Nieko nesakau. Stoviu suraukusi kaktą ir žiūriu į Metą.
– Nekalbėsi su manimi? – jis vis bando mane prašnekinti. – Pasakyk ką nors... Jei tylėsi, aš tave dar kartą pabučiuosiu...
Bučiuok. Tik padarysi man paslaugą.
Žydraakis prieina labai arti. Pajuntu jo rankas ant klubų. Jos kyla nugara į viršų. Paliečia pečius. Kaklą. Veidą.
Metas pasilenkia ir lūpomis beveik liesdamas manąsias sukužda:
– Tikrai pabučiuosiu. Tada neturėsi teisės pykti.
Laikausi iš paskutiniųjų... Ir tyliu.
Tą pačią akimirką pajuntu elektros srovės pėdutes ant lūpų. Esu be galo jautri kiekvienam Meto prisilietimui. Bet šį kartą įveikiu tą jausmą ir neatsakau į jo bučinį.
Jis atšlyja. Neramios akys varsto mane.
– Nebepyk, mažyte... – sako tarsi maldaudamas.
Neištveriu ir nusikvatoju. Metas prisimerkia – supranta esąs erzinamas.Pagriebia mane ir besijuokiančią surakina glėbyje.
– Įspėju... Nežaisk su ugnimi... – jo balsas skamba seksualiai ir nė kiek manęs nebaugina. – Aš irgi jau išmokau pamoką... Suprantu, kad su tavimi geriau nesipykti... Tai kaip bus? Kalbėsi? Ar ir toliau mane erzinsi?
– Paleisk... Taip suspaudei, kad nebegaliu kvėpuoti... – šypsodamasi ištariu.
Išsilaisvinusi iš jo rankų giliai įkvėpiu oro. Metas nusivelka švarką ir apgaubia man pečius. Lauke jau vėsu, o aš savąjį palikau Leinės namuose.
Metas suspaudžia delne mano ranką, mudu vėl žingsniuojame takeliu.
– Žinai, man čia patinka. Ramu. Nuošalu, – sako jis dairydamasis į šalis.
– Čia gyventi yra mano svajonė. Na, ne žirgyne, o kur nors Hamptone. Bet kainos čia kosminės... Neuždirbu milijonų, kad nusipirkčiau namus šioje vietoje...
– Bet svajoti juk nedraudžiama, tiesa? – Metas šypteli puse lūpų. O aš pritardama linkteliu galvą. – Kodėl pabučiavai Stiveną? Kad sukeltum man pavydą? – nenoriu išgirsti šito klausimo, bet išgirstu.
– Kam klausi, jeigu ir taip akivaizdu... – atsakau žiūrėdama prieš save.
– Daugiau taip nedaryk, gerai? – jis taip pat nepažvelgia į mane.
– Pasistengsiu...
Ir iš kur tas mano noras jį erzinti? Juk Metas mane įspėjo.
Jis mane sustabdo.
– Jei ir toliau taip kalbėsi, pavogsiu dar vieną bučinį...
Prikandu lūpą lyg prasikaltusi mokinukė. Metas apkabina per liemenį ir vedasi miško link.
Pasakoju jam apie šią vietą. Apie žirgyną galiu kalbėti neužsičiaupdama. Metą sudomina kas vakarą rengiami pasisėdėjimai prie laužo. Pažadu, kad šį vakarą viename iš jų dalyvausime ir mes. Nors pažvelgus į dangų atrodo, kad užkurti laužo Leinei nepavyks.
Mums grįžus į žirgyną, kieme jau kūrenasi laužas. Keli vyrukai stovi prie kepsninės ir kepa mėsą. Žirgyno lankytojai pamažu renkasi arčiau ugnies ir šnekučiuojasi gurkšnodami arbatą.
Ant namo laiptų matau sėdint Leinę. Metui pasakau, kad tuoj grįšiu, tik atsinešiu švarkelį. Nes ir jam, vilkinčiam plonus marškinėlius trumpomis rankovėmis, šalta. Nenoriu, kad peršaltų. Rūpinuosi juo.
Nubėgu pas Leinę. Ji valgydama obuolį žvilgčioja tai į mane, tai į tolėliau stovintį Metą.
– Jis mielas... – nesuprantu, ar ji balsiai galvoja, ar sako man. – Judu rimtai ar tik šiaip?..
– Viskas dar labai nauja ir šviežia, taigi nežinau, ką tau atsakyti, – kalbu tiesą.
– Bet jis tau patinka, tiesa?
Patinka? Aš jį myliu, Leine.
– Regis, taip...
– Jis tave įsimylėjęs, Ema, – atsidūsta moteris ir atsistoja.
Myli mane? Ar Metas tikrai mane myli? Kaip norėčiau, kad jo lūpos šitai ištartų garsiai.
– Vis dėlto būk atsargi, – motiniškai įspėja ji. – Nenorėčiau, kad jis tave įskaudintų...
– Kol kas nenoriu galvoti apie ateitį. Tiesiog mėgaujuosi šia akimirka, ir tiek. Niekur neskubu. O kaip bus paskui, matysim... – atsakau truktelėdama pečiais.
