Nusišypsau galvodama ir apie šią dieną. Įdomu, ką veiksim šiandien?
Išgeriu stiklinę sulčių ir ruošiuosi gaminti rizotą su krevetėmis. Nežinau, ar Metas mėgsta jūrų gėrybes, bet tikiuosi, kad patiekalas jam patiks. Žinoma, jis mėsėdis, o čia bus jūrų gėrybės... Hmm?...
Ruošdama maistą visada klausausi muzikos, taigi įsijungiu radiją. Pritildau garsą, kad neprižadinčiau mylimojo.
Virtuvėje pasklinda malonus aromatas. Maišydama keptuvėje rizotą pajuntu karštas rankas ant liemens. Ir karštą kūną, besiglaudžiantį prie nugaros.
– Labas rytas, – sukužda į ausį Metas ir pabučiuoja į skruostą. – Gardžiai kvepia...
– Labas rytas, – atsakau žvelgdama į jį akies krašteliu. – Tikiuosi, tau patiks...
– Nė neabejoju...
Jis atsidaro šaldytuvą ir įsipila stiklinę sulčių. O man telieka pakepinti krevetes, ir rizotas bus paruoštas. Galėsim abu skanauti.
Pagarsinu muziką, kad būtų smagiau. Lyg man trūktų smagumo. Metas plius lova lygu kas?
Regis, mūsų apranga per šias kelias dienas nelabai keičiasi. Jis vaikštinėja tik su trumpikėmis, o aš su jo marškinėliais. Arba abu esame nuogi.
Pusryčiai garuoja ant stalo. Ieškodama spintelėje įrankių išgirstu radiją grojant „Diamonds“. Mano kūnas tuoj pat ima judėti muzikos ritmu.
Šokdama paduodu Metui įrankius ir pakšteliu į lūpas.
– Pašok man... – meiliai prašo jis.
– Ką? Dabar? – truputį nustembu.
– Aha... Prašau...
Okei. Pats prisiprašei!
Grakščiai iškeliu rankas ir seksualiai judinu klubus. Ir, be abejo, tolstu nuo jo. Apsigręždama vizginu užpakaliuką. Žinoma, aš jį vilioju, kaipgi kitaip!
Rodos, kėdėje Metui darosi per karšta. Labai jau muistosi ant jos.
Erotiškai perbraukiu delnais per šlaunis ir kilsteliu marškinėlius, kad pasimatytų kelnaitės. Aha! Alsavimas jau kitoks. Geidi manęs?
Metas pamoja pirštu, kad prieičiau. Tebešokdama artėju prie jo. Įsispraudžiu savajam lovos karaliui tarp kojų ir nesiliauju jo viliojusi. O jo rankos vis slysčioja mano šlaunimis... Aukštyn... Žemyn. Tik staiga jos sugriebia užpakaliuką, ir jau sėdžiu apžargomis Metui ant kelių.
– Nė neįsivaizduoji, ką man darai... – sukužda mylimasis man į lūpas ir delnais stipriau spusteli užpakaliuką.
– Tai pasakyk... – sušnabždu ir apsiveju rankomis jam kaklą.
– Geriau parodysiu... – Metas žaismingai nusišypso. – Po velnių, mažyte, kokia tu karšta!
Suspiegiu, nes jis pakelia mane ant rankų. Netrukus pajuntu mylimojo lūpas sau ant kaklo.
– Žinai, kaip sakoma... Iš moters elgesio šokių aikštelėje galima spręsti, kokia ji lovoje... – sukuždu jam į ausį, panardindama pirštus į tamsias garbanas.
– O, taip, mažyte! Tu išties tokia... – užvaldytas aistros sušnabžda Metas ir neša mane į miegamąjį.
– Oi! – sušunku, galvai trinktelint į durų staktą.
– Atleisk... – žydraakis šypsodamasis atsiprašo ir švelniai pabučiuoja.
Mudviejų žaidimas jau turi pradžią. Kad ir tokią. O miegamajame vyks jo tęsinys.
Rodos, per šį savaitgalį nieko nevalgau. Tik myliuosi. Užtat dabar vartydamasi lovoje laukiu, kada Metas iš virtuvės atneš ananasą. Jam reikia energingos, o ne nusilpusios ir nenorinčios žaisti Emos. Tai reiškia tik viena: turiu daugiau valgyti.
Jis ilgai neužtrunka. Greitai grįžta su pilna lėkšte smulkiai supjaustytų ananaso gabaliukų. Net seilę ryju, taip noriu jo paragauti. Mano pilvas sugurgia ir prajuokina mus abu.
Metas guli šalia, o aš jį maitinu. Žinoma, nepamirštu ir pati pavalgyti.
– Myliu... – jis tai sako po kiekvieno dedamo į burną ananaso gabaliuko.
– Kurią mano kūno dalį labiausiai? – klausiu erotiškai atsikąsdama ananaso.
