Nežinau, ką jam atsakyti. Tikriau, žinau, bet... Ak, esu tokia susijaudinusi, kad pasiklystu net tarp savo pačios minčių. Tik pajuntu lūpų kampučius kylant į viršų.
– Kodėl šypsaisi? – šiek tiek stebėdamasis klausia Metas.
– Todėl, kad skaitai mano mintis. Aš irgi noriu tai pasakyti... – kukliai sušnibždu.
– Ką? Kad aš tave myliu?
– Ne... Kad AŠ TAVE MYLIU... – neatitraukdama akių nuo jo veido visgi iškloju didžiausią savo paslaptį.
Metas padeda gitarą į šalį ir vienu staigiu judesiu atsiduria ant lovos šalia manęs. Jo lūpos įsisiurbia į manąsias. Liežuvis ir vėl karaliauja mėgstamoje teritorijoje. O maniškis jam nenusileidžia. Kūnas dega aistra, negaliu jos suvaldyti. Kiekvienas mano odos lopinėlis trokšta pajusti tas aistringas lūpas. Šią akimirką nebesu savo kūno šeimininkė. Jo šeimininkas JIS... Tasai, kuriam priklauso mano MEILĖ... Ir dėl kurio galėčiau ryžtis bet kam.
– Nė neįsivaizduoji, kaip jaudini mane, – sukužda Metas į lūpas. – Tavo kūnas... Kvapas... Mmm...
Jo lūpos slysta mano kaklu, palikdamos savo kelyje degti mažytes ugnies liepsneles. Darausi bejėgė. Įkalinta mudviejų meilėje. GEIDŽIU JO. BEPROTIŠKAI JO TROKŠTU.
Gilus Meto alsavimas išduoda, kad jis irgi be galo geidžia manęs. Pajuntu jo ranką ant šlaunies. Ją sukutena elektros srovė. O karštos lūpos slysta mano kūnu vis žemyn. Krūtinė pati kyla į viršų tarsi atsakydama į Meto bučinius. Mano pirštai ima šokti tamsiose Meto garbanose savos kūrybos šokį.
Svaigstu nuo kiekvieno jo prisilietimo... Saldaus... Jaudinančio... Paslaptingo... Aistringo...
– Šūdas! – piktokas Meto balsas sudrumsčia aplink mus tvyrančią romantišką tylą.
– Kas? – paklausiau nustebusi, vos atgaudama kvapą iš jaudulio.
– Tu tikriausiai nesisaugai... – Papurtau galvą: ne... – O aš neturiu prezervatyvo... – jis atšlyja ir klūpo apžergęs mane. – Ar kur nors netoli yra parduotuvė, dirbanti visą parą?
– Arčiausia beveik už dešimties kilometrų. Tik nežinau, ar dirba visą parą... – patraukiu pečiais.
– Po velnių! – Metas nervingai persibraukia plaukus pirštais.
– Juk parašiau, kad pasiimtum visa, ko tau gali prireikti... – negaliu nesišypsoti, žiūrėdama į tokį užsidegimą žūtbūt gauti tą prezervatyvą. Tarsi tai būtų milijoninės vertės reikalas.
– Tau juokinga? – šypsodamasis palinksta į mane. – O gal nueiti ir paprašyti kurio nors iš darbuotojų? Kaip manai, turės?
Aš irgi tebesišypsau. Koks jis mielas! Ir užsispyręs! Ir aistringas! Ir aš jį myliu!
– Vis dar juokiesi iš manęs? – Metas užgula stipriau.
– Ne iš tavęs, – truputėlį pameluoju. – Man prasidėjo mėnesinės. Taigi vis vien negalėtume tuo užsiimti...
– Kodėl? Manai, bijau kraujo? – mano žavusis princas vylingai kilsteli antakį.
– Man jos būna labai skausmingos. Todėl neprileisiu tavęs prie tos teritorijos dar mažiausiai šešias dienas...
