Įjungiu navigaciją, kad nereikėtų nuolat aiškinti, kur važiuoti. Noriu pasimėgauti kelione, o ne būti šturmane.
– Kodėl tokia tyli? – klausia jis, kai mums už nugaros lieka Manhatano šurmulys.
– Važiuodama visada tyliu. Nežinau, kodėl taip yra, bet vos tik įsėdu į automobilį, manyje įsijungia tylos režimas, – patraukiu pečiais. – Mėgstu stebėti besikeičiančius vaizdus... – susmunku sėdynėje. Galvą atremiu į atlošą, rankas suneriu ant krūtinės.
– Kodėl žirgai? Iš kur ta meilė jiems? – žvilgtelėjęs pasmalsauja manasis bučinių vagis.
– Ne, vaikystėje aš jais nesidomėjau. Tiesiog atvykusi į Niujorką užsikrėčiau tuo virusu... Būdama naujakurė savaitgaliais važinėdavau po miestą ir jį fotografuodavau. Laikui bėgant, mano kelionės maršrutai keitėsi. Taip vieną dieną atsidūriau Hamptone. Dažniausiai fotografuodavau paplūdimius. Bet į mano objektyvą atsitiktinai pateko žirgas. Susipažinau su jo prižiūrėtoju. Šis man papasakojo apie netoliese esantį žirgyną. Nuvykau ten apsidairyti ir vis dar dairausi iki šiol... – mano veide atsiranda šypsnys.
– Dažnai ten važiuoji?
– Važiuodavau kiekvieną savaitgalį. Tik per pastaruosius mėnesius teko ilgokai užtrukti darbe, tai vis rečiau galiu aplankyti savo Ikarą...
– Kuo tas žirgas toks ypatingas? – suniurzga Metas.
– Pavydi jam? – klausiamai pažvelgiu į jį.
Bet Metas tik šypsosi ir žiūri tiesiai į kelią. Pavydi, pavydi... Matau...
– Mačiau, kaip Ikaras atsirado. Buvau su juo nuo pat pirmų dienų. Padėjau Leinei, žirgyno savininkei, juo rūpintis. Ikaras tik mane vieną prisileido, kai reikėjo jį prajodinėti. Mudu neišskiriami. Be to, žinau, kad jis niekam neišplepės mano paslapčių.
Grįžtelėjusi matau mielas žydras akis, įremtas į mane.
– Neturėtum žiūrėti į kelią?.. – rimtai klausiu.
Meto akys iškart prisimerkia.
Toliau važiuojame aptardami besikeičiančius vaizdus. Prabangūs namai, ko gero, traukia ne vien mūsų dėmesį. Hamptone įsikūrusi ne viena įžymybė. Tai nepigus rajonas gyventi.
Pasakoju Metui, ką man patinka fotografuoti, kurioje vietoje esu padariusi daugiausia nuotraukų, kur dar norėčiau nuvykti.
Jis taip pat susižavėjęs dairosi aplinkui. Matyt, ir jam patinka ši vieta.
Iš toli pamatau didžiulę aptvertą žirgyno teritoriją. Keli žirgai bėgioja lauke. Mano akys iškart nušvinta.
Parodau Metui, į kurį keliuką pasukti, kad privažiuotume arčiau. O pati nekantrauju kuo greičiau išlipti iš automobilio ir pasisveikinti su Ikaru.
Vartai atkelti. Matyt, Leinė manęs jau laukia. Juk sakiau šiandien atvažiuosianti.
Metas sustabdo audi kieme. Jame stovi nemažai kitų automobilių. Priešais ant didelio medžio kabo užrašas „Leinės sodyba“.
Čia kiekvieną savaitgalį būna daugybė lankytojų. Netoli žirgyno Leinė pristačiusi namelių, kuriuose mielai apsistoja turistai. O ir iki paplūdimio vos ketvirtis valandos kelio. Kartais norėdamas apsilankyti žirgyne turi užsiregistruoti prieš du mėnesius.
Tik man Leinė visada palieka laisvą namelį, jeigu netyčia užklysčiau. Ji artima mano draugė. Gal net daugiau... Dar viena mama.
– Luktelėk. Nelipk. Atidarysiu dureles, – Meto balsas įsakmus ir švelnus.
Jis pirmasis išlipa iš audi ir apėjęs aplink atidaro mano dureles. Pirštais paliečiu atkištą Meto delną ir jo padedama išlipu.
Jis užtrenkia dureles man už nugaros. Bet aš vis dar laikau ranką jo delne. Mudviejų pirštai sunerti. Metas laisva ranka suima mano plaukus ir keliskart apsuka sau apie delną. Nestipriai trukteli žemyn, ir mano smakras pakyla.
Kažkodėl prisilietę vienas prie kito mudu tampame kitokie. Matome tik vienas kitą. Aplinkui mus tarsi niekas nebeegzistuoja. Norime mėgautis kiekviena akimirka, kad šitai truktų amžinai. Esu tikra, ne tik aš, bet ir Metas visa tai jaučia. Ne kartą mačiau iš akių.
Kaip ir dabar... Kai stovime vienas šalia kito šitaip arti. Ir kai matau jo praviras lūpas, pasiruošusias bučiuoti.