– Visą kūną...
– Taip nebūna. Vis tiek kuri nors vieta seksualiausia... Į ką norėtum be paliovos žiūrėti? Ir ne tik...
– Į akis... Man patinka tavo akys... Jose perskaitau atsakymus į visus galimus klausimus... Bet tavo užpakaliukas irgi visai nieko... Galėčiau su juo žaisti ištisą dieną... – prisimerkęs sako mylimasis.
– Šiaip tu su juo žaidi jau antrą dieną... Kad jis toks būtų, ne vieną valandą plušu sporto salėje...
– Nemačiau nė karto, kad ten lankytumeisi, – kilstelėjęs antakius prieštarauja jis.
– Kol kas puikiai susitvarkai su asmeninio trenerio pareigomis... Taigi nematau būtinybės ten lankytis... – tyliai nusijuokiu.
– Turi trenerį? – lyg ir įtariai klausia Metas.
Tau reikia viską žinoti?
– Taip...
– Vyras?
– Taip...
– Jaunas?
– Lyg ir...
– Gražus?
– Nepastebėjau... Nors kitos moterys sporto klube alpsta dėl jo... – sukikenu.
– Norėčiau susipažinti...
– O kam?
– Noriu žinoti, kokie vyrai sukiojasi apie tave...
– Pavydi?
– Be abejo... Juk jis treniruodamas liečia tavo kūną... – regis, mano mylimasis yra tikras pavyduolis.
– Dabar gerai klausyk, ką pasakysiu... Visoje visatoje, visame kosmose yra vienintelis vyras, šalia kurio noriu būti, kurį dievinu, beprotiškai myliu ir kurio beprotiškai trokštu... Tas vyras esi tu... Neįsivaizduoju, su kuo dar galėčiau būtų laimingesnė nei su tavimi...
– Myliu tave... – Metas pamalonina mano lūpas ananasiniu bučiniu. – Tai patys gražiausi žodžiai, kokius esu girdėjęs...
– Nori žinoti, kuri tavo kūno dalis man seksualiausia?
– Nagi...
– Smegenys... – mano veidą nušviečia šypsena kaip dantų pastos reklamoje.
– Tik? – jis vylingai kilsteli antakį.
– Six pack... Raumeningos rankos irgi atrodo gundomai... – delnu lėtai perbraukiu plačią krūtinę. – Ir dar... – mano pirštai įslysta po trumpikėmis ir paliečia trumpus mažojo Meto plaukučius.
– Išdykėlė! – mylimasis čiumpa mane į glėbį ir besijuokiančią parverčia ant lovos.
Abu suklūstame: suskamba telefonas. Šiomis dienomis jis visąlaik tylėjo. Tikriausiai žmonės nujautė, kad neverta mums trukdyti.
Skamba ne maniškis, o Meto mobilusis. Tik dabar, mylimajam traukiant jį iš džinsų kišenės, pastebiu, kad tai naujausias Samsung Galaxy S4 modelis. Maniškis S2 baltas, o jo juodas. Pasirodo, mūsų netgi telefonai panašūs.
– Ko?, – atsiliepia Metas piktoku balsu.
Jau antrą kartą matau jį kalbant telefonu ir nesilaikant jokių mandagumo taisyklių. Tarsi šios jam negaliotų. Lyg būtų susikeitęs su piktuoju savo dvyniu, užrakintu viduje ir tik retkarčiais išsprunkančiu.
– Kada? – Meto balsas nesikeičia. O ir žvilgsnis ne iš maloniųjų. – Supratau... – tai pasakęs padeda ragelį.
– Nemalonumai? – pasidomiu matydama susiraukusį jo veidą.
– Esu išmestas iš darbo. O kambario draugas, su kuriuo nuomojausi butą, liepia kuo greičiau išsikraustyti, – visai ramiai pateikia šią žinią mylimasis.
Bet aš negaliu į tai reaguoti ramiai.
– O ką aš tau sakiau?! – pašoku nuo lovos ir piktai dėbteliu į jį. – Visa tai per mane. Tu vis prašei laisvadienių, kad tik daugiau laiko praleistume kartu. O kas iš to išėjo? Netekai darbo... Elgeisi visiškai neatsakingai. Žinai, kaip sunku čia susirasti padorų darbą? Velnias! Ką dabar daryti? – siuntu ne tiek ant jo, kiek ant savęs. Nes pati prie to prisidėjau.
– Eikš, panele direktore... – Ištiesęs ranką Metas pašaukia mane.
Lėtai prieinu prie jo. Tebesu pikta ir suraukusi kaktą žvelgiu mylimajam į akis. Tasai tvirtai apglėbia per pečius ir priglaudžia prie savęs.
– Susitarkim... Tu vadovauji darbe... O aš namie. Okei? – rodos, jį užvaldžiusi ramybė. Nors šioje situacijoje turėtų nervintis labiau už mane.