Atsisiunčiu vaizdo klipą į telefoną ir persiunčiu Metui.
Ema M.
2013-04-26 Penkt. 14.41
Bejonsė - „One plus One“
Tik tiek. Be jokio prierašo. Be jokių šypsenėlių ir bučinukų.
Lygiai po keturių minučių ir dvidešimt devynių sekundžių – tiek trunka vaizdo klipas – suskamba telefonas.
Aha, tai štai kas tave priverčia man paskambinti.
– Klausau, – atsiliepiu šypsodamasi.
– Patikėk, dabar labai norėčiau būti su tavimi ir... – Meto balsas ramus. O gal derėtų sakyti: pavargęs. – Juk puikiai žinai, ką daryčiau...
– Aš irgi... Man tavęs čia trūksta... Jaučiuosi nei šiaip, nei taip, kai tavęs nėra šalia... Tarsi būčiau nesava...
– Aš jaučiuosi lygiai taip pat... Tarsi nesavas... Tarsi krūtinėje ko nors trūktų...
– Kaip tavo broliai? Mateisi su jais?
– Taip. Vakar buvom susitikę. Ir dabar laukiu, kol teiksis pasirodyti, – jis tai ištaria labai šaltai.
– Tikiuosi, taikiai išspręsite savo problemas...
– Manai, kad galime paleisti į darbą kumščius? – nusistebi Metas.
– Ką aš žinau. Juk jūs, vyrai, dažniausiai kaip tik taip aiškinatės santykius... – šypteliu.
– Bijai, kad galiu būti sužeistas?
– Žinoma...
– Nebepatikčiau grįžęs su mėlyne paakyje?
– Man tu patinki visoks... Tiesiog jaudinuosi dėl tavęs... O jei grįžtum su mėlyne, tave slaugyčiau... – rūpestingu balsu atsakau į klausimą.
– Puiku, tada turėčiau asmeninę slaugę... Apsivilktum dėl manęs trumpą baltą chalatėlį ir raudonus aukštakulnius?
– Žinau, kas tau galvoje... Bet aš nežaisiu šito žaidimo... Sekso telefonu nebus... Bent ne šį kartą...
– Kodėl? Aš visai mielai pažaisčiau... Kad ir taip...
– Mielasis, nenoriu prisisvajoti... Juk vis tiek tavęs čia nėra... Siūlau atidėti žaidimus iki rytojaus vakaro... Man ir taip sunku vienai užmigti, o dar laidai tokias užuominas...
– Neliūdėk, mažyte... Būk gera... Aš tau pažadėjau puikų savaitgalį... Vadinasi, toks jis ir bus... Tiki manimi?
– Tikiu... Nekantrauju apkabinti ir pabučiuoti... Gal žinai, kodėl laikas eina taip lėtai? Norėčiau, kad dabar būtų šeštadienis... Bet juk tu laukei net šešias dienas, o aš negaliu ištverti nė dienelės...
– Džiaugiuosi, kad ir tu nekantrauji... – išgirstu tylų juoką.
– Nevadinčiau to nekantravimu. Tokiam jausmui apibūdinti reikėtų stipresnio žodžio...
– Labai gailiuosi, kad nesu Niujorke...
– Ir aš... Bet rytoj pasimatysim, tiesa? Myliu...
– Myliu... Ir jau turiu atsisveikinti, nes atėjo broliai... Iki..
– Iki, mažiuk... Sėkmės su jais... Elkis gražiai...
Buvau pažadėjusi Rajanui užsukti į jo butą. Netgi priminimą telefone užsirašiau, kad tik nepamirščiau po darbo.
Nerimauju be reikalo. Gėlės žydi, butas blizga švara. Tikriausiai Rajano namų tvarkytoja buvo čia užsukusi ir pasirūpino tuo. Ji miela moteriškė, jau seniai prižiūri Rajano namus. Kartais ir mano.
Ilgai neužtrunku. Juolab kad ir pati turiu ką veikti.
Namie pasigaminu gardžią vakarienę. Prisileidžiu karštą vonią, įpilu vanilės kvapo putų. Noriu pasilepinti ir pasiruošti rytojui. Ne tokį įsivaizdavau penktadienio vakarą. Bet tiks ir šitai. Ir šiaip esu pavargusi po bemiegės nakties, ketinu anksčiau gultis.
Mirkdama vonioje nusiskutu kojas ir kartu pagražinu mažosios Emos šukuoseną. Nesuprantu, kodėl savo intymiąją vietą vadinu mažąja Ema. Gal dėl to, kad toks pavadinimas gražesnis... Šiek tiek vaikiškas ir nekaltas.
Noriu patikti savo mylimajam. Nors šalia jo jaučiuosi geidžiama, dar niekam nepamaišė itin seksualūs Victoria’s Secret apatiniai. Juos mėgstu labiausiai. Turiu begalę komplektų: įvairių modelių, įvairių spalvų.
