Metas pakyla nuo lovos. Miegamajame niekas negali prikaustyti jo dėmesio labiau nei aš. Jo akys visą laiką žvelgia į mane.
Tobulas gražuolis nusiima akinius ir numeta šalia lovos. Jo skrybėlė voliojasi kažkur ant virtuvės grindų. Lėtai, saga po sagos, atsisagsto marškinius. Atraitoja rankoves, nusivelka juos ir taip pat nusviedžia kažkur už lovos. Lieka tik su džinsais.
Metas išsitraukia telefoną iš užpakalinės kišenės ir nė nepažvelgdamas į jį spusteli mygtuką. Miegamasis prisipildo man pažįstamos melodijos: Bejonsės „One plus One“. Išgirdusi pirmuosius dainos žodžius įkvepiu dar giliau.
Jis padeda telefoną ant lovos ir šypsodamasis pamažu artėja prie manęs. Nė pati nesuvokiu, kaip jo geidžiu... Kaip trokštu. BEPROTIŠKAI. Ko gero, šis geismas dar stipresnis už meilę. Mūsų kūnai įsielektrina. Tvyranti tarp jų įtampa gerokai viršija šimtą dešimt voltų...
Mylimasis bučiniu iš naujo pradeda savąją aistros ir geismo kelionę. Įsikandęs dantimis nusmaukia liemenėlės petnešėlę. Jaučiau, kaip karštos jo lūpos nuo peties slysta link krūtinės. Lengvai spustelėjęs delnu jis išlaisvina krūtį ir ima liežuviu žaisti su speneliu.
– Kokia tu skani... – išgirstu tylų kuždesį.
Pažaidęs Metas imasi kitos krūties. Erzindamas krimsčioja ir čiulpia jas abi. Puikiai geba įžiebti dar didesnę mano aistrą. Žinoma, juk jis daug labiau patyręs už mane. Kilsteliu krūtinę, leisdama jam pakišti rankas po nugara ir atsegti liemenėlę.
Nėriniuota Victoria’s Secreat liemenėlė irgi atsiduria ant grindų. Mylimasis vis dar bučiuoja krūtis, ranka slysdamas žemyn. Dar labiau išsiriečiu ir krimsteliu lūpą, jausdama užkištus už kelnaičių šiltus pirštus. Jie lėtai suka ratus aplink jautriausią mano kūno vietą. Jausmas malonus... Neapsakomai... Mane žudo laukimas, kada būsiu jo. Tai žinodamas Metas tyčia žaidžia su manimi.
Jis atitraukia pirštus, nors mielai norėčiau, kad jie ten liktų kuo ilgiau. Mylimojo lūpos palieka mano krūtinę ir slysta pilvu... vis žemyn... Galiausiai pasiekia nėriniuotas kelnaites: Meto akys įsminga į mane. Lūpose tuoj pat pasirodo išdykėliškas šypsnys. Vis dar skamba Bejonsės daina. Tikriausiai mažiukas bus nustatęs kartojimo funkciją.
Jis dviem pirštais trukteli kelnaičių kraštelį. Tą pačią minutę pajuntu juos ten... Viduje... Manyje.
– Mmm... – sudejuoju nuo neapsakomo pojūčio.
Pirštai juda lėtai... Pirmyn... Atgal... Pirmyn... Atgal... Apima dar didesnis malonumas. Kūnas įsitempia. Sugniaužiu antklodę. O klubai patys, nė neraginami ima judėti Meto pirštų diktuojamu ritmu. Tai svaigina labiau už bet kokį alkoholį.
Dar aukščiau kilsteliu klubus, kai jo lūpos paliečia pačią jautriausią mažosios Emos vietą. Man to per daug. Noriu VISKĄ patirti čia ir dabar. Nebegaliu laukti. Noriu kuo greičiau pajusti jį savyje.
Bet Metas negailestingas.
– Man patinka, kad geidi manęs, – sukužda mano kūno kankintojas ir ištraukęs lyžteli šlapius pirštus. – Ne mažiau ir aš tavęs...
Jis atšlyja ir užkišęs nykščius už baltų kelnaičių lėtai jas numauna. Atsistojęs šalia lovos toliau tęsia savo erzinantį žaidimą. Lėtai atsisega juodą diržą ir atitraukia džinsų užtrauktuką.
Guliu prieš jį nuoga ir nesigėdiju savo kūno. Jaučiuosi labai seksuali. Juk tasai besirengiantis šalia lovūgalio gražuolis geidžia kiekvieno mano odos lopinėlio. Aš jam graži. Tik su juo tokia ir jaučiuosi... Graži... Seksuali... Geidžiama... Mylima...
Besimaunantis džinsus Metas palepina mane aistringu žvilgsniu. Jo rankos siekia ir trumpikių – tamsiai mėlynų. Turbūt ši spalva jo mėgstamiausia.
