Mudviejų kūnai suprakaitavę ir lipnūs. Bet Metas mane perveria paslaptinguoju žvilgsniu.
– Manai, kad mudu jau baigėme? – šelmiškai nusiteikęs kilsteli antakį. – Penkios minutės poilsio prieš antrą raundą...
Ak, mažuti! Nors ir visi dvylika raundų... Aš tam pasirengusi...
2013 m. balandžio 27 d.
Pirmas vaizdas, kurį išvystu pramerkusi akis, tai gulintys ant grindų Meto marškiniai. Šalia jų matyti keli tušti prezervatyvų pakeliai.
Rąžydamasi nusišypsau – prisimenu vakarykštę naktį.
Meto lovoje nėra. Bet užuodžiu sklindančius iš virtuvės gardžius kvapus. Jis ruošia pusryčius. O gal jau pietus? Pažvelgiu į laikrodį: kaip tik taip ir yra.
Guliu po antklode, nors neprisimenu, kada ja užsiklojau. Tikriausiai Metas būgštavo, kad sušalsiu, tai ir užmetė ant manęs.
Labai noriu ilgiau pasivartyti lovoje, bet nosį kutena gardus aromatas. Be to, esu išbadėjusi. O pilvas pasiruošęs groti pirmąjį šios dienos maršą.
Pakeliu besimėtančius ant grindų Meto daiktus ir padedu ant spintelės. Tuščius raudonus pakelius sumetu į šiukšliadėžę. Savo nėriniuotus baltus apatinius nunešu į vonios kambarį ir įmetu į skalbinių krepšį.
Dušas padeda prabusti. Jaučiuosi vėl gaivi ir skaniai kvepianti.
Ant nuogo kūno apsivelku baltus Meto marškinius. Jie šiek tiek permatomi, tad apsimaunu kelnaites. Nesinori vaikščioti po namus beveik nuogai. Nesvarbu, kad Metas jau matęs visą mano grožį. Truputis paslapties tik sustiprina aistrą – taip manau.
Nėmaž neknieti dažytis, bet savo vyrui noriu būti graži. Pati gražiausia. O ne pasirodyti užtinusiomis akimis. Tai reiškia, kad turiu iš kosmetinės išsitraukti blakstienų tušą, skaistalus ir lūpų blizgį. Bent tiek...
Manajai grožio procedūrai neprireikia nė penkių minučių. Jau stoviu prie miegamojo durų, vilkinti Meto marškiniais. Šlapi plaukai dailiai gula man ant peties.
Vaizdas kažkur matytas: pusnuogis Metas sukiojasi prie viryklės. Mūvi tik džinsus. Vėl gaunu pasigrožėti puikiai sudėtu jo kūnu, nuo šiol priklausančiu tik man. Tuo, kurį galiu liesti ir bučiuoti į valias.
– Labas rytas, – pasisveikinu ir sugadinu gražųjį paveikslą, žavėjusį mane kelias pastarąsias minutes.
Metas atsigęžia ir tyli. Jam ir nereikia nieko sakyti. Viską išduoda jo žvilgsnis, kelis kartus permetantis mane nuo galvos iki kojų. Matau, kaip jo raumenys įsitempia, o kvėpavimas padažnėja.
Nieko nesakau ir aš. Akimirką nuleidžiu akis ir pastebiu, kad nuo drėgnų plaukų sušlapę marškiniai. Dabar pro juos puikiai matyti mano nuoga krūtinė. Tai štai kodėl Metas taip reaguoja.
Praeidama pro jį pajuntu tarp mūsų tvyrančią elektros įtampą. Tikriausiai mudviejų kūnai vis dar smarkiai įsielektrinę. Po tiek raundų... Vargu ar gali būti kitaip.
Atidarau šaldytuvo dureles, išimu ąsotį su sultimis ir prisipilu stiklinę. Padedu ąsotį į vietą ir atsigręžiu į Metą. Atsiremiu į šaldytuvą, gurkšteliu apelsinų sulčių. Metas žiūri į mane be galo aistringai. Net pamiršta vištieną keptuvėje. Regis, šiuo metu ji jam mažiausiai rūpi.
Aš irgi paslaptingai nusišypsau. Meto žvilgsnis net iš tolo šaukia: geidžiu tavęs, mažyte. Neištvėręs jis prieina arčiau. Ima iš mano rankų stiklinę ir pastato ant stalo. Jo akys visą laiką įbestos į mane.
Metas suima mano rankas ir pakelia virš galvos. Jo lūpos karštai pabučiuoja manąsias. Jo liežuvis šiandien tikras valdovas. Svetimų žemių užkariautojas. Galingasis macho.
Mylimasis paleidžia rankas, ir šios kaipmat apsiveja jam kaklą. Jo delnas nuslysta žemyn mano šlaunimi. Jis kilsteli mano koją, kad apsivyčiau jam klubą. O išdykęs delnas netrukus ima kilti šlaunimi... iki karščiausios mano kūno vietos. Pirštai trukteli kelnaičių kraštą ir pradeda lėtų lėčiausiai sukti ratus, glamonėdami mažąją Emutę.
Ten... Žemai... Pajuntu, kaip užlieja malonumo banga. Metas atitraukia lūpas ir įsmeigia į mane geismingą žvilgsnį. Tyliai sudejuoju ir atkišu klubus į priekį. Noriu pajusti dar didesnį malonumą.
Metas atsisega džinsų užtrauktuką. Paskui įkiša ranką į užpakalinę kišenę ir išsitraukia raudoną pakelį. Matau, kaip atplėšia jį dantimis.
