– Mudviem mylintis irgi prisiminei pirmąjį kartą? – klausia mylimasis rimtu veidu.
– Ne. Su tavim viskas kitaip. Tavo glėbyje jaučiuosi saugi, mylima ir trokštu mylėtis nors visą dieną... – mano lūpose žaidžia jauki šypsenėlė.
– Hmm... Aš tau šitai dar priminsiu... – išdykėliškai šypsosi Metas. – O dabar kelkimės, eime ko nors užkąsti... – palikęs bučinį man ant pilvo jis pakyla nuo lovos.
Aš taip pat atsikeliu ir užsisagstau marškinius.
– Žinai ką... Šiuolaikinei moteriai vyras nėra reikalingiausias pasaulyje... Ji gali tenkinti savo poreikius ir pati... Juk prigaminta visokiausių žaisliukų... Dabar geriausi moters draugai ne deimantai, o vibratoriai... – kalbu dėdamasi šios srities visažine, nors nelabai ką išmanau. Tiesą sakant, neišmanau nė velnio.
Metas primerkia akis ir tvirtai sučiaupia lūpas.
– Turi tokį žaisliuką? – klausia nutaisęs klastingą žvilgsnį.
– Aha... – sumurmu.
– Žaidi su juo?
– Aha...
Jis pripuola ir parverčia mane ant lovos, pats užvirsta ant viršaus. Jo ranka puikiai žino kelią iki mėgstamiausios vietos. Pajuntu pulsuojant karštį papilvėje. Vienas... Paskui ir kitas pirštas atsiduria mažosios Emutės viduje.
– Jis geresnis už mane? – sukužda mylimasis į lūpas.
Lėtai pakraipau galvą, pro praviras lūpas man išsprūsta meilės atodūsis.
– Metai, liaukis... Aš tam neturiu jėgų... – tyliai paprašau, nors, žinoma, noriu dar kartą su juo pasimylėti. Vis dėlto reikia ir pavalgyti.
Kelintas tai būtų raundas? A... Tiesa... Aš jų nebeskaičiuoju...
– Man patinka, kad esi visada pasiruošusi... – ištraukęs šlapius pirštus ir pataisęs kelnaites sako aistringasis mano vyras.
Jis prideda pirštą man prie lūpų. Apžioju ir nulaižau. Sūru... Bet jis dievina šitą skonį...
– Vieną dieną norėsiu pamatyti, kaip judu žaidžiat... – sukužda Metas, įkiša liežuvį į burną ir taip pat paragauja manęs.
Net neabejoju, kad kipšas jo galvoje jau piešia erotines fantazijas. Praėjo vos pirma naktis – kas žino, ką ateityje ruošiamasi išdarinėti su manimi. Bet esu pasirengusi iššūkiams...
Nulipęs nuo manęs jis atkiša ranką ir padeda atsikelti. Susikimbame už rankų kaip įsimylėję paaugliai ir grįžtame į virtuvę. Norisi užkąsti ko nors gaivaus. Metą nelabai domina vaisiai. Jis šildosi taip ir nepaliestus mudviejų pusryčius, o aš sau darausi vaisių asorti.
– Tu man taip ir nepapasakojai, kaip praėjo susitikimas su broliais, – sakau skanaudama mango skiltelę.
– Nelabai ką turiu pasakoti... Persimetėm keliais žodžiais, pasirašėm dokumentus ir išsiskirstėm kas sau... Viskas... – Metas apie tai kalba itin nenoriai.
Pastebiu, kad man užsiminus apie brolius, jo nuotaika subjūra.
– Nejau tu jų nepasiilgsti? Nesijauti vienišas? – nenoriu kamantinėti, tik suprasti, kodėl jis taip, o ne kitaip bendrauja su broliais.
– Aš turiu tave, tad vienišas tikrai nesijaučiu... O jie... – Metas atsidūsta. – Jie turi kiekvienas savo gyvenimą... Bet nenoriu daugiau apie tai kalbėti... Tik ne dabar...
– Tada pasakyk tikrąją priežastį, kodėl anksčiau sugrįžai iš Čikagos?
Jis šypteli ir pakelia akis į mane. Regis, ši tema tau patinka labiau...
