– Bjaurybė, – pro sukąstus dantis iškošia Metas. – Pasakyk man jo pavardę...
– Kam? Norėtum su juo pasišnekėti?
– Norėčiau... Tik pokalbis būtų trumpas, – mano gynėjas piktas.
– Jis – tik nemaloni praeitis. Daugiau nieko. Nebeprisimenu net jo veido. Pamiršk ir tu, gerai?
– Dabar man aišku, kodėl aną rytą taip nervinaisi ir norėjai sužinoti, ar mudu mylėjomės. Manei, kad ir aš su tavimi taip pasielgiau?
– Taip.
– Aš – tai ne jis. Niekada taip nepadaryčiau, – Metas veidu priglunda man prie veido. – Myliu tave, mažyte...
– Žinau... Jau tada, kai išvydau tave gaminantį pusryčius, supratau, kad esi kitoks. Tikriausiai tada mano širdis ir pamilo.
Mylimasis pakšteli į lūpas.
– Rodos, nesimylėjau ilgiau už tave... Rekordas priklauso man, – šypsodamasi tyliai sukuždu.
– Mudu visa tai ištaisysim po šešių dienų, – jis nutaisė paslaptingą žvilgsnį.
Netrukus pasijuntu kutenama. Metas elgiasi kaip paauglys. Bet man patinka jo žaismingumas.
Staiga mus išgąsdina brazdesys už lango. Dar labiau prisiglaudžiu prie karšto Meto kūno. Jis saugiai laiko mane glėbyje. Garsą skleidžia medžio šaka, vėjo daužoma į stiklą. Išgirstame ir lietaus lašų barbenimą. Mano pašiurpsta oda.
Metas atkelia antklodės kraštą ir apkloja mus abu.
– Nebijok, aš čia... – išgirstu jo kuždesį prie ausies. – Neleisiu, kad kas nors tau nutiktų, – jis dar stipriau apkabina. – Su manimi tau saugiausia... – kuždesį užbaigia bučinys į plaukus.
Jaučiuosi išties laiminga. Esu saugiausioje vietoje visame pasaulyje... JO GLĖBYJE. Visas mano kūnas dilgčioja nuo pašėlusios elektros srovės. O meilė žaviajam žydraakiui stiprėja su kiekviena akimirka.
– Galiu pasilikti nakčiai?... Čia... Su tavimi... Nenoriu miegoti vienas...
– Net jei norėtum išeiti, aš tavęs neišleisčiau... – papuošiu lūpas šypsena ir išsivadavusi iš Meto glėbio palieku bučinį jam ant kūno.
Ūmiai pilvo apačią perveria skausmas – kaipmat atšlyju.
– Labai skauda? – rūpestingas balsas nutraukia tylą.
Užsimerkiu ir keliskart linkteliu galvą. Mano kvėpavimas patankėja. Guluosi ant kito šono tikėdamasi, kad skausmas bent kiek sumažės. Pajuntu ir Meto rankas, atsargiai apglėbiančias iš nugaros.
– Kaip tau padėti, mažyte?
Paimu jo ranką ir pasikišu po pižaminiais šortukais. Priglaudžiu jo delną prie papilvės ir toje vietoje iškart pajuntu šilumą. Ji atpalaiduoja raumenis, darosi daug lengviau kvėpuoti. Skausmas nebe toks aštrus ir nepakeliamas. Metas švelniai glosto pilvo apačią ir pats pajunta, kad man pagerėjo. Nebesu tokia įsitempusi.
Jo prisilietimai mane ramina. Nuo jų apima snaudulys. Vos begaliu pramerkti akis ir įžiūrėti šviečiantį už lango mėnulį. Meto kvėpavimas irgi ramus. Tikriausiai ir jis jau snaudžia. Dar norėčiau prieš pat užmigdama atsigręžti ir pabučiuoti Metą, bet neketinu drumsti kambaryje tvyrančios ypatingos auros.
2013 m. balandžio 21 d.
Pabundu saulės spinduliams spiginant į akis. Už lango gražus rytas, nepasakytum, kad naktį buvo kilusi audra.
Kryptelėjusi galvą pirmiausia pamatau Meto ranką, apglėbusią mane per liemenį. Jis pats guli ant pilvo, priglaudęs veidą man prie krūtinės.
