Pasistatau audi prie PIXI baro. Pasisveikinusi su apsaugininku užlipu į viršų.
Tik... Ar Metas flirtuoja su kažkokiomis jauniklėmis? Jis stovi už baro ir išties linksmai nusiteikęs kalbasi su dviem žaviomis merginomis. Nemato manęs stovint prie įėjimo.
Aš pavydžiu? Regis, taip.
Lėtai prieinu prie baro. Bet atsistoju daug toliau nuo jų.
– Kai tik barmenas turės laiko, norėčiau, kad įpiltų taurelę tekilos, – nesu tikra, bet, ko gero, pasakau piktokai.
Metas šypsodamasis atsigręžia į mane. Ir toliau stoviu suraukusi kaktą, sunėrusi rankas ant krūtinės. Varstome vienas kitą akimis. Tik mano žvilgsnis rimtas, o Meto žaismingas.
Akies krašteliu pastebiu, kad abi jo pašnekovės blondinės piktai nužiūri mane. Turbūt sutrukdžiau joms pokalbį su žaviuoju barmenu. Lyg ir mano vaikinu. O gal jau nebe?
Metas primerkia akis ir sučiaupia lūpas. Paima nedidelę taurelę ir įpylęs tekilos stumteli beveik per visą barą iki manęs. Nė nepažvelgiu į ją. Mano žvilgsnis krypsta tik į ryškiai mėlynų akių savininką.
Tą akimirką Metas pasitraukia nuo baro ir apėjęs jį prieina prie pat manęs. Jo rankos kaipmat apsiveja liemenį, o lūpos padovanoja aistringą bučinį.
– Vis dėlto atėjai, – džiugiai šypsosi jis, nes žino laimėjęs žaidimą. – Pasiilgau tavęs...
– Mačiau, kaip flirtavai su tomis merginomis, – žvilgteliu į jų pusę. Kitaip nei Metas, nesu džiugiai nusiteikusi.
– Pavydi? – jis nutaiso klausiamą žvilgsnį.
– Taip elgiesi tik norėdamas sukelti man pavydą?
– Regis, pavyko... – mylimojo lūpas papuošia plati šypsena.
Tyliu. Krūtinę užgula keistas jausmas.
– Manai, iš tiesų su jomis flirtavau? – Meto žvilgsnis darosi neramus. – Pamačiau, kaip lipi laiptais, tai ir pradėjau flirtuoti. Tai tebuvo žaidimas.
Nežinau, ar tikėti. Tiesiog kažkas man neduoda ramybės. Pažvelgiu į sėdinčias prie baro blondines, paskui į jį.
Nuleidžiu akis. Metas kilsteli mano smakrą pirštu.
– Mažyte, pažiūrėk į mane...
Paklūstu ir pažvelgiu į jo akių žydrynę. Toji spalva man primena paplūdimį, smėlį ir jūrą... Atostogas.
– Aš myliu tik tave. Jos man nieko nereiškia, – Metas atrodo išsigandęs. – Pakartosiu, tai tebuvo žaidimas...
– Nebijai prisižaisti?
Ir iš kur aš tokia rimta? Juk su juo būnu linksma ir žaisminga. Ne tokia kaip dabar.
– Nepyk, mažyte, – jis priglaudžia delną man prie skruosto ir nykščiu perbraukia per lūpas. Tada pasilenkia ir pabučiuoja. Bet aš neatsakau į bučinį. Nežinau, kodėl taip elgiuosi. Metas lyg ir nemeluoja. Lyg ir tikiu juo. Vis dėlto negaliu paaiškinti, kodėl taip reaguoja mano kūnas.
– Matau, kad esi užsiėmęs, – atšlijusi sakau. – Netrukdysiu...
Mano ranka išslysta jam iš delno, ir aš imu trauktis. Noriu kuo greičiau iš čia pabėgti. Nueidama neatsigręžiu. Nesu tikra, ar noriu į Metą žiūrėti.
Jau vėlu. Niekaip negaliu užmigti. Vartausi. Prisimenu šiandienos vakarą ir tai, ką mačiau bare.
Išgirstu rakinant buto duris. Vėliau atsidaro ir durys į miegamąjį.
Metas prisiglaudžia ir sukužda į ausį:
– Miegi, mažyte?
Nenoriu nieko kalbėti. Ketinu apsimesti mieganti. Bet...
– Ne... – pasakau ir atsigręžiu.
– Man nederėjo taip pasielgti. Pripažįstu, kad padariau kvailystę, tik daugiau nebepyk ant manęs... Prašau nepykti... – jis tai ištaria į lūpas. – Kai mane ten palikai, neradau sau vietos. Ėjau iš proto nežinodamas, kokios mintys sukasi tavo galvoje. Nenorėjau tavęs įskaudinti...
– O tau patiktų matyti mane taip besielgiant?
– Ne. Žinoma, ne... – jo žvilgsnis nuolankus.
Tai kodėl pats taip elgiesi? Kad pavydėčiau? Argi tai priežastis?
