– Tai kas yra? Apie ką galvoji?
Jis žengia žingsnį artyn. Stoviu atsirėmusi į sieną ir pro plastikinius stiklus nedrąsiai žvelgiu į jį. Metas priglaudžia delnus abipus mano veido prie sienos tarsi įkalindamas mane. Turbūt nori, kad nepabėgčiau. Tai štai koks jausmas atsidurti spąstuose.
– Svarstau, kaip tave pabučiuoti... – sušnabžda jis. – Ar švelniai? Ar aistringai? Ar paprašyti leidimo? Ar tiesiog pavogti bučinį?
Hmm... Per tokį trumpą laiką apsvarstei šitiek variantų?
– O kaip norėtum? – vos girdimai paklausiu.
Metas iš lėto palinksta prie manęs. Mudu žvelgiame vienas į kitą. Jo lūpos beveik liečia manąsias. Kai galiausiai prisiliečia, pajuntu tą pačią elektros srovę. Lyg ši bėgtų maratoną ant mano lūpų. Tik dabar toji srovė daug stipresnė. Tu mane nužudysi...
Mudu alsuojame tuo pačiu ritmu. Alsavimas padažnėja. Švelnus bučinys virsta aistringu. Meto liežuvis jau žymi naują teritoriją mano burnoje. Negaliu jam atsispirti. Rankos pačios apsiveja jo kūną.
Tada, kaip įprastai, pačiu tinkamiausiu laiku, suskamba Meto telefonas.
Vos atgaudami kvapą žiūrime vienas į kitą. Pojūčio būta be galo stipraus. Stipresnio net už pačią mane. Nesuprantu, kas man darosi.
Metas paleidžia mane. Ir vėl atsiremiu į sieną. Jis priglaudžia delną prie sienos šalia mano galvos. O kita ranka išsitraukia telefoną iš užpakalinės džinsų kišenės. Ir nė nepažvelgęs į ekranėlį atsiliepia.
– Ko? – Meto balsas piktas. Daugiau jis nieko nesako, tik klausosi pašnekovo. Ir vis nenuleidžia akių nuo mano lūpų. – Gerai... – galiausiai ištaria ir baigia pokalbį.
Metas ir vėl arti... Taip arti, kad trokštu dar vieno bučinio. Jei išdrįsčiau, galėčiau pasiimti ir pati.
– Turiu eiti... Atsirado skubių reikalų... – jis sukužda į lūpas.
NE! Nenoriu, kad išeitum! Pasilik!
– Suprantu... – sakau, nors mintyse kalbu visai ką kita.
Metas krumpliais švelniai perbraukia man per skruostą. Toje vietoje pajuntu mažytes elektros srovės pėdutes. Jis lėtai piešia nykščiu ratukus ant mano apatinės lūpos.
– Noriu, kad žinotum... Pasimatymas buvo tobulas... – tyliai sukuždu.
– Man irgi... Mažyte...
Žodis „mažyte“ jo lūpose toks viliojantis...
Mudu šypsomės vienas kitam. Mane džiugina jo ištartas paskutinis žodis. O jį nežinia kas. Gal tas pats. Ko gero, nė nesitikėjo šį žodį ištarsiąs.
– Nenoriu eiti, bet turiu... – jo akys darosi liūdnos.
Metas nuima man nuo nosies akinius, užsideda pats ir atšlyja nuo sienos.
– Tai nepersigalvojai dėl rytojaus? Susitinkam dešimtą? – primenu jam apie savaitgalio kelionę.
Jis linkteli galvą. Žinau, kad nenori išeiti. Aš irgi nenoriu, kad išeitum. Bet juk tau reikia tvarkyti skubius reikalus, kad ir kokie jie būtų.
– Ačiū už gražų vakarą... – esu mandagi, tad dar kartą padėkoju.
– Tą patį galiu pasakyti ir tau...
Metas žingteli atgal. Paskui žengia dar vieną žingsnį. Ir dar.
– Iki... – tarsteli ir dingsta už lifto durų.
– Iki... – atsakau, durims jau užsivėrus.
Kai įeinu į butą, šviesos degti nė nereikia. Visą erdvę apšviečia plati mano šypsena. Tikriausiai tokia galėtų apšviesti ir Taim skverą.
Kaip išsišiepusi kvaišelė nulekiu į miegamąjį ir krintu ant lovos. Nuo šypsojimosi dega skruostai.
– Metai, ką su manimi darai? Kaip tau pavyksta priversti mane taip elgtis? – prikandu lūpą. Jaučiau ant jos paliktą dar šiltą jo bučinį.
Žinutė.
Metas R.
2013-04-19 Penkt. 22.48
Labanakt, mažyte :*
Tu verti mano širdį plakti vis smarkiau...
2013 m. balandžio 20 d.
