kad Metą domina pastarieji mano žodžiai. Žiūri į mane įbedęs akis. Net nemirksi. O lūpose brėžiasi vos įžiūrima šypsena.
– Bet šiuolaikiniai vyrai visai kitokie. Maniškio reikėtų ieškoti nebent dinozaurų laikais. Deja, ir vieni, ir kiti išnykę, – nusijuokiu.
– Gal ne visi... Gal vienas dinozauras dar užsilikęs... Kur nors miške... – jis mosteli galva į mus supančius medžius.
– Tavo sąrašas? – klausiu kone įsakmiai.
– Tamsiaplaukė. Plaukai iki juosmens, nė centimetrą ne trumpesni.
Nereikia laikyti manęs kvaila, iškart suprantu, apie ką kalbi. Tyliu ir prisimerkusi žiūriu į jį.
– Kur?..
– Tinka... – liepiama ištariu.
– Didelės mėlynos akys...
– Tinka...
– Ilgos kojos...
Man šis reikalavimas atrodo abejotinas. Apsimetu svarstanti ir pakraipau galvą.
– O, taip! – pakiliu balsu sako Metas. – Ilgos kojos...
– Tinka... – nusileidžiu. Jeigu jam atrodo, kad mano kojos ilgos, tebūnie.
– Riestas užpakaliukas...
Nejau ruošiesi vardyti visas mano kūno dalis?
– Ne... – tvirtai atsakau.
– O man atrodo kitaip. Šiaip ar taip, tai mano sąrašas...
– O tai mano kūnas. Ir, man rodos, aš jį pažįstu geriau... – prieštarauju.
Metas įdėmiai nužvelgia mane.
– Krūtinės dydis B... Nors galėtų būti ir C...
Po velnių! Iš kur jis žino mano matmenis? Ak, taip... Juk kartą mane nurengė.
– Tinka...
– Su auskaru bamboje...
Cha, cha... Iš kur žinai, kad neturiu auskaro ir kitoje vietoje?
– Tinka...
– Valdinga...
– Tinka...
– Užsispyrusi...
– Tinka...
– Patikima...
– Tinka...
– Protinga...
– Tinka... – išdidžiai pripažįstu.
– Ir, svarbiausia, norinti būti mano... TIK MANO... – jis šitai pabrėžia.
Stipriai sučiaupiu lūpas. Ne. Tikrai nepatvirtinsiu, nors to ir nori.
– Praleidai tatuiruotes... – sakau tarsi jų turėčiau.
– Tu jų neturi... Nepastebėjau nė vienos...
Aha... Išsidavei. Sąrašas tikrai apie mane. Pats ką tik patvirtinai.
– Vadinasi, neatidžiai žiūrėjai... Ir ne visur...
– Tikrai? Turi tatuiruočių? – nustemba Metas.
– Taip... ten... Kur ne kiekvienam rodau...
– Meluoji... – jo žvilgsnis įtarus.
– Aišku, meluoju. Tik norėjau patikrinti, ar sakei tiesą ir nelindai kur nereikia... – sukikenu.
Žydros Meto akys apsiniaukia. Dabar jos tokios kaip dangus virš mūsų.
– Dažnai meluoji? – Šįsyk jis klausia labai rimtai.
– Ne. Nemėgstu meluoti, nemėgstu ir pačių melagių. O tai, ką pasakiau, tebuvo nekaltas melas, – meiliai nusišypsau.
Jis kaipmat pralinksmėja, irgi apdovanoja mane žavia šypsena.
– Taip ir nepapasakojai, ką veiki Niujorke, – prisimenu ankstesnį mudviejų pokalbį.
– Norėjau ko nors naujo savo gyvenime, viskas buvo jau atsibodę. Niujorkas man tapo tikru iššūkiu.
– Pasirinkai tinkamą miestą...
– Aš irgi taip manau... – Metas užsisvajoja. – Galiu paklausti, ką reiškia ta šviesi pinta juostelė, tavo ryšima ant riešo? Ir tas pasagos pavidalo pakabutis?
Smalsumas vieną dieną išties tave pražudys...
