– Viskas yra čia... – Denisė atkiša aplanką su vynuogyno nuotraukomis.
– Imsiuosi šito reikalo tuoj pat... – dalykiškai nusišypsau ir dingstu iš kabineto.
Netrukus skambinu Erikai.
– Labas, tu jau darbe? – pasisveikinusi iškart einu prie reikalo. – Gerai... Klausyk, ar galėtum perimti Vagnerių ir Broderių užsakymus? Bosė davė skubaus darbo, taigi man reikia tavo pagalbos... Tikrai? Ačiū... Pasikalbėsim per pietus... Iki..
Nekenčiu, kai Denisė su manimi taip elgiasi. Kas aš jai? Aladinas? Ar džinė, pildanti kiekvieną jos pageidavimą?
Deja, neturiu kitos išeities. Jei paprieštarausiu, išlėksiu iš darbo. Negaliu sau to leisti.
Bent jau per pietus mudvi su Erika galime apkalbėti Denisę. Ji irgi šios nemėgsta. Kai papasakoju, kokią liepė sukurti reklamą, Erika nepagaili negražių žodžių bosės adresu.
Grįžusios iš kavinės į agentūrą manęs laukia staigmena. Ant administratorės, blondinės, stalo puikuojasi didžiulė raudonų rožių ir rausvų lelijų puokštė.
Praeidama atkreipiu į ją dėmesį, nes labai graži. Pamanau, kad tai dovana nuo turtingo jos gerbėjo. Bet klystu. Puokštė skirta man.
– Kas ją atnešė? – klausiu blondinės.
– Pasiuntinukas. Kas daugiau? – nusistebi Džesika, kad klausinėju kvailiausių dalykų.
– Seniai?
– Ką tik...
Prie gėlių pridėtas vokas. Užklijuotas, kad niekas kitas be manęs negalėtų perskaityti.
Atplėšiu jį ir ištraukiu kortelę.
Iki šiol nežinojau, ką reiškia MYLĖTI.
Ačiū, kad man tai parodei.
Kai susitiksime, pabučiuosiu.
M.
Perskaitau. Ir nusišypsau. Jis mane stebina kiekvieną dieną. Atrandu vis naujų jo bruožų. Mano žavusis romantikas išrinko nuostabią puokštę.
– Nuo ko gėlės? – smalsauja blondinė.
– Nuo vyro, – atkertu.
– Bet tu juk neištekėjusi, tiesa? – ji atrodo suglumusi.
– Tai nereiškia, kad negaliu turėti vyro, tiesa?
– Tik ištekėjusios moterys turi vyrus, o neištekėjusios vaikinus... – nutaisiusi protingą veidą aiškina Džesika.
– Kaip pasakysi... Juk šioje srityje geriau nusimanai... – pasiimu puokštę ir palieku ją vieną su visomis blondiniškomis mintimis.
Gėles savo kabinete padedu garbingiausioje vietoje ant stalo. O kortelę įsimetu į rankinę. Turiu padėkoti Metui už šią malonią staigmeną.
Imu rinkti žinutę.
Ema M.
2013-04-23 Antr. 14.16
:* :* :* Ačiū, mielasis, už
staigmeną. Gėlės labai gražios :*
Mylimasis
2013-04-23 Antr. 14.19
Džiaugiuosi, kad patiko.
Juk sakiau, jog įrodysiu
tau savo meilę. Ir rodysiu
kiekvieną dieną :* Tikrą
bučkį gausi vakare. Ar šį
vakarą žadi užsukti į barą?
Ema M.
2013-04-23 Antr. 14.20
Taip, užsuksiu. Noriu to
bučkio :* Myliuuuuu!!!
Pasimatysime vakare :*
Mylimasis
2013-04-23 Antr. 14.21
Myliu tave, mažyte :* Ir
nekantriai laukiu vakaro.
Tas vakaras taip toli...
Priešais mane ant stalo guli šūsnis vynuogyno nuotraukų. Jos išties įspūdingos. Net man norėtųsi ten nuskristi. Žinoma, tokioje romantiškoje vietoje negali būti jokių minčių apie darbą. Todėl Denisė, šitiek laiko ten pramogavusi, ir užkrovė man šią naštą.
Jau turiu vieną sumanymą, bet kol kas neketinu jo dalytis su ja. Tegul pasinervina.
Kad jau vakaras, pastebiu tik tada, kai atsisveikinti užsuka Erika. Esu per daug įsijautusi į tą reklamą. Mano stalas nukrautas ne tik nuotraukomis, bet ir pradiniais reklamos eskizais. Pirštai išteplioti spalvotais pieštukais.
