– Ką nors sužinojai? – Erika negali nuslėpti smalsumo.
– Denisė nieko nepasakojo. O aš jos ir neklausiau. Atrodė nusiminusi, tad nenorėjau per daug įkyrėti. Tikriausiai išsiskyrė. Nes dar aną dieną sakė, kad tai tebus formalumas. Abudu su vyru pasirašys ir bus laisvi.
– Pasistengsiu nesimaišyti jai po kojom. Dar ką nors netyčia leptelėsiu ir prisidarysiu bėdos...
– Denisė šiandien mažai bus agentūroje. Tik antrą valandą turės čia susitikimą. Bet kažkodėl man atrodo, kad jis bus nukeltas arba man bus liepta pačiai viskuo pasirūpinti.
– Nejau viskas taip blogai?
Gūžteliu pečiais nežinodama, ką atsakyti.
– Neskambino Rajanas? – klausiu lyg tarp kitko.
– Skambino... Vakare nori susitikti..
– Nesakė kodėl?
– Ne. O tau?
– Užsiminė apie kažkokias problemas rojuje. Matyt, juodu ir vėl susipyko... – lyg būdama visiškai užtikrinta pavartau akis ir pakraipau galvą.
– Tikriausiai... Važiuosi susitikti?
– Tik nesakyk, kad tu nevažiuosi... Neišsisuksi... Jis pakvietė ir tave.
– Aišku, važiuosiu. Nejau praleisiu progą prisigerti penktadienio vakarą, – nusijuokia Erika. – Vis tiek neturiu geresnių sumanymų.
Atsakau jai šypsena.
– Klausyk, Erika, o kaip ten kvepalų reklamos reikalai? Turi idėjų? Gal jau ką nors sukūrei? – klausiu staiga prisiminusi, dėl ko pas ją atėjau.
– Šiokią tokią medžiagą turiu surinkusi. Bet nieko konkretaus dar negaliu pasiūlyti.
– Vis tiek duok ką turi. Reikia pagaliau sukurti tą reklamą. Tik nesuprantu, kodėl kaip tik su šia tiek daug vargo.
– Gal dėl to, kad kalbama apie itin specifinį kvapą... Jei atvirai, nemanau, kad kvepalai turės didelį pasisekimą. Išvis nesuprantu, kam Denisė ėmėsi šio užsakymo, – stebisi Erika.
– Nes geri pinigai. Beje, kartais ji imasi tokių rizikingų projektų, kad paskui mums tenka sukti galvą, kaip juos įgyvendinti. O Denisei kas? Gauna pinigų ir ramiai sau sėdi, – net pykteliu ant bosės.
– Denisė ir vėl nusiplovė rankas? Tu likai atsakinga? – ne be pašaipos teiraujasi kūrybos vadovė.
– Kaipgi kitaip. Kas antras užsakymas gula ant mano pečių. Tarsi čia vadovaučiau aš, o ne ji. Visiškai nebeturiu laisvalaikio. Galima sakyti, dirbu jos darbą.
– Ji pasitiki tik tavimi. Žino, kad viską padarysi laiku. Turėtum džiaugtis.
– Džiaugtis? – žiūrėdama į draugę kilsteliu antakį. – Neturiu laiko net nuvažiuoti pas Leinę. Ką jau kalbėti apie apsilankymą pas tėvus. Žinoma, kiekvienam patinka būti vertinamam. Aišku, tai malonu. Bet šiuo metu man reikia poilsio. Negaliu visą laiką dirbti tokiu krūviu. Aš ne kompiuteris.
– Eik jau. Tavo smegenys kaip kompo. Iš kažkur vis gauni naujų idėjų. Ema, čia Niujorkas. Turi daug dirbti, kad ką nors pasiektum.
Keliskart pritariamai linkteliu galvą. Taip. Turiu tiek dirbti, kad pasiekčiau visus savo užsibrėžtus tikslus. Žinau tai, drauguže.
– Ką veiksi savaitgalį? – matydama mane, paskendusią mintyse, klausia Erika.
– Miegosiu, – sukikenu. – Man žiauriai trūksta miego. Taigi visą savaitgalį praleisiu lovoje.
– Viena? Ne, ne, ne. Vienai lovoje nesmagu.
Vėl ji pradeda tas savo nešvankias kalbas.
Nusišypsau ir pamojusi ranka žengiu iš kabineto, palikdama Eriką vieną.
Prieš uždarydama duris dar spėju išgirsti:
– Nepamiršk pasiimt į lovą ir žaisliukų... – šiuos žodžius palydi jos juokas.
Visą dieną neturiu laisvos minutės atsipūsti. Net atsisakau Erikos kvietimo pietauti. Esu gyva tik arbata ir vynuogėmis, jų randu mūsų mažytėje virtuvėlėje.
Mane ta kvepalų reklama tikrąja žodžio prasme ima smaugti. Pirmą kartą nežinau, ką parengti pristatymui. Niekaip negaliu susikaupti ir ką nors sumanyti. Stinga net paprasčiausios, kvailiausios idėjos.
Žinau, kad esu pervargusi. O tai atsiliepia mano darbo kokybei. Todėl ir sėdžiu pikta ant savęs. Na, šiek tiek ir ant viso pasaulio.
