Pajuntu prisiliečiant Ikaro snukį. Žirgas keletą kartų baksteli man. Atsigręžiu.
– Nori? – tyliai klausiu rodydama į maišelį.
Jis tarsi suprasdamas linkčioja galvą. Negaliu daugiau jo kankinti, leidžiu ėsti iš delno mėgstamą duoną.
– Gerutis... Juk žinai, kaip tave myliu... – kalbu glostydama kita ranka. – Tik nebūk toks užsispyręs... Norėjau supažindinti su savo draugu, o tu šitaip negražiai elgiesi... Visai nereikia jam pavydėti... Tu mano mylimiausias pasaulyje žirgas... – bučiuoju Ikarą į snukį. – Nori, pasakysiu paslaptį? Juk moki jas saugoti, tiesa?.. Regis, aš myliu ir Metą... – prisikišu arčiau ir pakuždu į ausį.
Nejaugi aš tai pasakiau? Jeigu ištariau balsu, vadinasi, tai tiesa. Aš jį myliu... MYLIU?
Pažvelgiu į Metą. Jis susinervinęs žiūri į mane ir žirgą, vienudu aptvare. Jaudinasi... O man tai patinka...
– Pajodinėsim? – klausiu Ikaro lyg žmogaus. Iš akių matau, kad norėtų.
Atsigręžiu į tolėliau prie arklidžių stovinčius vyrus, Leinės pagalbininkus.
– Stivenai, mielasis, pabalnok Ikarą... – paprašau vieno iš jų.
Paplekšnoju delnu žirgui per nugarą, kad bėgtų pas savo prižiūrėtoją. O Metas pasiunčia man dar vienu nemalonų žvilgsnį.
– Eisiu ir aš. Padėsiu pabalnoti, – lyg suprasdama, kad metas pasišalinti, Leinė palieka mudu vienus.
Lėtai žingsniuoju prie stovinčio patvoryje niurzglio. Priėjusi pasilenkiu ir pralendu pro tvoros apačią.
– Tu visus vyrus vadini mielaisiais? – įtarumas nedingsta ne tik iš jo balso, bet ir nuo veido.
– Ne visus, tik ypatingus, – paerzinu.
Meto rankos prispaudžia mane prie aptvaro. Remiuosi į tvorelę ir neturiu nė menkiausios galimybės pasprukti.
– Noriu, kad taip vadintum tik mane vieną... – tyliai pasako į lūpas.
Bet nepaliečia jų, nors matau, kad labai trokšta pabučiuoti. Sunkiai sekasi tai nuslėpti.
– Nori, kad vadinčiau mieluoju?
Kad žinotum, kaip man patinka tave erzinti...
– Taip... – veikiau sušnabžda nei balsu ištaria jis.
– Gerai... Mielasis... – tai pasakiusi neriu į šoną ir juokdamasi bėgu Leinės namo link.
– Kur leki? – už nugaros išgirstu kikenant Metą.
– Reikia persiauti. Tuoj grįšiu.
Leinės namus puikiai pažįstu, tad nesunkiai randu spintą, kurioje laikomi jojimo batai. Greitai persiaunu, nusimetu džinsinį švarkelį – pro debesis vis labiau šviečia saulė – ir pasiėmusi botagą išbėgu pro duris.
Eidama prie aptvaro matau, kaip Metas stebi pievoje besiganančius žirgus. Atsigręžia. Tikriausiai išgirdo mano žingsnius – be reikalo. Jo aistringas žvilgsnis bėgioja mano kūnu. Turbūt žiūrėdamas į mano laikomą odinį rimbą kažin ko prisigalvojo.
Susiprotėjusi slepiu rankas už nugaros. Metas sučiaupia lūpas, bet nesiliauja geismingai žvelgęs.
– Gal ir tu nori pajodinėti? – mandagiai pasiūlau. Geriau nesiūlyčiau.
– Mieliau rinkčiausi kitokį jodinėjimą... – klastingas žvilgsnis veria mane kiaurai.
O ką aš sakiau??? Ką sakiau???
– Šitame žirgyne pripažįstamas tik vienoks jodinėjimas. Jeigu norėtum kitokio, siūlyčiau susirasti kitą žirgyną, – vaidinu įsižeidusią.
Metas atrodo sunerimęs. Turbūt nesitikėjo, kad įsižeisiu dėl tokio menkniekio.
Jis prieina artyn. Pirštais paliečia man smakrą ir kilsteli.
– Aš tik juokauju... – nuoširdžiai sukužda rausvomis lūpomis.
– Žinau... – išsišiepiu ir praeinu pro jį.
Netoli tenueinu. Metas čiumpa už rankos, tą pačią akimirką atsiduriu jo glėbyje ir ragauju tų beprotiškai aistringų mylimojo lūpų.
Taip... AŠ JĮ MYLIU... Negaliu meluoti savo širdžiai... MYLIU JĮ!!!