Pamačiusi gėlių puokštę draugė iškart ima klausinėti. Pasakau, kad tai atsiuntė Jis, ir nesileidžiu į ilgesnes kalbas.
Greitai nusimazgoju rankas ir kartu su Erika palieku agentūrą. Pameluoju jai važiuojanti namo. Nenoriu, kad sumanytų sekti iki baro. Gerai ją pažįstu. Dar užsigeis užmegzti pažintį su Metu. Nors juodu ir šiaip pažįstami.
Artimesnį bendravimą atidėkim vėliau. Šiandien noriu mėgautis jo dėmesiu viena.
Mylimasis manęs jau laukia. Lipdama laiptais į antrą aukštą pamatau jį kalbantis už baro su kažkokiu stambiu vyriškiu ir žvilgčiojant į įėjimą. Pastebėjęs mane Metas nusišypso ir tuoj pat atskuba artyn.
Rankomis apsiveju kaklą ir pabučiuoju jį. Bet Metui neužtenka tik pakštelėjimo. Jis nori daugiau. Ir, visiems baro lankytojams matant, apdovanoja mane karštu bučiniu.
– Ačiū... – pasakau į lūpas.
– Prašom... – sukužda jis, laikydamas mane glėbyje.
– Myliu tave... – dabar mano eilė bučiuoti.
– Atrodai tokia seksuali. Kas tau šiandien nutiko? – šypsodamas klausia Metas.
– Matai, ką man darai? Ir ką daro tavo bučiniai? – flirtuoju. Pajuntu jo lūpas slystat kaklu. – Liaukis. Mudu ir taip ganėtinai geras reginys visiems... – nusijuokiu.
– Turėjai daug darbo, kad taip vėlai atvažiavai? – klausia jis, mums einant prie baro.
– Žiauriai daug... Mano bosė visai suįžūlėjo. Krauna savo darbus, o pati gastroliuoja su kažkokiu verslininku... – suirzusi atsakau ir sėduosi ant baro kėdės.
– Gal man su ja pasišnekėti? – Metas atrodo tam rimtai pasiryžęs.
– Ne. Susitvarkysiu ir pati. Aš juk didelė mergaitė... – meiliai nusišypsau.
– Ko tau įpilti?
– Sultys tiks...
Metas pastato priešais mane stiklinę apelsinų sulčių. Paskui pašauktas kelių lankytojų eina priimti užsakymo į kitą baro pusę.
– Gal galėčiau pavaišinti kuo nors stipresniu? – išgirstu už nugaros vyro balsą.
– Ne. Ačiū, – atsakau nė neatsigręždama į tą, kuris mane kalbina.
– Nagi, tik vieną taurelę... Pažinties proga, – vyriškis prisėda šalia ir grįžteli į mane. Jo žvilgsnis man nepatinka.
– Ačiū, bet ne... – dar kartą mandagiai padėkoju ir instinktyviai pažvelgiu į tolėliau už baro dirbantį Metą.
Kaip ir tikiuosi... Suraukta kakta... Sučiauptos lūpos... Ir piktas žvilgsnis.
Įkyrusis vyriškis prisikiša prie manęs ir sukužda:
– O jei aš gražiai paprašysiu?
– Jeigu mano žmona pasakė ne, tai ne. Nesupranti? – Metas stovi čia pat už baro ir stipriai gniaužia stalviršį.
Jo žvilgsnis atkreiptas į nemalonų klientą. O mano – į susinervinusį Metą.
– Atleiskit... Nenoriu sukelti jokių rūpesčių... Maniau, kad ši moteris laisva, – atsiprašinėja nejaukiai pasijutęs baro lankytojas. Jis staigiai pasišalina. Turbūt išsigando Meto. Nesu tikra, bet manau, kad šis būtų paleidęs į darbą kumščius, jei tik anas būtų mane palietęs.
– Žmona? – žiūrėdama į jį kilsteliu antakį.
Nors Meto pyktis dar neatlėgęs, jis šypsodamasis pažvelgia man į akis.
– Ką nors ne taip pasakiau? – mylimasis nutaiso paslaptingą žvilgsnį.
– Ne, nieko. Tik noriu pasitikslinti, ar gerai išgirdau, – primerkiu akis ir gurkšteliu sulčių.
– Tik akimirksnį nusigręžiu, o prie tavęs jau kimba neaiškus tipas...
– Matyt, tokius tetraukiu... – sakau tarsi leisdama suprasti, kad Metas vienas iš tokių. – Tikriausiai normalūs vyrai manęs prisibijo... – tramdau šypseną. Mylimasis tyli ir geidulingu žvilgsniu žiūri į mane. – Ačiū už sultis. Kiek skolinga? – klausiu lyg nepastebėdama to žvilgsnio.