O Dieve! Didelis! Pamačiusi jo pasididžiavimą, kurį išlaisvino ant grindų atsidūrusios trumpikės, prikandu lūpą. Metas išties turi kuo didžiuotis. Matydamas tokią mano veido išraišką jis šypsosi dar plačiau.
Paėmęs nuo lovos raudoną pakelį atplėšia jį dantimis, ištraukia ir užsimauna prezervatyvą. Tada neskubėdamas atsiklaupia ant lovos. Mano kojos sulenktos per kelius. Aš jas žaismingai judinu tai į vieną, tai į kitą pusę ir žvelgiu į žydras mylimojo akis.
Jo rankos paliečia mano kulkšnis ir kyla į viršų. Grįždamos vidine šlaunų puse jos plačiau praskečia man kojas... Metas atsiduria tarp jų. Užgula mane, rankomis remdamasis į čiužinį ir nenuleisdamas aistringo žvilgsnio.
– Ai... – iš mano lūpų išsprūsta aimana.
Pajuntu mažąjį Metą savyje. Tai tarsi elektros smūgis. Aplink mus ir šiaip tvyro beprotiškai galinga energija. Kai tampame vienu kūnu, ji dar labiau sustiprėja. Darosi nebevaldoma.
– Neužsimerk... Noriu matyti tavo akis, – paliepia Metas, mūsų kūnams imant ritmingai judėti.
Stengiuosi. Bet malonumas toks stiprus, kad verčia jam pasiduoti, nugrimzti į svajonių pasaulį ir mėgautis. Meto akių vyzdžiai išsiplėtę, tose akyse įžvelgiu didžiulę meilę. Ji skirta man. Tik man.
Mudviejų dejonės ir aimanos užgožia net gražųjį Bejonsės balsą. Meilė laiko mus tvirtuose gniaužtuose, o mes vienas kitą glėbyje. Mylimės aistringai. Nevaržydami savęs. Tik taip, kaip ir turi daryti tikri įsimylėjėliai, jaučiantys pašėlusį širdies plakimą net nuo vienas kito žvilgsnio.
– Aaaaa!... – sušunku, kai kūną perveria malonumo strėlė.
Išriečiu nugarą. Metas prispaudžia delną man prie papilvės. Pajuntu dar stipresnį malonumą. Nebegaliu suvaldyti kūno. Jis nevalingai kilnojasi ir trūkčioja. Rankomis stipriai gniaužiu čiužinį, o mylimasis laiko mane už peties, kad nepavirsčiau ant šono.
Toji malonumo banga gniaužia kvapą. Turiu trumpam liautis alsavusi; ten, žemai... labai žemai... ima trūkčioti raumenys...
– Mažyte! – garsiai ištaria Metas ir susmunka ant manęs.
Jis irgi pajunta tai, ką patiriu aš. Pirmą kartą. Vis dar jaučiu jį savyje... Mažasis Metas tebėra manyje.
Vos atgauname kvapą. Mūsų krūtinės kilnojasi kaip pašėlusios. O patys žvelgiame vienas į kitą šypsodamiesi. Pirštais švelniai braukau mylimajam per nugarą. O jis priglaudęs delną man prie skruosto nykščiu vedžioja per praviras lūpas, turbūt ryškiai raudonas nuo visų tų aistringų mudviejų bučinių ir kandžiojimųsi..
– Dabar tu mano... – sukužda Metas į lūpas. Ir pabučiuoja. Taip pat aistringai, kaip ką tik pamylėjo. – Tu priklausai tik man... – išgirstu dar kelis pakuždėtus žodžius.
– Taip... Aš tik tavo, mielasis... VIENINTELIO TAVO... – irgi šnabždesiu atsako mano lūpos. Ir bučiniu.
– Ema, neišgyvenčiau, jei sužinočiau, kad esi su kuo nors kitu, o ne su manim... Prisiek, kad būsiu vienintelis vyras, kurį mylėsi ir su kuriuo mylėsiesi, – Metas ne kalba, o maldauja.
Jis trokšta išgirsti mano amžinos meilės priesaiką. Matau iš akių, kad tai jam be galo rūpi.
– Prisiekiu savo kūnu, savo siela ir savo meile tau, kad esi ir būsi vienintelis vyras, kuriam priklausysiu... Tu esi man viskas... Be tavęs nebeįsivaizduoju savo gyvenimo... Myliu tave labiau už gyvybę...
Kaip galiu nenorėti būti su juo? Galiausiai sužinojau, ką reiškia būti išprotėjusiai iš meilės.
– Dar jokiai moteriai nejutau tokio potraukio kaip tau... – tylus Meto balsas atskriejo iki mano ausies, lūpoms žymint naują meilės kelią. – Tai geriausias seksas mano gyvenime... – jo lūpos pamažu pražysta šypsena.
– Mano irgi... – pritariu. Šiaip ar taip, neturiu su kuo palyginti. Mano patirtis gerokai menkesnė už jo. – Gal galėtum nulipti? Norėčiau nusiprausti...