Nusišypsau prieš uždarydama miegamojo duris. Pasiimu rankinę ir užrakinu butą.
Denisės ir vėl nėra darbe Turbūt ką nors rezga su savuoju verslininku iš Napos. Gaunu iš bosės tik elektroninį laišką, kad viskuo pasirūpinčiau, mat ji žadanti ilgiau užtrukti Kalifornijoje. Oho! Tai ji jau Kalifornijoje? Greita...
Blondinė kaip visada rūškanu veidu dirba prie savo stalo. Tikriausiai aš čia viena išsišiepusi iki ausų niūniuoju sau po nosimi. Žinoma, ji atkreipia į mane dėmesį, kai užeinu paimti laiškų. Regis, gera mano nuotaika jai ne prie širdies. Užtat man patinka ją erzinti, taigi dar labiau išsišiepiu.
– Ar šiandien ko nors prisivalgei, kad nenustygsti vietoje? – užsukusi į kabinetą klausia Erika. Šypsodamasi patraukiu pečiais. – Tuoj pat pasakyk, kas jis toks! Noriu žinoti visas smulkmenas, – rodos, smalsumas ją žudo.
– Kodėl manai, kad dėl tokios mano nuotaikos kaltas vyras?
– Kas gi daugiau? Nejau nematai savęs veidrodyje? Pasižiūrėk, kaip švyti tavo akys. Tam gali būti vienintelė priežastis... Vyras... Na, kas jis? Pasakok...
– Erika, juk žinai, kad nekalbu tokiomis temomis... Tai, kas asmeniška, noriu pasilaikyti sau...
– Bet aš geriausia tavo draugė. Kam kitam, jei ne man, galėtum pasipasakoti...
– Net Rajanui nieko nesakau. Tik užsiminiau, kad esama kažkokio vyro, ir tiek...
– Aha... Vis dėlto jis yra... – neatlyžta Erika. – Kaip atrodo? Ar aš jį pažįstu? Gražus? Turtingas?
– Pasakysiu tiek, kad jis pats gražiausias vyras, kokį tik esu sutikusi. Bet nesijaudink, ne milijonierius. Taigi, spėju, ne tavo skonio.
– Skurdžius... Ne, tikrai ne mano skonio. Bet gal apdovanotas kitkuo? Jo draugužis didelis? – ji mirkteli man.
– Apie tai su tavimi tikrai nešnekėsiu, – vis dėlto suirztu, nors puikiai pažįstu Eriką ir visas nešvankias jos mintis.
– Ei, nesiraukyk... Man tik įdomu, ar sugebės tave patenkinti, ir tiek... – ji garsiai nusijuokia.
– Užsičiaupk! – užrinku, bet ir pati šypsausi. – Kai ateis laikas, sužinosi... Mudviejų santykiai dar tik prasidėjo, todėl nenoriu, kad kas nors apie tai suostų... Ypač bendradarbiai... Jei viskas eisis gerai, tu su juo susipažinsi... Pažadu...
– Gerai. Suprantu. Nebeklausinėsiu... Džiugu matyti tave laimingą. Seniai tokios nemačiau. Tiesą sakant, išvis neprisimenu, kad būčiau mačiusi. Tik neversk ilgai laukti. Nekantrauju jį pamatyti...
– Pažadėjau, kad pamatysi, tad taip ir bus. Neskubink įvykių... – atsakau vis dar šypsodamasi.
Suskamba mano Galaxy S2. Pamačiusi, kas skambina, prikandu lūpą.
– Jis? – matyt, Erikos niekaip neapleidžia smalsumas, ji vis tikisi, kad išduosiu didžiausią savo paslaptį. Pažvelgusi į ją tik linkteliu galvą. – Einu. Leisiu judviem pasikalbėti vieniems...
Aš jos jau nebegirdžiu. Mano mintys sutelktos tik į šį skambutį ir ekranėlyje šviečiantį vardą... Metas R.
– Klausau, – atsiliepiu. Ragelyje tyla. Tik geriau įsiklausiusi išgirstu gilų kvėpavimą.
– Noriu, kad žinotum vieną svarbų dalyką, – Meto balsas ramus ir rimtas. – Tu esi ypatinga moteris mano gyvenime. Nežinau, kokiai galiai turiu būti dėkingas, kad atvedė tave iki manęs, o gal mane iki tavęs... Bet taip lengvai tavęs nepaleisiu. Nė nesitikėk pasprukti. Visur tave surasiu. Tik tau vienintelei noriu nuolatos sakyti: myliu. Dar niekada nesu patyręs tokio jausmo. Pirmasis tavo akių mirksnis visa manyje apvertė aukštyn kojom. Beprotiškai myliu tave, mažyte...
Klausantis jo žodžių užgniaužia kvapą. Jau maniau, kad niekas negali manęs mylėti. Kad nesu sutverta meilei. Ir štai sutikau Metą. Jaučiu, kad jo meilė nuoširdi, nesumeluota. Jam nė motais išoriniai, materialūs dalykai. Jam rūpiu tik aš.