Pasiėmusi švarkelį kartu su Leine einu prie laužo. Metas apsivelka savąjį ir įsitaiso ant vieno iš riogsančių kelmų. Ir tuoj pat pradeda kalbėtis su kažkokiu vyriškiu... Apie medžioklę.
Man šalta, tad pėdinu pasiimti puodelio su karšta arbata. Stivenas įduoda į rankas ir lėkštę su kepsniu. Taigi grįžtu su lauktuvėmis.
Metas pasiūlo sėsti jam ant kelių, nes aplinkui nebėra laisvų kelmų. Galiu nebent pritūpti ant žemės. Tikriausiai jis man to neleistų. Tad neturiu kitos išeities, tik klestelėti užpakaliuku ant tos minkštos ir patogios vietos.
Mudu atrodome kaip tikra pora. Sėdime susiglaudę. Jo rankos tvirtai laiko mane, kad nenukrisčiau. Valgome iš vienos lėkštės. Geriame iš vieno puodelio. Ir klausomės žirgyno darbuotojų pasakojimų. Nors kai kuriuos esu jau girdėjusi, vis tiek įdomu jų klausytis.
Šį vakarą oras mūsų išties nelepina. Regis, bet kada gali prapliupti lietus.
Sakau Metui, kad einu miegoti, nes jau vėlyvu. O jis, jei nori, gali čia pasilikti ilgiau. Bet saldžialiežuvis sukužda į ausį, kad be manęs jam nėra ko veikti.
– Palįsiu po dušu, – sakau, mums grįžus į namelį. – Vėliau ir tu galėsi nusiprausti...
Metas atsako šypsena. Nedrįsk lįsti į vonią, kol joje būsiu aš. Supratai?
Pasiimu iš savo kambario higienos priemones ir traukiu į vonią. Ilgai neužtrunku. Įsisiautusi į chalatą ir pasileidusi plaukus atidarau duris ir... Prieš nosį išvystu Metą.
– Galiu pasiskolinti dušo želė? – teiraujasi jis.
– Žinoma, – atkišu kokosų kvapo prausiklį.
Jis dingsta už durų, o aš einu į savo kambarį. Netrukus pradedu teptis kojas tokio pat kvapo losjonu.
Iš krepšio išsitraukiu šilkinę pilką pižamą. Apsimaunu šortukus ir toliau tęsiu pradėtą darbą... Mmm... Kvepia skaniai.
– Galiu užeiti? – tarpduryje išvystu Metą, rankose laikantį dušo želė.
Jis geidulingai nužvelgia mane. Žinoma, juk esu pusnuogė. Linkteliu galvą – duodu leidimą peržengti kambario slenkstį. O pati kuo greičiau užsivelku viršutinę pižamos dalį.
Metas atrodo žaviai. Vilki baltus sportinius marškinėlius ir tamsiai mėlynas šilkines pižamines kelnes.
– Noriu grąžinti, – sako jis ir padeda želė ant stovinčios prie durų spintelės. – Oho! Gitara...
Ji stovi atremta į sieną. Kiek pamenu, visada ten stovėdavo.
– Skambini? – klausiu lyg nujausdama.
– Kadaise skambinau... – ima į rankas gitarą ir apžiūrinėja.
– Gal paskambinsi?.. Būk geras... – nedrąsiai prašau.
– Jeigu jau taip gražiai prašai, pasistengsiu nenuvilti... Bet įspėju, kad paskutinį kartą laikiau rankose gitarą labai labai seniai...
Metas sėdasi ant kėdės. O aš įsitaisau ant lovos, pasiruošusi asmeniniam koncertui.
Tarsi norėdamas prisiminti kaip skambinama, jis pirštais pabrązgina moters figūros pavidalo instrumentą. Pakelia akis į mane ir... Netikėtai išgirstu gražų balsą.
– I can’t win... I can’t reign... I will never win this game... Without you... Without you... I am lost... I am vain... I will never be the same... Without you... Without you...
Dievinu šitą dainą. O jos akustinė versija skamba taip romantiškai, kad... Mmm... Galėčiau ištisas valandas klausytis to balso. Metas puikiai dainuoja.
Bet, vos tik pradedu gėrėtis šiuo balsu, jis nutyla. Kambaryje dabar skamba vienintelė muzika... Tyla.
– Kas yra? Kodėl taip žiūri? – nustembu.
Jo žvilgsnis man naujas. Tokio dar nesu mačiusi. Nesuprantu. Ar ketini ir toliau tylėti? Nudelbiu akis, nes Meto žvilgsnis mane trikdo.
– Pažiūrėk į mane, – tyliai paprašo. Padarau kaip prašoma. – AŠ TAVE MYLIU, EMA...
Ar aš ką tik tai išgirdau, ar – ??? Ne, vidinis meilės demonas jau snaudžia. Jis negali man iškrėsti tokios šunybės. Aš tikrai matau, kaip tardamos tuos žodžius sukruta Meto lūpos. Tai ne vaizduotės žaismas. O gal?..