Po akimirkos pajuntu mažąjį Metą savyje. Tvirčiau įsikimbu į mylimojo kūną, kad nuo svaigulio neprarasčiau pusiausvyros. Šį kartą jis diktuoja greitą tempą. Matyt, dėl to, kad keptuvėje čirška vištiena ir mudu neturime laiko žaisti ilgiau.
Tyliai skleidžiame meilės aimanas, žiūrėdami vienas į kitą. Praviros lūpos byloja, kad mus valdo beprotiškas geismas.
Pajutusi didžiausią palaimą stengiuosi suvaldyti kūną. Ar šitoks jausmas apima alpinistą, įveikusį aukščiausią pasaulio viršukalnę? Ranka stipriai įsikimbu Metui į petį. Net pati jaučiu, kaip nagai sminga jam į odą.
Išgirstu Meto atodūsį, išvystu šypseną jo lūpose. Mudviejų alsavimas pamažu rimsta.
– Labas rytas, – sukužda jis, pirštu nubraukdamas plaukus man nuo veido ir švelniai bučiuodamas. – Valgysi?
Tai kad ką tik puikiai pasisotinau. Ačiū... Bet... Vis dar esu alkana.
– Po šešių raundų esu išbadėjusi... – atsakau šypsodamasi.
Metas paleidžia mane. Nusimovęs išmeta prezervatyvą į šiukšlių dėžę ir vėl stoja prie viryklės. Aš tuo metu padengiu stalą. Sudėlioju ant jo lėkštes ir įrankius. Dar pripilu dvi stiklines sulčių.
Iškepus vištienai, Metas krauna ją į lėkštes kartu su paties pagamintomis salotomis. Viską nuneša ant stalo. Persilenkęs per mane padeda ir man skirtą lėkštę.
– Gal septintą raundą? – pasiūlo geidulingu balsu ir pabučiuoja į kaklą.
– Gal po pusryčių? – flirtuoju ir aš.
– Greičiau valgyk...
Skubiai įsidedu mažytį vištienos kąsnelį į burną ir atsigręžusi sakau:
– Aš jau...
Metas tik nusišypso ir pakraipo galvą.
– Ne. Viską suvalgyk. Žaidimams prireiks jėgų, – pakštelėjęs į lūpas jis sėdasi prie stalo ir ragauja kepsnio.
– Kiek ilgai ruošiamės žaisti?
– Visą dieną. O gal turi įdomesnės veiklos? – mylimasis nustebęs kilsti antakį.
O tu kaip manai? Kas gali būti įdomiau nei mylėtis su tavimi?
– Na, reikia sutvarkyti butą, nupirkti maisto, nuplauti automobilį... – rimtu veidu vardiju darbus, kuriuos išties reikia atlikti. Bet ką aš čia šneku? – Ne, lyg ir nieko įdomesnio nesu sumaniusi...
– Papusryčiausi vėliau, – nusprendžia Metas, pakelia mane ant rankų ir besijuokiančią nuneša į miegamąjį.
Guliu ant lovos. Prasegti marškiniai vos dengia nuogą mano krūtinę. Mūviu tik kelnaites. Metas guli man tarp kojų padėjęs galvą ant pilvo ir barzdos šereliais kutena odą. Rodos, jo pirštams patinka žaisti su mano bambos auskaru. Jis tai ištraukia, tai vėl įveria apvalų burbuliuką su rožinio kristalo akute.
Metas mūvi tik savo seksualiąsias mėlynas trumpikes, išryškinančias stangrų užpakalį. Matyti, kad treniruotės nepraėjo veltui. Jo kūnas velniškai gundantis. Ir vertas nuodėmės.
Abudu tylime. Taip gulėdami ir varstydami vienas kitą įsimylėjusiais žvilgsniais praleidžiame gal valandą... O gal ir ilgiau.
– Nesigaili, kad tiek laiko nesimylėjai? – tyliai klausia jis.
– Ne... – papurtau galvą. – Man patinka mylėtis tik su tavimi... Nenoriu to daryti su jokiu kitu vyru... Galiu drąsiai pasakyti, kad vertėjo laukti...
Mylimasis nusišypso. Patinka, kai tave giriu? Bet juk tu to vertas... Suteiki man tokį malonumą, kad... Mmm...
– Kadaise patyriau tokį nuotykį, – prisiminusi jį noriu apie tai papasakoti ir savo meilei. – Tai įvyko gal prieš trejus metus... Kažkokia proga Rajano surengtame vakarėlyje... Diduma jo draugų gėjai. Bet tąkart pastebėjau vaikiną, kurio akys visą vakarą tiesiog ryte rijo mane... Susipažinome, pabendravome... Pasirodo, jis dirbo modeliu ir keliavo po pasaulį... Pamaniau – puiku, maža tikimybė, kad dar kada nors jį sutiksiu, tai kodėl nepatyrus vienos nakties nuotykio... Tuo labiau kad apkabinęs mane vaikinas pašnibždėjo į ausį, esą aš jam patinku, jis norįs pažinti mane artimiau... (Meto akys apsiniaukia, darosi nebe žydros, o tamsiai mėlynos. Turbūt jam nepatinka, kad mane lietė kitas vyras.) Abudu buvome gerokai įkaušę, taigi nei vienas, nei kitas nerizikavome sėsti prie vairo... Beliko pasinaudoti vienu iš Rajano kambarių... Užlipome į antrą aukštą... Pradėjome glamonėtis... Jis nuvilko man palaidinę... Bet tuo metu prisiminiau savo nevykusį pirmąjį kartą ir pabėgau... Nesugebėjau atsipalaiduoti, kad galėčiau mylėtis... Jaučiausi nei šiaip, nei taip... Nebuvo jokio jausmo, jokios aistros, jokio geismo... Tik tikslas pagaliau padaryti tai... Vis dėlto neprisiverčiau daryti to, ko iš tikro nenoriu...