Grįžteliu į baro pusę ir nustembu. Hmm... Kažkas naujo.
Pakylu nuo kėdės. Mano žingsniai kažkodėl labai lėti. Prie baro sėdi keletas žmonių, bet mano dėmesį patraukia stovintysis už jo. Naujas barmenas? Ar man taip tik atrodo, ar jis žvilgčioja į mane?
Rusva skrybėlė. Dideli juodi akiniai ant nosies. Melsvi marškiniai atraitotomis rankovėmis. Vyrukas turi stilių. Bet ką reiškia keistoji jo šypsena? Nejaugi ir jis mano, kad esu pornožvaigždė? Nusijuokiu iš savo pačios kvailų minčių.
Priėjus prie baro, tas žavus vyras įsmeigia į mane dideles akis. Jau vadinu jį žaviu? Kas toliau?.. Tikriausiai, jis laukia mano užsakymo. Todėl taip ir spokso.
– Butelį Jack’o, vieną Mojito ir nealkoholinio kokteilio man... – sakau, lyg būčiau alkoholinių gėrimų žinovė, nors beveik visai jo negeriu. Su anais dviem visko išmoksti.
Barmenas šypsodamasis linkteli galvą ir nesmarkiai trinkteli delnu per baro stalviršį, duodamas suprasti, kad užsakymas priimtas.
– O kur Ronis? – neištveriu nepaklaususi apie visada čia dirbusį barmeną.
– Atostogauja... O aš jums netinku? – slėpdamas lūpose šypsnį drąsiai teiraujasi tamsiaplaukis.
Kas čia dabar? „Jums“? Ar jau matyti mano raukšlės? Negi ir man prireiks botokso injekcijų?
– Ar atrodau tokia sena? – drąsos nestinga ir man. „Jums“? Ką jis sau mano?
Vyras už baro nieko neatsako. Tik kilsteli antakį ir nužvelgia mane. Darosi nejauku ten stovėti. Jo žvilgsnis atrodo toks... veriantis.
Palieku barmeną ir grįžtu pas draugus.
– Na, užsakei? Ar tik flirtavai su tuo barmenu? – iškart smalsauja Erika. – Žinai, jis tavo skonio...
– Paklausiau jo, kur Ronis, ir tiek. Be to, man nepatinka flirtuoti su nepažįstamais.
– Galima greitai susipažinti. Lova tam tinkamiausia vieta... – kikena Erika.
Rajanas vaipydamasis jai pritaria.
– Judu liaukitės... – suirztu. – Na, Rajanai, tai kas tau nutiko, kad gavai dingstį prisigerti?
– Išsiskyriau su Simonu. Visiems laikams. Man jau gana... Daugiau nebepakęsiu jo išdavyčių...
Eilinis išsiskyrimas. Kiek tokių per šiuos metus jau buvo? Pamečiau tikslų skaičių.
– Susitaikysite. Pamatysi, – bandau guosti draugą.
– Ne, Ema. Šį kartą aš jam neatleisiu, – piktinasi Rajanas.
– Ir reikėjo tau susirasti tokį jauniklį, – dar ir Erika užberia druskos ant žaizdos.
Dėbteliu tokiu žvilgsniu, kad jai pasidaro nejauku.
– Bet aš suprantu... Meilė yra meilė, – priduria ji, tarsi bandytų sušvelninti pirmiau pasakytus žodžius.
Prie mūsų staliuko pasirodo padavėja. Ji palieka padėklą su gėrimais ir palinkėjusi gero vakaro pasišalina.
Tyrinėju man skirtą neaiškios, lyg ir gelsvos spalvos kokteilį. Smalsu paragauti, ko tas barmenas čia primaišė. Atverčiau šalia taurės padėtą servetėlę ir negaliu... tiesiog negaliu nenusišypsoti. Ant jos pieštuku didelėmis raidėmis užrašyta: SENUTEI :) Taip! Dar nupiešta ir šypsenėlė.
Gerai, kad Rajanas su Erika nekreipia dėmesio į mane. Juodu kalbasi tarpusavyje, pilstydami vienas kitam viskį.
Atsigręžiu į barą. Žinoma, jis mane stebi. Tikriausiai nenori praleisti progos pasižiūrėti, kaip reaguosiu perskaičiusi, ką parašė.
Barmenas šypsosi. Sveikina mane kilstelėdamas stiklinę su vandeniu ir gurkšteli iš jos. O aš jo nesveikinu. Tiesiog paragauju kokteilio ir nutaisau tokį veidą, lyg jo gamintojas būtų mane nustebinęs. Rodos, barmenas tuo patenkintas.
– Ei, Ema. Grįžk į žemę. Kur ten skrajoji padebesiais? – spragtelėjimas pirštais ir Rajano balsas priverčia mane grįžti į tikrovę Atsigręžiu į jį. – Kokio gelsvo gėralo čia užsisakei? – Rajanas paragauja mano kokteilio. – Fui! Šlykštu! Nealkoholinis, – susiraukia jis.
