Metas sukikena ir dar tvirčiau apkabina. Lyg norėtų parodyti mano kaimynei, kad priklausau jam. Pakuždu Metui į ausį: geriau eime į butą, užuot čia gąsdinę kaimynus.
Bute kvepia vanile. Visai pamiršau, kad prieš išvažiuodama į žirgyną palikau bandeles virtuvėje ant stalo.
– Nori ko nors? – mandagiai teiraujuosi.
– Hm... Tavęs... – Meto žvilgsnis aistringas.
Iš kur jame tiek aistros? Ak, tiesa... Juk dvejus metus nesimylėjo. Vyrui tai žiauriai ilgas laikotarpis.
Metas švelniai uždeda rankas man ant pečių ir leidžia viešpatauti savo liežuviui jau gerai pažįstamoje teritorijoje. Mūsų lūpos karštos ir drėgnos nuo bučinių. Jis atlošia mane ir paguldo ant virtuvinio stalo. Mano rankos traukia tamsius Meto marškinėlius iš džinsų, tuoj pat palenda po jais ir kyla raumeningu jo kūnu. O jo rankos siekia žemiau... Glamonėja krūtinę, pilvą ir nekantrauja rasti džinsų sagą. Taip... Aš geidžiu tavęs...
– Gal gali kaip nors sutrumpinti tas mėnesines? – neatitraukdamas lūpų klausia mylimasis, vis dar stovėdamas man tarp kojų, o aš guliu ant stalo ir giliai alsuoju iš susijaudinimo.
– Kai ši diena baigsis bus likusios tik keturios...
– NET keturios... – jis pabrėžia pirmąjį žodį. – Man per daug... Nesugebėsiu tiek išlaukti... – sukužda bučiuodamas kaklą.
– Aš tau padėsiu ištverti. Likusias dienas nesimatysim...
– Nė negalvok apie tai! – Metas įsmeigia piktą žvilgsnį, jo kvėpavimas darosi daug gilesnis. – To tikrai nebus. Neištverčiau nė dienos be tavęs. Taip vos išlaukiau mudviejų pasimatymo. Nenoriu dar kartą to patirti, – jis priglaudžia delnus man prie skruostų.
Aš irgi neištverčiau be tavęs. Bet su tavimi tomis dienomis būtų dar sunkiau. Vis dėlto esu pasiryžusi bet kam, nes... AŠ TAVE MYLIU...
– Myliu tave, mažyte... Labiau nei įsivaizduoji, – jo lūpos ir vėl priglunda prie manųjų. Tik šį kartą bučinys švelnus, atsargus, netgi šiek tiek erzinantis.
Jis puikiai geba mane erzinti. Kaip ir aš jį.
Išgirstu rankinėje skambant savo telefoną. Metas nenori, kad atsiliepčiau. Jis kūnu tvirtai prispaudęs mane prie stalo.
– Mielasis, būk geras, paduok telefoną... Noriu atsiliepti... – regis, Metas manęs negirdi ir nesiliauja bučiavęs. – Žinau, kad esi užsiėmęs, bet tas skambutis gali būti svarbus... Prašau... Man reikia atsiliepti... O paskui vėl bus tavo eilė...
Rodos, ši mintis Metui patinka. Jis atšlyja ir eina į svetainę atnešti mano rankinės.
Atsisėdu ant stalo ir išėmusi iš jos telefoną žiūriu, kas skambina.
– Mažiau, kaip laikaisi? – šypsodamasi atsiliepiu.
Pakėlusi akis į Metą pamatau surauktą kaktą ir nemalonų žvilgsnį. O ko dar tikėtis?
– Rajanas, – ištariu vien lūpomis. – Aha... Buvau... – toliau kalbu su geriausiu draugu neatitraukdama akių nuo mylimojo. Šis stovi tolėliau ir pervėręs mane piktu žvilgsniu kišasi marškinius į džinsus. – Kaip Graikija? Kada žadi grįžti?... Aš? Puikiai... Perduok linkėjimų ir Simonui... Myliu, bučkis, iki...
Padedu ragelį ir įsistebeiliju į Metą.
– Kodėl vadini jį mažiumi? – jo lūpomis kalba pavydas.
– Nes mes taip bendraujam... – mano balsas ramus.
– Man nepatinka.
– Prisimink mudviejų pasimatymą, ką anuomet kalbėjom... Jei tau nepriimtinas toks mūsų su Rajenu bendravimas, tai...
– Aš tau nedraudžiu bendrauti, tik nevadink jo taip... – Metas vis dar piktas.
– Ooo... Pirmasis mūsų barnis... Taip greitai?
Jis prieina ir deda rankas man ant klubų. O aš savąsias jam ant pečių.
– Noriu būti vienintelis tavo mažius... – sukužda į lūpas mylimasis.