– Man rytoj reikės anksti keltis. Noriu bent kelias valandas numigti. Labanakt, – tai pasakiusi gręžiuosi ant kito šono.
Girdžiu trūksmingą Meto alsavimą. Jam tai nepatinka.
Jis pabučiuoja mane į skruostą ir atsigulęs šalia švelniai apglėbia.
2013 m. balandžio 23 d.
Sėdžiu virtuvėje pasirėmusi galvą ranka ir geriu kavą. Nors šiaip niekada jos nevartoju. Bet naktis buvo bemiegė, todėl reikia kaip nors nuvyti snaudulį kuo toliau. Metas tebemiega.
Ant stalo pasidedu tuščią popieriaus lapą ir rašiklį. Noriu jam ką nors parašyti, bet nežinau ką.
Visgi brūkšteliu keletą žodžių ir sulenkusi lapą nunešu į miegamąjį. Padedu ant lovos.
Staiga Metas čiumpa už rankos. Net krūpteliu iš išgąsčio.
– Labas rytas, – sveikinasi apsimiegojęs.
– Labas, – atsakau.
– Aš myliu tave. Tik tave. Tu mano vienintelė meilė. Mano moteris. Prašau to nepamiršti ir neabejoti manimi, – tyliai kalba jis.
Sėdžiu ant lovos ir sutrikusi žvelgiu į Metą. Noriu atsistoti, bet Metas neketina paleisti mano rankos.
– Neišeik... Pasakyk, kad nebepyksti... – maldauja.
– Perskaityk laišką, kurį ketinau tau palikti... Perskaityk garsiai...
Metas laisva ranka ima popieriaus lapą ir įsmeigia į jį akis. Tada perskaito:
– MYLIU TAVE... LABAI... IR PASITIKIU TAVIMI.
Jis pažvelgia į mane. Veidą nušviečia šypsena. Mylimasis trukteli už rankos, atsiduriu jo glėbyje. Guliu ant lovos, o jis ant manęs.
– Aš tave pabučiuosiu, bet noriu, kad atsakytum į bučinį... – sukužda.
– Ne. Nebučiuok. Abudu išsitepsime blizgiu... – atsakau šypsodamasi.
– Man nesvarbu. Noriu paragauti tavo lūpų. Noriu to bučinio, – Metas lenkiasi arčiau.
– Luktelėk, – sustabdau jį ir greitai nusišluostau lūpas.
Esu pasiilgusi jo lūpų. Regis, jis irgi pasiilgęs manųjų. Bučiuoja aistringai. Geidžia manęs. Metui vis labiau įsijaučiant, jo ranka ima slysti sijonu žemyn, kol paliečia šlaunį.
– Mažuti, suglamžysi drabužius... Gausiu dar kartą persirengti, o tada jau tikrai pavėluosiu į darbą, – sušnabždu jam į lūpas.
– Atleidai? – jo balsas pritvinkęs geismo.
– Taip. Bet daugiau taip nedaryk. Man sunku pasitikėti vyrais. Nenorėčiau pradėti abejoti ir tavimi.
– To nebus... Įrodysiu savo meilę... – Metas pakšteli į lūpas ir atsitraukia, kad galėčiau atsikelti.
– Tu irgi nepyk, kad taip sureagavau, – dabar jau aš atsiprašau. – Tiesiog tos mėnesinės ir hormonai... Tokiomis dienomis mano nuotaika labai svyruoja...
– Pasakyk toms savo mėnesinėms, kad aš jų nekenčiu... – sako šypsodamas, atsigula ir pasikiša rankas po galva. – Jos gadina visus mūsų sumanymus...
– Tik dvi dienos, mielasis... Tik dvi dienos... – siunčiu mylimajam oro bučinį, pamojuoju ir išskubu pro duris.
Pagaliau Denisė apsireiškia darbe. Pačiu laiku. Kiek galiu dirbti ne savo darbus?
– Kuo ten ištepta tavo ranka? – nužvelgusi mane klausia ji.
Velnias! Visai pamiršau lūpų blizgį.
– Niekis... Matyt, per skubėjimą būsiu pamiršusi nusivalyti... – sakau, tarsi tai būtų visai bereikšmis dalykas. O vidujai šypsausi prisimindama aistringą Meto bučinį.
– Noriu pasikalbėti dėl vyno reklamos. Gal turi kokių nors idėjų? – teiraujasi Denisė, sukiodamasi patogioje odinėje kėdėje.
Juokauji? Juk ne aš, o tu visas kelias savaites buvai Napoje ir asmeniškai domėjaisi tuo vynu. O gal turėčiau sakyti – tuo verslininku?
– Ne. Šiuo metu dirbu prie kitų reklamų... – atsakau kiek sutrikusi.
– Viską perduok Erikai, o pati imkis šitos. Ji labai svarbi.
Net neabejoju. Juk nori prasukti meilužio verslą. Oi! Tikiuosi, nepasakiau to balsu?
– Suprantu... Atsiųskite medžiagą, ką nors sugalvosiu...