– KIEK? ŠEŠIAS? – Metas išplečia akis. – Pasakyk, kad juokauji.
– Norėčiau. Bet nejuokauju. Nejaugi neištversi? – delnu paglostau jam purius plaukus.
Mylimojo akyse įskaitau vienintelį žodį: GEISMAS.
– Aš trokštu tavęs... Nuo pirmo tavo žvilgsnio bare... – jo lūpos padovanoja man bučinį. – Iki šios minutės nesuprantu, kas su manimi darosi. Kodėl mano kūnas taip reaguoja į tave? – dar vienas bučinys lieka lūpose. – Jauti tai? Tą elektros srovę, mudviem susiliečiant... – linkteliu galvą. Žinoma, kad jaučiu. Juk puikiai prisimenu pirmąjį tavo prisilietimą, tada šitai ir pajutau... Man patinka tas jausmas... Maloniai kutena... Regis, šiandien mudviem bučinių nebus per daug. – Vadinasi, teks palaukti šešias dienas, – sukužda Metas, žiūrėdamas į akis. – Žinau, kad jos bus pačios ilgiausios mano gyvenime. Na, bet jeigu ištvėriau be sekso dvejus metus, tai ką reiškia palaukti dar šešias dienas, tiesa? – Metas nusirita nuo manęs ir atsigula ant lovos.
– Dvejus metus? – nė nežinau kaip reaguoti į tokį jo prisipažinimą. – Netikiu...
– Aha... – jis atsigręžia ir atsigula ant šono, pasiremdamas galvą ranka.
– Neatrodai iš tų vyrų, kurie negalėtų susirasti draugės ir dar taip ilgai laikytųsi celibato... – aš taipogi atsigręžiu ir pavirstu ant šono. Galvą padedu ant pagalvės.
– Tai tiesa. Nematau prasmės meluoti. Žinoma, draugę susirasti nesunku, tik bet kokios moters man nereikia. Dabar žinau, ko taip ilgai ieškojau... Tavęs, – Metas švelniai priglaudžia delną man prie skruosto ir nykščiu perbraukia per lūpas.
– Kas buvo tavo paskutinioji? – moteriškai smalsauju.
– Tikriausiai turėčiau pradėti pasakoti nuo to, kad pirmąją meilę sutikau mokydamasis universitete. Na, bent jau tada buvau dėl jos pametęs galvą ir tariausi mylįs. Bet po kurio laiko, mudviem išsiskyrus, supratau, kad tai tebuvo stiprus susižavėjimas. Ir daugiau nieko...
– Kodėl judu išsiskyrėt?
– Ji norėjo kitokio gyvenimo...
– O tu negalėjai jo pasiūlyti?
– Panašiai... – susimąstęs kalba Metas. – Ji buvo vienintelė oficiali mano mergina...
– Vėliau su niekuo nedraugavai?
– Ne.
– O tai kaip?..
– Gerai pagalvok...
Nejau prasidėdavai su prostitutėmis?
– Nebijok, nesu užsikrėtęs, – nuramina mane. Tikriausiai pamato keistą mano veido išraišką, juk suprantu, kaip tenkino savo vyriškus poreikius. – Aš nuolat tikrinuosi. Be to, žaisdavau ne su gatvinėmis merginomis, o su elitinėmis.
– Nemanai, kad tai tik pinigų švaistymas?
– Gal... Bet turėjau kaip nors tenkinti savo aistrą...
– Tai kas nutiko prieš dvejus metus? – man darosi vis įdomiau.
– Pavargau nuo visko. Seksas nebeteikė jokio malonumo. Tai tebuvo mechaninis veiksmas. Nusprendžiau kurį laiką nebesidulkinti. Man reikia ne bet kokio, o kokybiško sekso. Ir gerai žinau, su kuo noriu tai daryti, – šelmiškos jo akys perveria mane.
– Tikiu, kad buvo sunku ištverti tuos metus...