– Matau, kad perskaitei laiškutį, – meiliai sakau.
– Dar niekada niekas nėra man palikęs meilės laiško... Juk sakiau, kad tu nepaprasta moteris, ir man žiauriai pasisekė, kad esi mano... TIK MANO... Jeigu būtum buvusi šalia, kai jį skaičiau, būčiau kaipmat tave pamylėjęs... Ir nesvarbu, kad neturiu prezervatyvo ar kad tau mėnesinės... Geidžiau tavęs... Ir tebegeidžiu...
Mažiuk, tu žinai, ką ištarti, kad prarasčiau kalbos dovaną.
– Vadinasi, man pasisekė, kad nebuvau taip arti tavęs... – nusijuokiu.
– Pasisekė? Tai nenori mylėtis su manimi? – flirtuoja jis.
– Noriu... Juk mums liko tiek nedaug... Vos kelios dienos... O tada ne tik mano širdis, bet ir kūnas priklausys tau...
– Tavo kūnas ir dabar priklauso man... Tik noriu, kad priklausytų ir kitaip... Jau sumaniau, kur mudu tai darysim...
– Oho... Viską numatei? Tik nepamiršk pasiimti prezervatyvo. Ar man tuo pasirūpinti? – nesusilaikau nepaerzinusi.
– Matau, kad kai kieno liežuvis nepaprastai šmaikštus... Būčiau šalia, duočiau jam darbo... – Metas ir ankstų pirmadienio rytą nestokoja ironijos.
– O gal mano švelniam liežuviukui nepatiktų tas tavo siūlomas darbas?
– Hmm... Iki šiol nesiskundei... Beje, ačiū už pusryčius... Visgi sulaužei pažadą...
– Ne, nesulaužiau. Nesakiau, kad gaminsiu tik sutuoktiniui... Sakiau, vyrui... O tu ir esi mano vyras... O gal moteris, pasidariusi lyties keitimo operaciją? – sukikenu.
– Mažyte, nė nejuokauk tokiomis temomis... – Metas nepatenkintas.
– Tu šiandien irgi dirbi? – sumaniai kreipiu pokalbį.
– Taip... Ir dar ryt. O paskui kelias dienas priklausysiu vien tau...
– Bus puiku... Ne taip kaip šiandien, kai pasimatysim tik vėlai naktį... – šiek tiek nuliūstu prisimindama, kad visą dieną reikės praleisti be jo.
– Užsuk vakare į barą... Neištversiu visos dienos nepamatęs tavęs, – prašo Metas, tarsi perskaitęs mano mintis. – Juk šiandien tavęs dar nebučiavau...
– O aš jau bučiavau... – išdidžiai atsakau. – Matei savo skruostą?
– Mačiau, – jaučiu, kad jis šypteli. – Nejau leisi kankintis žinodama, kad trokštu tave pabučiuoti? Būsi tokia žiauri?
– Nuo laukimo dar niekas nenumirė. Vyrus reikia truputėlį pakankinti... – tyliai nusijuokiu.
– Ką aš tau sakiau apie erzinimą? Prisižaisi... Mėnesinės ilgai netruks. O tada atsiimsi su kaupu...
– Gąsdini? Žinok, visai tavęs nebijau... – mane užvaldo iš kažkur išdygusi drąsuolė Ema. – Žiūrėk, kad pačiam netektų dar ilgiau pasikankinti... Ne tik tas šešias dienas...
– Ak, dabar tu mane gąsdini? Gerai, jei vakare neatvažiuosi į barą ir nesileisi pabučiuojama, tai naktį grįžęs aš tave pamylėsiu... Nebeišsisuksi... Kaip toks sumanymas? – nė neabejoju, kad Metas vylingai kilsteli antakį.
– Nekelk man ultimatumų, – šypsodamasi tariu.
– Aš tik siūlau du variantus. Tau spręsti, katrą rinktis... Myliu, iki! – Metas juokdamasis padeda ragelį.
Kipšas! Nespėjau jam nieko pasakyti. Mažiukas elgiasi nesąžiningai. Bet dar pažiūrėsim, kas laimės šį žaidimą.
Kaip tik netrukus turiu susitikti su užsakovu, tad bent kurį laiką mintys bus užimtos kitais dalykais. Ne vien tik METU.
Telefone pakeičiu adresato vardą iš Metas R. į Mylimasis.
Nežinau, kur dingo diena, bet kai pažvelgiu į laikrodį, šis rodo dvidešimt valandų ir penkiolika minučių. Visą dieną praleidau studijoje, kur filmavome reklamą vienam užsakovui. Denisė prigrasė, kad prižiūrėčiau režisierių, mėgstantį išlenkti taurelę. Kartą jau turėjom dėl jo bėdos, tad šįsyk norėjome to išvengti.
Iš Meto jokių žinių. Nei skambina, nei rašo. Tikriausiai laukia manęs bare. Išeidama iš agentūros nežinau, ar ten važiuosiu. Labai noriu jį pamatyti, bet pralaimėti žaidimo irgi neketinu.
Vis dėlto nugali smalsumas ir meilė.