– Tai ypatinga dovana... – smiliumi perbraukiu per juostelę. – Ji reiškia, kad mano širdis šiuo metu priklauso vieninteliam vyrui, kurį be galo myliu...
Aha... Taip ir žinojau, kad tai tave turėtų sudominti. Nustebai?
Metas atrodo suglumęs. Tokio mano atsakymo jis nesitikėjo.
– Vyrui?
– Na, taip. Kiek žinau, jis vyriškosios lyties... Bent jau buvo toks, kai paskutinį kartą matėmės... – laikausi iš visų jėgų, kad nepradėčiau juoktis.
– Tu mane maustai, juk taip? – pro didžiuosius Meto akinius blyksteli klastingas žvilgsnis.
– Ne, – atrodau rimta, nors lūpos pasiruošusios šypsotis. – Jo vardas Ikaras. Jis yra žirgas.
– Tikriausiai nori, kad pirma laiko pražilčiau... – jis žiūri suraukęs antakius.
– Jeigu nesiliausi taip žiūrėjęs, kaktoje atsiras gili raukšlė, reikės botokso injekcijos... – nusikvatoju.
– Tau irgi reikėtų injekcijos į vieną vietą... – Metas kilsteli antakį ir labai lėtai nužvelgia mane. Nejaugi raustu? Ar čia tik man vienai darosi karšta?
– Nemeluoju. Ikaras yra vyras. Ir aš jį labai myliu.
– Argi nesakiau, kad esi panaši į mustangą? Dabar aišku, ką bendra turi su žirgais. Norėčiau su juo susipažinti...
Juokauji?
– Rimtai kalbi? – nustembu.
– Taip. Smalsu pamatyti tą, kuris sugebėjo užkariauti tavo širdį.
– Kaip tik rytoj ketinu važiuoti į žirgyną. Jeigu nori...
– Važiuosiu kartu... – Rodos, Metas nusiteikęs ryžtingai.
– Gerai... Paprastai išvykstu apie dešimtą ryto... Laukia netrumpa kelionė, reikės važiuoti į Rytų Hamptoną...
– Būsiu prieš dešimtą... – šypsosi žydraakis, kurio akis tamsoje jau sunkoka įžiūrėti.
Man darosi vėsu, susigūžiu. Reikėjo pasiimti švarkelį.
Pamatęs, kad sušalau, jis tuoj pat atsistoja ir nukraustęs patiesalą apgaubia juo man pečius.
– Ačiū... – padėkoju. – Regis, mūsų pasimatymas baigiasi...
– Dar ne... Kol lydėsiu tave iki buto durų, jis vis dar vyks...
Metas greitai viską sudeda į pintinę ir yra pasiruošęs eiti. Mudu paliekame, ko gero, ramiausią vietą visame parke. Bet gal man taip atrodo, juk čia buvome vienui vieni.
Einame apšviestu parko takeliu vienas šalia kito. Prasilenkiame su keliomis susikibusių už rankų įsimylėjėlių porelėmis. Mmm... Romantiškas vakaras.
Žingsniuoju šalia Meto ir mano širdyje ramu. Tarsi taip ir turėtų būti. Lyg seniai pažinotume vienas kitą ir šitaip vaikščiotume nebe pirmą vakarą, o šimtas pirmą.
– Štai ir mano butas... – sakau, mums išlipus iš lifto.
– Žinau...
Jeigu ketini pabučiuoti, tai bučiuok. Jei ne, keliauk sau. Ir nebežaisk to mielos šypsenos ir paslaptingo žvilgsnio žaidimo.
– Galiu pasimatuoti tavo akinius? – staiga paprašau, nustebindama Metą.
Jis pasižiūri lyg klausdamas, ką čia rezgu, bet nusiima juos ir atkiša man.
– Taip ir maniau, kad be dioptrijų... – nudžiungu užsidėjusi akinius. – Stiklai plastikiniai... Kam nešioji, jeigu jie tau nereikalingi?
– Nes man patinka. Toks mano stilius... – šypsosi Metas.
Dabar aiškiai matau gražiąsias jo akis. Be akinių jis atrodo daug geriau.
– Ko taip žiūri? Jie man netinka?
– Ne... Viskas gerai...
Meto šypsena keistoka.