– Aš prie vairo. O Ronio nėra. Nebus kam parvairuoti mano automobilio, – suniurzgu nepatenkinta.
– Maže, tu šiandien nuobodi...
– Užtat tu linksmas...
– Regis, likome tik mudu du, Erikute, – sako Rajanas ir susidaužia stikliuku su tamsiaplauke besišypsančia moterimi.
– Gal jau užteks gerti, Rajanai? – man už nugaros pasigirsta vyro balsas.
Atsigręžiu. Velnias! Simonas čia! O gal turėčiau sakyti – ačiū Dievui, kad atvyko?
– Sveikas, Simonai, – stojuosi nuo kėdės ir sušnibždu jam į ausį: – Rajanas šį vakarą nesuvaldomas.
– Ko tau čia reikia? Juk viskas tarp mūsų baigta. Ar nesakiau? Dink! – sušunka Rajanas savo draugui, čia pat išlenkdamas porą stikliukų viskio.
Pašnairuoju į Simoną, bet nieko nesakau. Tai tik jųdviejų reikalai. Geriau nesikišiu.
– Rajanai, važiuojam namo. Ten galėsim ramiai pasikalbėti. Tu viską ne taip supratai, – ramiu balsu kalba Simonas.
– Ne taip supratau?! Mačiau savo akimis, kaip laižeisi su tuo gražuoliuku modeliu! – toliau šaukia jis.
– Mielasis, nusiramink. Važiuojam namo ir aš tau viską paaiškinsiu. Nagi, eime.
Simonas prilaiko Rajaną ir padeda atsikelti. O šis girtutėlis. Tikrai nebūtų pats grįžęs.
– Maže, atleisk, kad taip trumpai pabuvau, – apkabina mane. Trenkiantis nuo Rajano stiprus alkoholio kvapas, rodos, tik ir maldauja, kad jį atstumčiau. – Erika... Iki... – pridėdamas du pirštus prie smilkinio tarsi kariškis jis atsisveikina ir su ja.
– Rytoj, kai išsiblaivysi, pasikalbėsim. O dabar važiuok su Simonu ir netriukšmauk. Tau reikia išsimiegoti, – sakau taip, kad girdėtų tik jis vienas, ir pakšteliu į skruostą.
Rajanas pamerkia akį ir nueina su savo draugu. Bet priartėjęs prie laiptų atsigręžia ir surinka:
– Mažute, tu seksuali! Nepamiršk!
Kokia gėda! Tikriausiai visi bare esantys žmonės spokso į mane.
Erika juokiasi. Žinoma, jai linksma. Kukliai pamojuoju Rajanui ir žvilgsniu nulydžiu išeinantį iš baro. Tikriau, išvesdinamą iš baro.
Ir pati noriu kuo greičiau sprukti iš čia.
– Rodos, kai kas tave įsižiūrėjo, – Erika šnairuoja į baro pusę. – Ką pasakysi? Juk vaikinas tavo skonio... Nagi, Ema... Eik pas jį...
Šiuo metu man mažiausiai rūpi veltis į neaiškias pažintis. Diena ir taip buvo sunki. Nieko neatsakau į draugės žodžius. Tik numoju ranka.
– Aš irgi važiuoju namo. Šiandien ne ta nuotaika, kad sėdėčiau čia iki vėlumos. O tu lieki?
Paklausiau be reikalo. Aišku, lieka.
– Taip... – paslaptingai šypsodamasi ir primerkusi akis atsako Erika, vis dar žiūrėdama į barą. – Čia kai kas mane domina...
– Gerai, kaip sau nori. Tik per daug neprisilinksmink, kad man nereikėtų po kurio laiko tavęs parsivežti. Kaip aną kartą... Iki...
Atsisveikinusi su ja traukiu prie išėjimo. Nenoromis pažvelgiu į tą pusę, kur turėčiau pamatyti barmeną. O gal visgi noriu dar kartą jį išvysti? Jei jau mano akys pačios renkasi tą kryptį.
Barmenas kalbasi su lankytoju ir vis pakreipdamas galvą žvilgčioja mane. Ar man tik atrodo, ar jo veide įžiūriu susirūpinimą? Jis nenori, kad išeičiau?
Niekur nesijaučiu geriau kaip namie. Šitas butas idealus. Manhatanas... Parko aveniu... Pro langus matyti Centrinio parko grožybės. Viskas tiesiog tobula. Apie geresnę vietą nedrįsčiau nė svajoti.
Vos tik įžengiu pro duris ir spėju padėti rankinę svetainėje ant sofos, išgirstu skambant telefoną. Skambina mano bosė. Tokiu metu?
– Klausau, – atsiliepiu nustebusiu balsu. – Ne. Aš namie... Taip... Tikriausiai juokaujat? – mano balsas buvo jau nebe nustebęs, o išsigandęs. – Negali būti. Kodėl? Nesuprantu. Žinoma, bus padaryta... Be abejo... – ramiai kalbu. – Iki... Ir jums gero savaitgalio.