– Gerai... Pasistengsiu jo taip nevadinti... – pabučiuoju jį.
– Norėčiau likti ilgiau, bet man reikia į darbą... Nebent paskambinčiau ir paprašyčiau dar vieno laisvadienio...
– Ne. Paskui turėsi nemalonumų. Ir taip dėl manęs jau ne kartą pabėgai iš darbo. Jei ir toliau prašysi savininko paslaugų, gali jo netekti, – kalbu labai rimtai.
– O jeigu mesčiau darbą? Galėčiau daugiau laiko skirti tau...
– Net nesvajok! – supykstu dėl tokių lengvabūdiškų jo žodžių. – Darbai nesimėto ant kiekvieno kampo... Mudviem užteks to laiko...
– Aš tik juokauju... – Meto šypsena nuramina mane. – Man patiko su tavimi užmigti ir atsibusti... Norėčiau, kad taip būtų dažniau...
– Kelintą baigi darbą?
– Antrą nakties... Tikriau, ryto...
Nežinau, kokia jėga nuveda mane iki spintelės, joje laikau atsarginį buto raktą. Vis dėlto... Paimu jį ir duodu Metui.
– Lauksiu... – stipriai prisiglaudžiu jam prie krūtinės. – Man irgi patiko miegoti šalia tavęs, mažiuk...
Jis atsidūsta ir pabučiuoja į plaukus. Dar kurį laiką stovime apsikabinę.
Metui visgi reikia važiuoti į darbą. Ir jis išeina.
Vėlai naktį pajuntu, kaip karštos rankos apkabina mane. Lūpos iškart ima šypsotis. Metas prisispaudžia ir pasakęs, kad myli, pabučiuoja į skruostą. Delną uždeda ant pilvo, švelniai jį glosto. Dabar galiu ramiai miegoti saugiame jo glėbyje. Jaučiausi tokia mylima ir... Taipogi myliu visa širdimi.
2013 m. balandžio 22 d.
Nubundu dar prieš sučirškiant žadintuvui. Ir gerai. Antraip šis būtų pažadinęs Metą. Atsargiai grįžtelėjusi išjungiu jį, kad bet kurią akimirką nesuskambėtų. Nenoriu ir pati keltis. Žavi mintis likti lovoje ir žiūrėti į miegantį mylimąjį. Tuo labiau kad jis prispaudęs mane ranka ir neketina leisti pabėgti.
Bet prieš akis išdygsta piktas Denisės veidas ir priverčia sugrįžti iš svajonių pasaulio į tikrovę. Lėtų lėčiausiai patraukiu Meto ranką. Šis nė nekrusteli. Tikriausiai kietai įmigęs.
Po kambarį vaikščioju ant pirštų galiukų, kad tik jo nepažadinčiau. Dažydamasi matau veidrodyje miegantį Metą.
Jis tobulas... Mano svajonių vyras. Toks, kokio ir norėjau. Jis čia, su manimi. Labiausiai bijau, kad ši pasaka kada nors baigsis... Nes vis dar netikiu, kad tai tikra... Kad Metas mane myli... Ir trokšta manęs... Ir kad galų gale esu laiminga.
Vis dėlto suradau savo meilę, o ji surado mane...
Virtuvėje gamindama pusryčius stengiuosi netriukšmauti. Nežinau, ką mėgsta Metas, bet iš išpuoselėto kūno matyti, kad maitinasi sveikai. Kas gali būti sveikiau už gardžią košę, paskanintą šviežiais vaisiais? Imuosi darbo, juolab kad ir pati pusryčiams mėgstu įvairiausią košę.
Laikrodis negailestingai skaičiuoja minutes, ir man jau metas į darbą.
Tyliai nutipenu į miegamąjį. Mano mažiukas taip saldžiai miega, kad šypsena pati sušvinta mano lūpose.
Susirandu popieriaus ir rašiklį. Prieš išeidama noriu palikti laiškutį.
Labas rytas, mielasis :*
Galėčiau į tave miegantį žiūrėti visą dieną. Tu toks seksualus... Man gera nubusti šalia tavęs. Jausti tavo bučinius ant lūpų. Man netgi patinka ta elektros srovė, tekanti kūnu, kai tik palieti. Dabar jau žinau, kad su niekuo nesupainiosiu tavo prisilietimų :)
Jaučiu, kad įklimpau giliai... LABAI GILIAI... Mano meilė tau su kiekviena akimirka darosi vis stipresnė...
MYLIU TAVE, MAŽUTI:*
P. S. Pusryčiai mikrobangų krosnelėje. Pasišildyk :D
Pabučiuoju meilės laišką, palieku ant jo raudonai padažytų lūpų žymę. Pabučiuoju ir Metą į skruostą, šį irgi nuspalvinu raudonai.