Metas prieina artyn ir apglėbia mane per pečius. Nuo jo odos sklinda kokosų aromatas. Dabar mudu abu kvepiame kokosais.
– Netrukus visą savo energiją galėsi kreipti tik į mane... – trindamasis nosimi man į nosytę sukužda jis.
– Puiku... Nebereikės papildomai sportuoti...
– Patikėk, aš tave taip nuvarginsiu, kad galėsi pamiršti sporto salę. Niekam nebeturėsi jėgų... Būsi tik mano... Priklausysi man vienam...
Jo lūpos darosi dar aistringesnės. O bučinys dar saldesnis. Noriu, kad jis truktų amžinai.
– Padėsi pašerti žirgus? – sukuždu į lūpas.
– Jeigu parodysi, kaip...
Linkteliu galvą ir vėl panyru į mudviejų bučinį. Geismas daug stipresnis už mane. Vos galiu jį suvaldyti.
Bet Metas atšlyja pats. Tikriausiai irgi pamano, kad mudviem geriau neužsižaisti. Nes viskas gali baigtis taip, kaip abu norime. Ir net mažytė raudona kliūtis nesutrukdytų mėgautis meile.
Lukteliu, kol Metas apsirengs. Norėčiau, kad skrybėlę ir tuos savo akinius paliktų kambaryje. Bet juk toks jo stilius. Pripažįstu, atrodo žaviai. Vis dėlto man labiau norisi matyti ryškiai mėlynas akis nepaslėptas po akiniais.
Leinė su vyrais jau darbuojasi žirgyne. Visi žirgai tebėra aptvaruose, laukia skanių pusryčių.
Mudu pasisveikiname su visais ir ruošiamės jiems padėti. Pastebiu, kaip Metas pašnairuoja į Stiveną. Iš karto pajuntu mylimojo rankas ant liemens ir bučinį ant skruosto. Jis toks savininkas... Ir kaip vaikas pavydus...
Stengiuosi nekreipti į tai dėmesio. Imu už rankos ir veduosi pavyduolį prie Ikaro aptvaro. Leinė jau paruošusi kiekvienam žirgui po kibirą su pašaru. Aš atkišu Ikarui jo davinį, o Metas duoda ėsti keliems kitiems žirgams.
Būdama čia visada šeriu juodąjį gražuolį. Šukuoju jį. Glostau. Ir, žinoma, patikiu jam savo paslaptis. Metas šypsodamasis žiūri, kaip ruošiu Ikarą susitikti su žirgyno lankytojais.
Dabar šalia manęs yra dvi mylimiausios pasaulyje būtybės...
Netrukus Leinė pakviečia mus prie pusryčių stalo. Ji vaišinga šeimininkė ir moka skaniai gaminti. Esu iš jos sužinojusi ne vieną receptą.
Sėdžiu už stalo ir atsigręžusi vis sutinku Leinės šypseną. Ji nenuleidžia akių nuo mudviejų su Metu. Šis sėdi prie pat manęs, uždėjęs ranką ant mano kėdės atlošo. Kartais pašnibžda į ausį ką nors meilaus. Turbūt iš šalies panėšime į tikrą įsimylėjėlių porelę. O juk tokie ir esame.
Po kelių valandų mums teks palikti šį rojaus kampelį, tai prieš atsisveikindama su šia vieta kviečiu Metą pasivaikščioti po žirgyną.
Mums bevaikštinėjant beveik visąlaik jaučiu jo rankas ant savo kūno. Jam patinka liesti mane. O man patinka jausti elektros srovės pėdutes ant odos.
Vaikštant miške, rodos, ir saulė mus stebi pro medžių viršūnes. Kartais apakina mudu savo spinduliais. Užsiglaudę už aukšto medžio kamieno, slėpdamiesi nuo kitų vaikštinėjančių po mišką žirgyno lankytojų, pamaloniname vienas kitą bučiniais.
Meto kūnu teka ne kraujas, o aistra. Jis apkabina mane ir kilsteli į viršų. Apsiveju kojomis jam liemenį ir tvirčiau prisispaudžiu prie karšto kūno.
Per tokį trumpą laiką mudu spėjame taip prisirišti vienas prie kito, kad darosi baisu. Bijau prisileisti mintį, kad kada nors galėčiau jo netekti. Kad jis galėtų dingti ir palikti mane vieną. Esu iki ausų įklimpusi į šį meilės liūną, nusitempusi ir Metą paskui save.
– Turiu vieną klausimą... – sušnibždu į lūpas. – Tai kaip dabar turėtume įvardyti mudviejų santykius? Mes tik draugaujam? Ar šiaip leidžiam laiką? Ar?...
– Regis, turėčiau klausti tavęs... Ar norėtum būti mano mergina? O gal derėtų sakyti „moteris“? – gudriai nusišypso žydraakis.
Žinoma, noriu jį mažumėlę paerzinti. Kaip visada...
– Galiu dar pasvarstyti? – sučiaupiu lūpas ir nutaisau mąslų žvilgsnį.
– Ak, tu dar svarstysi... – Metas ima mane kutenti ir visą apiberia bučiniais.