Mudu sėdime prie stalo vienas šalia kito ir valgome... Na, nežinau, kaip tai pavadinti: pietumis, pavakariais, vakariene... Nebesiorientuojame laike.
Metas deda delną man ant šlaunies ir lėtai slenka į viršų.
– Norėjau pasimylėti su tavimi... – sako nutaisęs paslaptingą žvilgsnį.
– Tik tiek? – klausiu sulaikydama jo ranką.
– Jei būtum neatsiuntusi ano vaizdo klipo, tikriausiai būčiau grįžęs tik šiandien... Bet kai tik jį išvydau, nebegalėjau galvoti apie nieką kitą, tik apie tave. Iškart ėmė veikti vaizduotė. Prieš akis mačiau, kaip mudu mylimės... Kaip patirdama orgazmą šauki mano vardą... Tą akimirką beprotiškai troškau būti Niujorke... Todėl sėdau į lėktuvą ir atskridau... Žinoma, grįžau ne vien dėl to... Per daug tave myliu, kad galėčiau būti taip toli tuo tavęs... – Pakėlęs delną nuo šlaunies Metas pirštais paliečia man skruostą. Smakrą. Lūpas.
– Pasidalyk savo fantazijomis... Noriu žinoti, apie ką svajoji... Kad galėčiau padėti jas įgyvendinti... – tyliai sukuždu.
Meto akyse iškart įsižiebia geismas. Jo delnas spusteli man kaklą. Nestipriai, kad nesužeistų. O jis pats kaip laukinis žvėris puola prie mano lūpų. Švelniai krimsteli jas ir suvilgo bučiniu.
Pasijuntu kylanti nuo kėdės ir tuoj pat atsiduriu ant kieto paviršiaus. Išgirstu dūžtant lėkštę. Atsimerkusi pamatau, kad guliu ant baro stalo, o ant grindų pabirę šukių ir manojo vaisių asorti gabaliukų.
Tamsiaplaukio gražuolio pirštai mikliai atsagsto mano marškinių sagas. Patraukęs jų skvernus jis delnais perbraukia per nuogą krūtinę. Šiek tiek kilsteliu ją, jausdama apačioje besitvenkiant ypatingą jausmą. Nepastebiu, kaip lieku ir be kelnaičių.
Tematau goslų Meto žvilgsnį. Jis geidžia mano kūno. Ko gero, labiau, nei numanau. Darbui pasiruošęs ir mažasis Metas, juntu jį remiantis į šlaunį. Mylimojo lūpos pravertos, liežuvio galiukas prispaustas prie viršutinių dantų.
Jis pamerkia akį ir pakelia sulenktas per kelius mano kojas.
Mudu mylimės visą dieną. Rodos, bute nebėra vietos, kurios nebūtų palietę nuogi mudviejų kūnai. Keista, kad Metui dar nesibaigė prezervatyvai. Manau, greitai reikės papildyti jų atsargas. Nes jei nesiliausime, tai...
Karšta. Jo prisilietimai degina odą. Gerai, kad tai nematomi randai – nemokėčiau visiems paaiškinti, iš kur tie nudegimai. Love Burns... Mmm...
Nežinau, ar tai sutapimas, bet girdėjau, kad šis savaitgalis bus karščiausias iš visų balandžio savaitgalių. O, taip! Toks jis ir yra. Čia, kur esame mudu...
Gera užmigti Meto glėbyje, kai jis pasako: „Labanakt, mano seksuali ir karšta mažyte.“ Ir dar aistringai pabučiuoja. Tarsi norėtų sulaukti dar vieno mano patvirtinimo, kad sakydamas tuo žodžius neklysta. Aš visa esu jo... Ir dar seksuali... Ir karšta... Ir mažytė.
Pagaliau turiu tai, ko taip ilgai laukiau: jį, Metą...
2013 m. balandžio 28 d.
Šįryt jau aš stoju prie viryklės. Noriu pamaloninti pusryčiais savo vyrą. Juk jis taip stengėsi dėl manęs. Turiu pasistengti ir aš.
Palieku Metą lovoje dar miegantį. Turbūt naktį jį nuvargino nepasotinami mudviejų meilės žaidimai. Ir pati jaučiuosi pavargusi... Bet maloniai.