– Ema! – išgirstu iš toli atskriejant savo vardą.
Kaip įgelta atsigręžiu ir paleidusi Meto ranką einu pasitikti ateinančios moters. Tai Leinė, ji atrodo linksma. Mūvi džinsus ir vilki juodus vyriškus marškinius, žemai, ties diržo sagtimi, surištus mazgu. Avi jojimo batus, tad spėju, kad jau jodinėjo. Arba dar tik ketina.
– Labas, – nuoširdžiai apkabinu seniai matytą moterį.
– Sveika, – jos pasisveikinimas irgi nuoširdus. – Matau, šį kartą atvykai ne viena, – ji žvilgteli man per petį. – Kas jis?
– Smulkmenas papasakosiu vėliau. Eime, supažindinsiu.
Neatrodo, kad stovinčiam šalia automobilio Metui būtų nejauku. Jis įdėmiai dairosi aplink.
Ak, tas tavo begalinis pasitikėjimas savimi. Tikriausiai visur jautiesi kaip namie. Ar išvis yra tokia vieta ar toks žmogus, priverčiantis tavo pasitikėjimą slėptis po dideliu akmeniu?
– Leine, tai Metas. Metai, tai Leinė, – pristatau juos vieną kitam.
Juodu pasisveikina ir apsikeičia šypsenomis. Bet Meto akys vis krypsta į mane. Stoviu juk ne šalia jo, o prie žirgyno šeimininkės.
– Tai būsi Emos draugas... – sako Leinė lyg sau, lyg Metui.
– Taip... – šis tvirtai ištaria, rodos, tokį paprastą žodelį. Bet šis dabar man yra nepaprastai svarbus.
Draugas... Ir ką tai reiškia? Ar Metas nori pasakyti, kad mudu tik šiaip esam draugai? Ar turi galvoje mano vaikino pareigas? Hmm...
– Kaip judu susipažinote? – klausia Leinė it kokia tardytoja.
Mudu tik susižvelgiame. Abiejų veiduose atsiranda šypsenėlės. Manau, nė vienas nenorime pasakoti, kaip Metas parvedė mane išgėrusią iš baro ir dar praleido naktį kartu. To žinoti jai nebūtina.
– Leine, pokalbiams dar turėsim laiko. Juk žinai, ką nekantrauju pamatyti... – bandau nukreipti pokalbį. Vien būnant čia kartu su Metu apima keistas jausmas. O dar apie jį kalbėti, jam girdint... Visai to nenoriu. – Kur jis?
Leinė tik nusišypso ir mosteli galva į šalį.
Atsigręžiu. Čia pat, aptvare, išvystu Ikarą besiplaikstančiais vėjyje juodais karčiais. Jis grakščiai šuoliuoja kartu su kitais žirgais. Mano angliukas...
Nuskubu prie aptvaro. Iš paskos seka ir Leinė su Metu.
– Ikarai! – garsiai sušunku palypėjusi ant tvoros.
Jis išgirsta. Negaliu atitraukti akių nuo gražuolio, atlekiančio tarsi vėjo sparnais.
– Labas, mažiuk... Na, kaip tu? Pasiilgai manęs? – klausiu delnu glostydama blizgantį jo plauką.
Bet Ikaras staigiai atsitraukia. Atokiau nuo mūsų ima suktis ratu. Aišku, suprantu, kas čia vyksta.
– Kodėl jis taip elgiasi? – nustemba Metas.
– Spėk, – sakau slėpdama šypseną. Leinė irgi šypsosi.
– Dėl manęs? – jis vis dar stebisi.
– Ikaras pavydi. Nėra šalia manęs matęs kito vyro, išskyrus Rajaną.
– Hmm... – regis, Metą tai gerokai džiugina.
Tie vyrai... Visada konkuruoja tarpusavyje. Palinguoju galvą ir einu prie automobilio. Žinoma, Metas lydi akimis.
Žinau, kam Ikaras tikrai neatsispirs...
Pasiėmusi popierinį maišelį su gardžiai kvepiančia duona grįžtu prie jo. Lėtai žingsniuoju palei aptvarą, stebėdama pavydųjį žirgą. Atidarau vartelius ir žengiu į aptvaro vidų.
– Ema! – Meto balsas piktas. Netgi, sakyčiau, rūstus. Jis tvirtai rankomis įsikibęs į tvorą, iš povyzos panašus į pasiruošusį kovoti matadorą.
– Nusiramink. Jis nieko jai nepadarys, – nugirstu Leinę sakant Metui.
Mano lūpos jau sudėtos šypsenai.
Žingteliu kelis žingsnius pirmyn. Matau, kad Ikaras nori prie manęs prieiti, bet ir toliau vaidina užsispyrėlį. Atkišu maišelį ir pašiurenu. Juk žinai, kas ten yra... Ateik...
Bet žirgas tik purto galvą ir kanopa rausia žemę. Nusigręžiu. Jaučiuosi stebima ne tik Ikaro – man į nugarą kaip lankininko strėlės įsmigusios ir piktos Meto akys. Vis dėlto pasitikiu savo žirgu ir žinau, kad jis manęs nenuskriaus.