Visai nenorom atšlyju nuo Meto. Mus stebi daugybė akių. Ne tik žirgyno darbuotojai, bet ir lankytojai kuždasi tarpusavyje ir plačiai šypsosi.
Susigėstu. Nejaugi esu kokia nors įžymybė, kad visi į mane žiūri?
– Patinka mane erzinti? Manei, kad išsisuksi? – jo rankos vis dar apsivijusios mano liemenį.
Stipriai sučiaupiu lūpas ir atstumiu Metą nuo savęs. Manęs laukia Ikaras. Tad einu pas jį.
Matau, kaip Stivenas su Leine bando slėpti šypseną. Nieko jiems nesakau. Užšoku Ikarui ant nugaros ir pašnairuoju į Metą. Šypsaisi, niekšeli? Pasilenkiu ir sukuždu žirgui į ausį, kad neštų mane kuo toliau iš čia.
Ikaro nereikia dukart raginti. Mudu nušuoliuojame per laukus miško link. Kaip gera ir vėl pajusti vėją plaukuose. Ir būti greitesnei už jį... Esu pasiilgusi to jausmo.
Jeigu Metas nori žaisti, pažaisime. Neskubėsiu grįžti, kad dar labiau jį paerzinčiau.
Ikaras nuneša mane iki paplūdimio. Ten pramogauja ne vienas žirgyno lankytojas. Vaikai pamatę žirgą tuoj pat užsinori pajodinėti. Paprašau Ikaro būti geram ir nesispyrioti, kai jo nugarą spardys mažos kojytės.
Žirgas su vaikais kantrus. Iš pradžių bijau, kad būdamas tokio laukinio temperamento gali numesti kurį nors jojiką. Bet Ikaras manęs klauso, daro visa, ką jam liepiu.
Nė nepastebiu, kaip nuo tada, kai išjojau iš žirgyno, pralekia pusvalandis. Įdomu, ką mano Metas.
Paraginu Ikarą grįžti atgal. Nors jis norėtų ilgiau paiškylauti, mane akina smalsumas.
Artėdama žirgyno link pamatau Metą linksmai besišnekučiuojantį su Leine. Taigi neišdega mano sumanymas dar labiau jį suerzinti.
Išvydęs mane atjojant Stivenas atbėga į aptvarą pasitikti. Į mus atsigręžia ir tuodu besišypsantys šnekučiai.
Gerai... Išbandykime dar šį tą.
Stivenas atkiša ranką, kad padėtų nulipti nuo žirgo. Maloniai šypsodamasi priimu pagalbą. O nulipusi iš dėkingumo pakšteliu jam į skruostą. Ir lyg netyčia žvilgteliu Meto pusėn.
Pavyksta. Šypsenos jo veide nebematyti.
– Ema, gana jodinėti. Eime valgyti. Tikriausiai abudu esat išalkę... – kviečia Leinė.
– Esu žiauriai išbadėjusi... – atsakau šypsodamasi. Ne dėl to, kad noriu valgyti, o kad mano planas pavyko.
Atsisveikindama paglostau Ikarą ir bėgu prie tvoros. Į Metą nekreipiu dėmesio. Lyg nepastebėčiau. Daugiau į jį nebežvelgiu. O jis tikriausiai siunta. Eidama šalia šio tobulo vyro girdžiu jo pasikeitusį kvėpavimą.
Dar stabteliu prie automobilio pasiimti krepšio. Metas irgi pasiima savąjį. Veduosi jį į namą, kad parodyčiau, kur nakvos. Leinė visada leidžia apsistoti nedideliame priestate. Jame yra du kambariai. Vienas bus Metui, kitas man.
Abu vis dar nepratariame nė žodžio. Nesikalbame ir prie stalo, pakviesti pietauti Leinės. Sėdime vienas priešais kitą. Kartais mūsų žvilgsniai susitinka, bet aš pirmoji nusuku akis į šalį. Juk žaidimas dar nesibaigė.
Prie mūsų prisideda ir žirgyno darbuotojai, su jais Metas greitai randa kalbą. Regis, sutaria čia su visais. Iš šalies atrodo, kad yra mėgstamas.
– Gal aprodysi sodybą? – klausia manęs, mums baigus pietauti.
– Okei... – tebesu rimta, toliau laikausi savo plano.
Išėję iš namo pasukame takeliu, už posūkio vedančiu į mišką.
– Čia žirgynas... – ranka rodau į vieną pusę. – Čia nameliai... – mosteliu į kitą. – Ten miškas...
Einu lėtai, koja už kojos, sunėrusi rankas ant krūtinės. Metas tylėdamas eina šalia.
– Pyksti, kad pavogiau bučinį? – tyliai klausia jis ir stabteli. Sustoju ir aš, žvilgteliu į jį. – Leidžiu tau jį atsiimti. Manau, tai būtų garbinga...
Meto akyse neįžiūriu jokios klastos. Jo šypsena atrodo tokia nuoširdi. Vis dėlto neketinu pasiduoti. Čia mano žaidimas, jam vadovauju aš.