Dar ir blondinė neduoda ramybės su vis tomis pačiomis sąskaitomis už visokiausius mokesčius, kuriuos moka agentūra. Kas aš? Buhalterė? Ji vis neša jas man ir niekaip nesupranta, kad tai ne mano darbas.
Po velnių tą reklamą!!! Garsiai surinku... Mintyse. Rodos, šiandien mano vidinis balsas pasirinkęs aukštą tembrą. Kaip jis ten vadinasi? A, sopranas.
Jeigu ir toliau taip eisis, imsiu šaukti balsu.
Lyg ir viskas aišku: kvepalai, žavus ilgakojis modelis, paplūdimys ar naktinė miesto gatvė. Bet problema ta, kad jie kvepia ne skaniausiomis pasaulio gėlėmis, o tiesiog... smirdi. Lyg ir benzino, medienos bei dar velniai žino kokiu mišiniu. Štai čia ir prasideda visos gudrybės, kaip parduoti, kas tau nepatinka.
Bent jau turiu visą kitą savaitę šiam prakeiktam darbeliui užbaigti.
O! Jau septynios valandos! Ir ką aš visą dieną veikiau? Nieko, tik spoksojau į rausvąjį aplanką. Nekenčiu tos spalvos...
Erika tikriausiai jau išvažiavo susitikti su Rajanu. Tarėmės, kad juodu lauks manęs. O ir visi kiti bendradarbiai, ko gero, jau pabėgę iš agentūros. Įdomu, ar tebėra blondinė? Visai nenustebčiau, jei būtų nusimuilinusi pirmoji.
Išjungiu kompiuterį. Uždarau langą. Užrakinu kabinetą. Ir tik koridoriuje pastebiu, kad visur išjungtos šviesos, aplinkui karaliauja tyla. Blondinė jau dingusi.
Garažas taip pat apytuštis. Ne taip kaip ryte. Įsėdusi į savo baltą automobilį pasidažau blizgiu lūpas ir tuoj pat sukteliu degimo raktelį. Juk manęs laukia draugai.
Mūsų trijulės mėgstamas PIXI baras įsikūręs Kolumbo aveniu. Tai vienintelė vieta, kurioje dažnai susirenkame pasidalyti gandais. Ir ne tik jais...
Pirmame aukšte įrengtas to paties pavadinimo naktinis klubas. Viršutiniame - baras. Ten dabar ir lipus savo nepatogiais aukštakulniais. Šiaip jie patogūs, bet, visą dieną avint, kojos pavargsta.
Puikiai pažįstu šią vietą, tad man visai nereikia dairytis Rajano ir Erikos. Mes visada sėdime prie to paties staliuko: trečio iš kairės nuo įėjimo.
Išvydusi plačią Rajano šypseną, traukiu ton pusėn. Jis nuo galvos iki kojų apsivilkęs baltai. Šauniai atrodo!
Stojasi nuo kėdės, norėdamas su manimi pasisveikinti. Bet pirmiau išlenkia stikliuką kažkokio skaidraus gėrimo. Spėju, tekilos.
– Ak... Šauniai atrodai! – garsiai sušunka tarsi kartodamas mano mintis ir tvirtai apkabina. – Šitas tavo įvaizdis man patinka, – pridūria atsitraukęs ir nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų.
– Eik sau. Nebūk ir tu kaip Erika, – pažvelgiu į šalia sėdinčią draugę, ši išsišiepusi siurbia kokteilį per šiaudelį. – Nenoriu girdėti jokių nešvankybių. Pats irgi žaviai atrodai. Toks įdegęs... Žinai, pasiilgau tavęs, – kalbėdama pakšteliu Rajanui į skruostą. Jis irgi pakšteli.
– Kiek stikliukų tekilos jau išgėrei? – klausiu užuodusi nuo jo sklindant stiprų alkoholio kvapą. Taip, tai tekila. Nesuklydau.
– Kelis, – atsako jis, išdykėliškai žaviai šypsodamasis.
– Nemeluok, esi kaip reikiant įkaušęs, – prisimerkiu įtariai žiūrėdama į jį.
– Ema, nebark manęs... Šiandien man kaip niekad reikia alkoholio...
– Tai kas atsitiko? – pasiteirauju žvilgtelėjusi ir į jį, ir į Eriką.
– Atnešk butelį Jack’o. Tada ir papasakosiu.
– Rajanai! – supykstu.
– Ema, leisk jam prisigerti, – įsiterpė Erika. – Berniukui šį vakarą liūdna. Tegu sau...
– O tau atnešti kaip visada?
Erika linkteli galvą.
– Maže, tik nepyk. Tikrai noriu išgerti. Ryt pažadu išklausyti tavo pamokslo, bet dabar... Ššš... – jis prideda pirštą sau prie lūpų. – Būk gerutė, atnešk butelį... Ir tegu viskas bus įrašyta į mano sąskaitą...
Argi galima nepadėti draugui? Kad ir kaip man nepatiktų žiūrėti į jį geriantį, juk žinau, kad rytoj jį kankins baisios pagirios, bet pagalba yra pagalba. Tegu ir tokia.