Krusteliu norėdama atsikelti, bet Metas greitai sureaguoja į šį mano judesį ir akimirksniu prisispaudžia prie manęs, apglėbdamas stipriau. Man darosi karšta.
Na, bent jau žiemą su tavimi nebus šalta... Aha! Regis, pabudo ir mažasis Metukas. Iš tam tikrų požymių spėju, kad mažuoju nelabai jį pavadintum.
Metas tingiai prasimerkia. Lėtai mirksėdamas pažvelgia į mane.
– Labas rytas, mielasis, – tyliai sveikinuosi su savo širdies pagrobėju.
Jis nusišypso. Aha... Patinka būti taip vadinamam?
– Labas rytas, mažyte... – kimiu balsu pasisveikina ir jis. – Kaip tavo pilvukas?
Man patinka, kad rūpiniesi manimi. Ir kad sakai... „mažyte“.
– Gerai... Regis, mano gydytojas puikiai atliko savo darbą, – šypsena atsiranda ir mano lūpose.
Metas perbraukia nosimi man per nosytę ir priglaudžia lūpas prie manųjų. Jis nuo pat ankstyvo ryto trykšta aistra. Mūsų bučinys darosi vis aistringesnis. Metas visu kūnu užgula mane. Labai manęs geidžia ir nesivaržydamas tai rodo.
– Gal leisi nueiti į vonią? Antraip teks gulėti kraujo klane... – sukuždu. Mano pirštai nesiliauja žaidę su jo plaukais.
– Kaip laukiu tos dienos, kai baigsis tavo mėnesinės... – atsidūsta.
– O kas tada bus? – naiviai klausiu lyg visai nenutuokčiau, apie ką jis kalba.
Metas šelmiškai nusišypso ir pasilenkęs lūpomis paliečia man kaklą. Mažyčiai barzdos šereliai kutena odą.
– Tada... Mudu... Mylėsimės... – kiekvieną jo žodį palydi bučinys. – Aistringai... Ilgai... Kol... pajusime... malonumą...
Mano alsavimas darosi gilus. Meto balsas ir bučiniai jaudina. Jaučiuosi užvaldoma geismo.
Deja, kad ir kaip norėčiau jam atsiduoti, turiu atsikelti ir pasikeisti paketą. Ne pats romantiškiausias darbas, bet reikia jį atlikti. Be to, nenoriu iškruvinti ir Leinės patalynės.
– Man patinka šis sumanymas... Bet turiu eiti į vonią. Nujaučiu, kad galime sulaukti potvynio, – nusijuokiu ir priverčiu nusijuokti Metą.
Jis pabučiuoja ir šypsodamasis nusirita ant lovos.
Dar po kelių minučių potvynis būtų išties užklupęs. Paketas permirkęs krauju. Visada nekenčiau savo mėnesinių. O labiausiai, ko gero, nekenčiu dabar. Juk kitame kambaryje guli gražiausias pasaulyje vyras, beprotiškai geidžiantis manęs. O aš tegaliu galvoti apie skausmą, kraują ir paketus. Kaip romantiška...
Po manęs į dušą eina Metas. Likusi viena apsirengiu ir pasidažau. Dar pakloju lovą ir susidedu daiktus į krepšį.
Metas tarpduryje pasirodo pusnuogis, tik su pižamos kelnėmis, rankšluosčiu šluostydamasis plaukus.
– Kiek valandų praleidi sporto salėje? – klausiu lyg traukiama už liežuvio. Negaliu atsispirti tam tobulai ištreniruotam kūnui. Akys pačios susiranda pilvo presą.
– Neskaičiuoju, bet tikrai nemažai... – mylimasis nusišypso, užsimeta ant pečių rankšluostį ir suima rankomis abu jo galus. – Ir pati atrodai taip, lyg nepraleistum nė vienos treniruotės...
– Anksčiau nepraleisdavau, bet dabar sunkiai randu laiko. Man patinka sportuoti. Galva pailsi nuo visų minčių apie darbą. Be to, irgi ne pro šalį išlieti susikaupusią energiją, – paslaptingai nusišypsau ir krimsteliu lūpą.