– O tu manai, kad iš prigimties turiu tokį kūną? – Metas nutaiso klausiamą žvilgsnį. – Reikėjo kur nors išlieti susikaupusią energiją. Tam geriausiai tiko bokso treniruotės.
– Tu daug spalvingesnė asmenybė, nei maniau... Už moksliuko akinių slepiasi visai kitas žmogus.
– Tasai kitas tau nepatinka? – jis klausia lyg ir sunerimęs.
– Aš tave myliu, mielasis. Toks atsakymas tiks? – nusišypsau.
Meto lūpos saldžios. Jis tikrai geidžia manęs ir šią naktį galėjo turėti. Bet viską sugadino nelemtosios mano mėnesinės.
– Aš irgi noriu tau kai ką prisipažinti... – ištariu į lūpas.
– Kas nors rimto? – neramios mylimojo akys tyrinėja manąsias.
– Na, tai susiję su lovos reikalais... – sakau jausdamasi nepatogiai.
– Tik nesakyk, kad tu dar nekalta.
– Ne... Tikriausiai... – žinau, toks atsakymas atrodo keistas, bet atsakau sąžiningai.
Metas atsitraukia ir dar įdėmiau įsistebeilija.
– Kaip šitai suprasti?
– Tiesiog neturiu tokios patirties kaip tu... Po nemalonaus pirmojo karto nesu mylėjusis su jokiu vyru...
– Ar jis tave išprievartavo? – Meto žvilgsnis įsiutęs.
Vien tai vaizduojantis jam užverda kraujas. O kas, jeigu?..
– Ne. Bent jau nenoriu manyti, kad taip buvo, – prisiminus tą naktį, mane nukrečia šiurpas. – Žmogus pasinaudojo palankia padėtimi, ir tiek... Po diplomų gynimosi bendrakursiai surengė vakarėlį, mes su drauge taip pat ten nuėjom. Nors paprastai vengdavau tokių vietų. Buvo linksma. Daug šokau. Ir visai nejučia apgirtau. O gal kas nors ko nors įpylė man į gėrimą. Nežinau. Nepamenu. Vienas vaikinas visą vakarą nenuleido nuo manęs akių. Nors prieš jį varvino seilę visos tenykštės merginos, kažkodėl jis išsirinko mane. Pradėjome kalbėtis. Ką jau ką, o apsukti galvą saldžiais žodeliais jis mokėjo. Anuomet buvau naivi ir viskuo tikėjau. Vėlią naktį mano pašnekovas pasisiūlė palydėti mane iki bendrabučio. Grįžusi į savo kambarį norėjau griūti į lovą ir miegoti. Bet jis, regis, turėjo kitokių sumanymų. Iš tos nakties teprisimenu, kad pabučiavo ir paguldė ant lovos. Viskas. Toliau visiška užmarštis. Tik rytą nubudusi supratau, kas įvyko. Mano drabužiai gulėjo ant žemės, o antklodė buvo sutepta krauju. Dar pajutau ir maudimą pilvo apačioje. Žiūrėdama į tuščią kambarį jaučiausi be galo kvaila, naivi, apgauta, nešvari. Anas vaikinas iš manęs tenorėjo vienintelio dalyko. Deja, ir gavo. Tikriau, pasiėmė be leidimo. Skaudžiausia, kad kaip tik šitaip praradau nekaltybę ir dar nieko neprisiminiau. Iš pradžių netikėjau, kad jis gali taip padaryti. Vėliau sužinojau, jog tasai lovelasas taip pasielgė su dar keliomis merginomis. Pasinaudojo jomis ir paliko. Daugiau aš jo nemačiau. Labiausiai bijojau, kad nebūčiau pastojusi. Nuramino prasidėjusios mėnesinės. Dar būgštavau, kad nebūtų kuo nors užkrėtęs. Bet tyrimų rezultatai buvo geri, tad dėl to galėjau įveikti paniką. Reikėjo gyventi toliau. Manęs laukė Niujorkas...