Išsirinkau naktinius iš naujausios Very Sexy kolekcijos: balta trumputė atlasinė suknelė su juodais nėriniais. Tikiuosi, Metui patiks?
Nepastebiu, kaip laikrodžio rodyklė pasiekia vienuoliktą valandą. Pažvelgusi į sieninį laikrodį tik papurtau galvą – nesuprantu, kur tas laikas taip lekia.
Esu pasiruošusi nakčiai: nusivaliusi makiažą, išsitepusi veidą kremu, o kūną losjonu. Reikia tik nusivilkti nertinį ir nusimauti šortus, tada galiu griūti į lovą.
Bet pirmiau einu į svetainę šviesos užgesinti.
Bedėdama į šaldytuvą dubenį su vakarienės likučiais išgirstu durų skambutį. Kas čia? Tokiu metu nieko nelaukiu. Nebent Rajanas būtų sugrįžęs iš atostogų ir sumanęs padaryti man staigmeną. Bet jis žino, kad nemėgstu, kai užsuka nepranešęs.
Nuskubu prie laukujų durų. Už jų manęs laukia ne Rajanas, o...
Lėtai atidarau duris ir niekaip negaliu įveikti nuostabos. Atsirėmęs į sieną stovi Metas su didele baltų rožių puokšte rankoje. Ir šypsosi.
– Ko prikrėtei? – klausiu nutaisiusi rimtą veidą. Metas išplečia akis, turbūt tikėjęsis ne tokio pasisveikinimo. – Vyrai parneša gėlių, kai būna ko nors prisidirbę... – sakau sunėrusi rankas ant krūtinės. Nors noriu pulti jam į glėbį ir visą išbučiuoti.
– Per smarkiai įsimylėjau... Ar tokia priežastis tiks? – paslaptingai nužvelgęs mane taria mylimasis ir atkiša puokštę.
– Ačiū... – paimu gėles ir nešu į virtuvę pamerkti.
Stovėdama prie kriauklės ir dėliodama į vazą rožes, pajuntu Meto rankas ant liemens. Jos tvirtai apkabina mane, net kvapą užgniaužia.
– Kodėl grįžai anksčiau? – tyliai sukuždu.
– Nes nebūčiau ištvėręs dar dienos be tavęs... Pasiilgau, mažyte... – jis šnabžda bučiuodamas kaklą. – Vis dar kraujuoji?
Krypteliu galvą į mylimąjį ir nežymiai papurtau. Jo akyse įsižiebia dar didesnis geismas. Metas iš džinsų kišenės išsitraukia kažką raudona ir pakelia priešais save.
Prezervatyvai. Nusipirkęs jų visą pakuotę. Mudu šypsomės.
– Manai, kad mums tiek prireiks? – paklausiu ir prikandu lūpą.
– O, taip!
Metas ima alsuoti giliau, jo lūpos aistringai glamonėja manąsias. Ir aš pasiduodu tai aistrai. Juk niekada negaliu atsispirti jo prisilietimams ir bučiniams.
Pamiršusi rožes atsigręžiu ir rankomis apsiveju Metui kaklą. Ir leidžiu jo liežuviui daryti tai, ko per šias kelias dienas pasiilgo. Bet mylimasis atšlyja, o aš nugara įsiremiu į spintelę. Alsuoju taip pat neramiai kaip ir jis.
– Šito tau neprireiks... – sukužda, nuvilkdamas man per galvą pilką nertinį ir palikdamas pusnuogę, tik su balta nėriniuota liemenėle. – Tie šortukai jau seniai mane varo iš proto... – Metas net sulaiko kvėpavimą, žvelgdamas į mano apnuogintas kojas. – Jų irgi nereikės... – numauna ir šį trumputį rožinį drabužėlį.
Stoviu priešais jį vienais apatiniais. Bent jau džiaugiuosi, kad šie seksualūs – galiu nesunkiai nuspėti iš Meto žvilgsnio.
Jis mikliai išlaisvina susegtus į kuodą mano plaukus. Tamsios garbanos nusirita per pečius.
Mylimojo lūpos ir vėl įsisiurbia į manąsias, o rankos lėtai kyla mano nuoga nugara ir palieka elektros srovės pėdsakus savo kelyje. Metas kilsteli mane; kojomis apsiveju jam klubus. Mūsų geismas stipresnis už mudu abu.
Pasijuntu nešama savo žaviojo princo ir tvirčiau jį apkabinu. Paskui tarsi imu kristi... Lėtai. Kaip sulėtintame filme. Metas atsargiai paguldo mane ant lovos ir užgula. Nenoriu, kad liautųsi bučiavęs. Esu be galo pasiilgusi tų bučinių.
Mylimasis savo bučiniais žymi meilės teritoriją, priklausančią jam vienam. Bučiuoja kaklą... Krūtinę... Bambą... Sukanda dantimis jon įsegtą auskarą ir lengvai trukteli žemyn. Mano kūnas kaipmat sureaguoja; kilsteliu krūtinę.