Atsikeliu šypsodamasi. Ūmiai ima mausti pilvo apačią – šypsena dingsta. Prisiverčiu išsiristi iš lovos ir eiti į vonią.
Nusipraususi stoviu prie veidrodžio ir dažausi blakstienas. Pajuodę paakiai prašyte prašosi būti paslepiami. Taip ir padarau. Užmaskuoju tuos įkyruolius, kas rytą gadinančius man nuotaiką. Nurausvinu skruostus skaistalais. O lūpas nuspalvinu blizgiu, tik paryškinančiu natūralią jų spalvą. Plaukus sukeliu ir viršugalvyje sutvirtinu gumele.
Tik dabar prisimenu nepasakiusi Metui, kad pasiimtų būtiniausius daiktus, juk išvykę mudu liksime nakvoti.
Išsiunčiu jam žinutę.
Ema M.
2013-04-20 Šešt. 08.49
Labas rytas. Nepamiršk
įsidėti, ko gali prireikti dviem
dienoms. Grįšim tik sekmadienį :)
Prieš mūsų kelionę dar turiu užsukti į parduotuvę ir nupirkti mėgstamiausios Ikaro duonos.
Greitai susidedu į krepšį higienos priemones ir keletą drabužių. Nebe pirmą kartą važiuosiu į žirgyną, tad mintinai žinau, ką pasiimti su savimi.
Užsimaunu džinsus, apsivelku baltą palaidinukę, dar užsimetu džinsinį švarkelį. Nes iš vaizdo už lango neatrodo, kad būtų šilta. Apsiaunu ilgaaulius batus ir viską pasiėmusi išlekiu pro duris.
Garaže ankstų šeštadienio rytą sukiojuosi viena. Atidariusi audi dureles numetu krepšį ant galinės sėdynės.
Kelias iki kepyklėlės netolimas. Žmonių taip pat ten nedaug. Prisipirkau duonos, bandelių, pyragaičių. Žinau, kad ir Leinė mėgsta čionykštes bandeles, visada laukia jų atvežant. Juodu su Ikaru tikri smaližiai.
Netrukus vėl pastatau automobilį garaže. Pasirausiu rankinėje, bet niekaip nerandu telefono. Tikriausiai būsiu palikusi bute.
Žinoma, aptinku jį patogiai gulintį ant spintelės prie lovos šalia raudonos rožės. Pasilenkusi pauostau ją. Aromatas sužadina vakarykščius prisiminimus. Metas ir šypsena – tai du vienas nuo kito neatsiejami dalykai.
Liftu nusileidžiu atgal į garažą. O jame prie savojo Veyron jau stovi Metas. Aišku, šypsosi.
– Labas rytas, – man artėjant, pasisveikina.
– Labas rytas, – atsakau, nors jau žinute pasveikinau jį su nauja diena. – Nė nemanyk, kad važiuosim tavo žaisliuku... – piktokai nužvelgiu prabangųjį automobilį.
– O kas jam negerai?
– Pernelyg traukia dėmesį. Dar ims persekioti paparacai. Pamanys, kad važiuoja kokios nors įžymybės.
Metas nusijuokia.
– Gaudyk, – metu maniškės audi raktelius.
– Leisi vairuoti? – pagavęs juos lyg stebėdamasis jis žvelgia į mane.
– Kartą jau vairavai. Gal ir šįsyk susitvarkysi... – primerkusi akis žiūriu į jį.
Metas pasiima iš savo automobilio nedidelį krepšį ir padeda ant užpakalinės audi sėdynės. Apeinu mašiną, norėdama atsisėsti keleivio pusėje. Jis džentelmeniškai atidaro dureles. Ir tuo pat metu sulaiko ranką, neleisdamas įsėsti į vidų.
– Sveika, – švelnus balsas kutena man ausis, o pirštai skruostą. – Kaip miegojai?
– Puikiai... – sušnibždu. Jo glėbyje jaučiuosi labai trapi. Bet ir saugi.
– O aš blogai.
– Kodėl? – šypsodamasi paklausiau.
– Nes tavęs nebuvo šalia... Visą naktį nesilioviau svajojęs apie šitas saldžias lūpas... – Meto pirštai žaidžia su mano lūpų kampučiais.
Na, štai! Elektros srovė ir vėl teka jomis. Ją geba sukelti tik Meto prisilietimai... Ir bučiniai...
– Man labai patinka tavo lūpų skonis...
– Tai tik blizgis... – sukikenu. – Žinai, kaip jis vadinasi? „Gabalėlis dangaus“...
– Tiesiai į dešimtuką... Tikrai gabalėlis dangaus... – jis apsilaižo lūpas.
Metas įsodina mane į audi ir užtrenkia dureles. O pats žiūrėdamas į mane apeina automobilį ir įsitaiso vairuotojo vietoje.