– Na, man taip lengvai nepavadovausi... – išdidžiai sakau, kad suprastų: kalbu rimtai.
Metas dar stipriau suspaudžia mane, vos bekvėpuoju. Negaliu ir nenoriu priešintis jausmams, atvira liepsna degantiems širdyje. Ir rankos pačios apsiveja jo kūną, o galva prisiglaudžia prie krūtinės.
– Vienintelė vieta, kurioje esu silpna ir pažeidžiama, tai tavo glėbys... – tyliai sukuždu.
– Žinau... Ir man tai patinka...
Žvilgtelėjusi išvystu Meto lūpose šypseną.
– Persikelk pas mane... – pati nesuprantu, kaip į galvą šauna ši mintis.
– Tikrai?
– Juk, šiaip ar taip, jau gyveni čia... Be to, turiu laisvą kambarį... Būtume kambario draugai... – šypteliu.
– Man labiau patinka tavo miegamasis... – tai pasakęs Metas pakšteli į lūpas. – Yra ir dar vienas itin svarbus dalykas... Turėsim susitarti dėl nuomos... – jo žodžius palydi paslaptingas žvilgsnis.
– Ką siūlai? – klausiu prisimerkusi.
– Seksą...
– Sutarta...
– Hmm... Rodos, man bus pigu nuomotis vietą šiuose apartamentuose... – jis apsidairo aplink.
– Nebūk toks tikras... Priversiu smarkiai paplušėti kiekvieną dieną... Karto per mėnesį man neužteks... – nusišypsau ir pabučiuoju jį. – Rengiamės ir važiuojam pas tave... Padėsiu persikraustyti...
– Nebūtina. Neturiu daug daiktų. Viskas telpa į lagaminą.
Į lagaminą? Tikrai? Net mano apatiniams turbūt reikėtų mažiausiai dviejų lagaminų, ką jau kalbėti apie visus kitus daiktus.
– Gerai... Tada nuvažiuosiu į parduotuvę... – mintyse jau pildau reikiamų pirkinių sąrašą.
– Liko tik vienas prezervatyvas... – šelmiškai šypsodamasis sako Metas.
– Neužteks? – nutaisau rimtą veidą.
– Bent jau aš tikrai nusiteikęs pažaisti dar ne kartą, o tu ne?
– Nesijaudink, parnešiu... Antraip visą dieną nuobodžiausim... – pliaukšteliu delnu jam per užpakalį ir einu į drabužinę ko nors apsivilkti.
Ar man taip tik atrodo, ar visi Manhatane gyvenantys žmonės išties susirinkę į Gristedes prekybos centrą? Beveik kas žingsnis turiu atsiprašinėti už savo nenuoramą pirkinių vežimėlį, mėginantį pastoti kelią kiekvienam.
Šaldytuve maisto atsargų likę visai nedaug. Reikia kuo skubiau jį papildyti. Juk po dar kelių raundų abudu išalksime. Nors, tiesą sakant, nė nežinau, kiek raundų numatęs Metas. Spėju, ne vieną.
Sudėjusi į vežimėlį mėsą, vaisius, daržoves, jūrų gėrybes, pieno produktus, stoviu ilgoje eilėje ir svarstau, ar dar ko nors nepamiršau. Akys užkliūva už sekso reikmenų lentynėlės. Kur ten lentynėlės – didžiulės lentynos.
Suglumusi žvelgiu į įvairiausių dydžių, pavidalų, kvapų ir velniai žino kokių dar ypatybių turinčius prezervatyvus. Pasiklystu toje įvairovėje. Kuriuos iš jų turėčiau nupirkti?
Nusprendžiu, kad geriausia siųsti žinutę Metui.
Ema M.
2013-04-28 Sekm. 17.35
Koks tavo dydis?
Mylimasis
2013-04-28 Sekm. 17.36
Dydis? Kaip suprasti?
Ema M.
2013-04-28 Sekm. 17.38
Taigi prašei nupirkti
prezervatyvų, todėl man
reikia žinoti tavo
pasididžiavimo dydį :D
Mylimasis
2013-04-28 Sekm. 17.39
Juk pati jį matei... Tai ir
išrink ;*
Šaipaisi iš manęs? Na, gerai... Pažiūrėsim, kaip tau šitai patiks...
Dar kartą peržvelgiu intymiųjų prekių lentyną ir jos šone pastebiu jau pažįstamą raudoną pakuotę su velniuku. Tai tie patys prezervatyvai, kuriuos naudoja Metas. Paimu gal dešimt didelių pakuočių. Tyčia. Nors labai norėčiau paimti, kiek yra lentynoje, sudvejoju. Neaišku, ką pamanytų už manęs eilėje stovintys pirkėjai.