Juokdamasi bandau išvengti kutenimo.
– Sutinkuuuuuu! – sušunku vis dar būdama jam ant rankų. – Sutinku būti tavo moteris... O tu nori būti mano vyras? Noriu pasakyti: draugas, vaikinas, mylimasis – ar kaip tai įvardyti?
Vyras būtų gal per daug, tiesa? Turiu galvoje sutuoktinį...
– Mylimasis – taip... O vėliau... – Metas paslaptingai nusišypso ir įsisiurbia į lūpas.
Nejaugi jis norėtų, kad tapčiau jo žmona? Man viskas per greitai... Visiškai nesiorientuoju erdvėje. Tarsi mudu būtume atsidūrę toli toli... Mažytėje savo meilės galaktikoje...
Vienintelis mums nepavaldus dalykas yra laikas. Ir dabar jis ragino atsisveikinti su žirgais, Leine, šiuo mišku ir grįžti ten, kur visai netrokštu būti. O gal tiesiog bijojau tikrovės, nenorėsiančios priimti mūsų meilės ir sumanysiančios daugybę kliūčių, kad tik nebūtume kartu.
Leinė irgi nenori mūsų išleisti, prašo pasilikti ilgiau. Mielai liktume. Bet ir manęs, ir Meto laukia darbas.
Kol jis neša krepšius į automobilį, einu atsisveikinti su Ikaru. Šis su kitais žirgais risnoja po pievą. Bet pamatęs mane negali atsispirti norui atšuoliuoti iki manęs. Pažadu Ikarui greitai vėl atvažiuoti. Tuo labiau kad ir Metui čia patinka. Gerai žinau, kad jis mielai čia dar sugrįžtų.
Šalia savęs išvystu Leinę.
– Man patinka matyti šypseną tavo veide... – sako ji. Man belieka nusišypsoti dar plačiau. – Tikiuosi, tavo vaikinas dar ilgai tave vers taip jaustis... Regis, jis geras vyras. Vien jo žvilgsnis į tave daug ką sako... Džiaugiuosi, kad esi laiminga, širdele... – Leinė apkabina mane.
Jos žodžiais visuomet galiu tikėti... Ir ja pačia.
– Ačiū... – mano atsakymas trumpas, bet nuoširdus.
– Velnias! O jis žavus... – tarsteli Leinė, pažvelgusi į atokiau stovintį Metą. – Jei tik būčiau jaunesnė...
Ką galiu atsakyti? Tik sutikti su šiais žodžiais... Metas išties gražus vyras, nenuostabu, kad jo išvaizda traukia ir ją.
Šypsodamos mudvi einame prie žaviojo tamsiaplaukio. O jo akys stebi tik mane.
Metas irgi atsisveikina su svetingąja žirgyno šeimininke ir atidaręs keleivio dureles įsodina mane į automobilį. Pats sėdasi prie vairo.
Grįžtame į Manhataną tylėdami ir klausydamiesi muzikos. Sėdžiu atsilošusi į sėdynės atkaltę ir paskendusi mintyse... apie Metą. O jis uždėjęs ranką man ant šlaunies pirštais sukalioja ratukus.
Automobilio salonas persismelkęs meile. Ją skleidžia įsimylėję mudviejų kūnai. Mums abiem tiesiog gera tylėti. Bent man išties gera. Matau, kad ir Metas atsipalaidavęs. Jo kvėpavimas lygus. Juk kaip tik jis man viską išduoda.
Kai įsukame į mano namo garažą, išvystu jame Meto paliktą bugatį Veyron.
– Jis tau nepatinka? – klausia atidaręs audi dureles mylimasis, matydamas kreivą mano žvilgsnį.
Nieko neatsakau, tik pakraipau galvą, atkišu jam ranką ir išlipu iš automobilio.
– Jei nepatinka, aš jo atsikratysiu... – juokdamasis deda savo krepšį į prabangųjį bugatį, dievinamą visų vyrų.
Tik pakeliu akis į dangų, nes Meto žodžiai atrodo pernelyg dramatiški. Jis prieina ir apkabina mane.
– Užeisi? – tyliai klausiu.
– Jeigu jau kvieti, kaip galėčiau atsisakyti... – flirtuoja saldžialiežuvis.
– Nekviečiu, tik teiraujuosi...
– Jeigu taip, tai važiuoju namo... – slėpdamas šypseną sako Metas ir nusigręžia.
– Eikš čia... – čiumpu už rankos ir vėl atsiduriu mylimojo glėbyje, kartu pavogdama jo bučinį.
Mudu atsiskaitę...
Išgirstame į garažą įvažiuojant automobilį. Tai kaimynė iš penkto aukšto. Kartais rytais mudvi susiduriame skubėdamos į darbą. Išlipusi iš mersedeso ji šypsodamasi sveikinasi su manimi. Aš irgi linkteliu galvą. Jaučiuosi nejaukiai. Tarsi būčiau pagauta darant kokį nors nusikaltimą. Bet aš tik bučiavau savo žavųjį princą. Savo meilę.