Matydama tokį kiekį prezervatyvų kasininkė tik nužvelgia mane, tramdydama šypseną. Ar tik nemano, kad esu laisvo elgesio mergaitė? Bet juk aš taip neatrodau... Tiesa?
Mane ir pačią ima juokas. Ką sau manau šitiek imdama? Vien dėl to, kad noriu paerzinti Metą...
Garaže stovi juodas bugatis Veyron. Iškart suraukiu antakius.
Vadinasi, Metas jau grįžęs. Greitai čiumpu pirkinių krepšius ir pakylu liftu į dešimtą aukštą.
Atrakinu buto duris ir svetainėje pamatau jį.
– Kodėl nepaskambinai? Būčiau padėjęs užnešti... – nepatenkintas sako mylimasis, imdamas krepšius iš mano rankų.
– Nesunku... Aš pratusi. Juk ne pirmąsyk apsiperku... Beje, pastebėjau, kad vis dar neatsikratei savo žaisliuko... – dėbteliu į jį nemaloniu žvilgsniu.
– Kodėl jis tau nepatinka? – vos šyptelėjęs klausia Metas ir ima krauti pirkinius ant virtuvinio stalo.
– Kam tau jo reikia? Juk už automobilio nuomą, ko gero, moki gerus pinigus. Ir išlaikyti tokį nepigu... O įspūdžio jis man vis tiek nedaro... Ne juo mane suviliojai... Manau, mums užteks ir maniškės audi...
– Gerai... Atsikratysiu jo... – Metas užverčia akis į dangų. – Man patinka iš tavo lūpų girdėti žodžius „mes“, „mums“, „mūsų“... Myliu tave...
O man patinka tai sakyti. Stovėdama kitapus stalo siunčiu jam oro bučinį.
Mylimasis nustebęs pažvelgia į mane. Jo rankose kelios pakuotės prezervatyvų, kitos guli krepšelio dugne.
– Esi tokia ištroškusi žaisti? – vis dar stebėdamasis klausia jis.
– Taip.
– Hmm... Eime į lovą?
– Gal pirmiau ko nors užkąskim? – pasiūlymu atsakau į pasiūlymą ir einu prie šaldytuvo. – Jei nori žinoti, aš jų tiek nupirkau, kad tave paerzinčiau... – tyliai sukikenu. – Gal kitą kartą pačiam nebekils noras mane erzinti? – atsigręžusi įsmeigiu žvilgsnį į mylimas žydras akis. – Iš kur man žinoti, kokio ilgumo tavo pasididžiavimas? Juk nematavau liniuote...
– Jei nori, išmatuok... Aš nedraudžiu... – Metas nusiteikęs žaismingai.
Norėtum! Esu šimtu procentų tikra, kad tas matavimas baigtųsi nė neprasidėjęs.
– Juokinga? – vypteliu primerkusi akis.
Mudu keletą akimirkų tylomis spoksome vienas į kitą. Nutariu, kad bus geriau pasiduoti ir pasišalinti iš virtuvės. Bet, man einant pro Metą, šis sugriebia ranką – atsiduriu jo glėbyje. Žinoma, negaliu išvengti aistringo bučinio. Tai tarsi Meto vizitinė kortelė.
– Tikiesi viską sutvarkyti bučiniu? – sukuždu į lūpas.
– Eikš... – Metas ima mane už rankos ir vedasi į miegamąjį.
Ten pamatau pristumtą prie sienos jo lagaminą. Metas iš jo ištraukia prabangų rožinį maišelį ir įteikia man, o pats įsitaiso ant lovos. Guli, alkūnėmis remdamasis į čiužinį.
– Čia lauktuvės iš Čikagos... Buvau pamiršęs... – sako, o jo karštos lūpos ima paslaptingai šypsotis.
Pavartau maišelį rankose. Kitoje jo pusėje puikuojasi užrašas Agent Provocateur. Man nereikia pažvelgti į vidų. Puikiai žinau, kokią dovaną ten rasiu.
– Ar žinai, kiek šitai kainuoja? – stebėdamasi klausiu, laikydama Meto dovaną priešais save.
– Taip... – trumpai atsako jis.
– Nereikia daryti man įspūdžio tokiomis brangiomis dovanomis... Juk jau sakiau... – piktinuosi nereikalingu išlaidavimu.
– Mano moteris to verta... – išdidžiai pareiškia Metas.
– Tik ne apatinių už tokią kainą! Turi vieną kartą įsikalti į galvą, kad dovanų man nereikia... Tad negaliu priimti ir šios... – atkišu maišelį jam.
– Nepasimatuosi? – ramiai teiraujasi, tarsi negirdėdamas mano žodžių.
– Metai, tu manęs nesiklausai... Negirdi, ką sakau?... – rimtai supykstu.