– Ačiū... – mandagiai padėkoju už komplimentą.
Metas guli ant lovos ir žaidžia telefonu.
– Prieš ką taip pasipuošei? – įtariai nužvelgia.
– Nepavyduliauk! Mūsų agentūroje dirba vien moterys... Ir vos keli vyrai... – sakau primerkusi akis. – Puošiuosi tik dėl tavęs... Manau, vakare norėsi nuplėšti šiuos drabužius man nuo kūno... – rankomis ore nupiešiu savo figūros kontūrus.
– Flirtuoji su manim? – kilstelėjęs krūtinę jis alkūnėmis atsiremia į čiužinį. – Atsargiau... Galiu nesusilaikyti dar kartą tavęs nepamylėjęs... Čia pat...
– Man jau reikia važiuoti... – nusišypsau. – O ką pats šiandien veiksi? Jei nori, galiu paklausinėti bendradarbių, gal kuris nors žino laisvą darbo vietą.
– Nereikia. Pats susitvarkysiu. Kaip tik važiuosiu susitikti su vienu pažįstamu. Gal ką nors pasiūlys...
– Linkiu sėkmės... Myliu ir iki... – pasiunčiu oro bučinį ir žengiu prie durų.
– Eikš čia, mažyte... – Metas pamoja pirštu. – Vien oro bučinio neužteks...
– Mielasis, mano lūpos ryškiai raudonos... Nenoriu tavęs ištepti ir pati išsitepti... Paskui turėsiu iš naujo darytis makiažą...
– Eikš... Nes pats prieisiu...
Ak tu... Mano žavusis ir užsispyręs prince. Vis tiek tave dievinu... Net tokį...
Greitu žingsniu prieinu prie lovos ir tvirtai sučiaupusi lūpas pasilenkiu virš jo. Švelniai pabučiuoju mylimąjį nudažydama jo lūpas raudonai. Jo ranka staiga sugriebia manąją. Nesunku nuspėti, kas ketinama daryti.
– Nedrįsk! – įsakmiai sukuždu.
– Ar pamiršai, kad namie vadovauju aš? – Meto balsas irgi įsakmus, bet kartu ir žaismingas.
– Tik ne tada, kai vėluoju į darbą... – jam paleidus ranką, atsitraukiu.
– Viskam būna pirmas kartas...
– Tik ne mano punktualumui! – sušunku išbėgdama iš miegamojo.
– Myliu, mažyte! – išgirstu iš paskos atsivejant jo žodžius tarsi aidą.
– Aš labiau! – dar kartą šūkteliu ir užrakinu buto duris.
– Ne... Ji tikrai neturi sąžinės... – pykstu ant Denisės, skaitydama jos žinutę. – Ir vėl nepasirodys darbe... Po velnių! O šiandien, kaip tyčia, pilna dienotvarkė susitikimų su užsakovais.
Vienas iš jų laukia manęs vos po penkių minučių.
Pasiimu mobilųjį, dokumentų aplanką ir einu į pasitarimų kabinetą. Koridoriuje sutinku Eriką.
– Labas rytas, – pasisveikinu nutaisiusi piktą veidą.
– Labas, – išplėtusi akis jį pažvelgia į mane. – Ko tokia pikta iš pat ryto?
– Denisė... Žiūriu, jai patinka, kai viską padarau už ją...
– Ir vėl nepasirodys?
– Hm... Eime, tikriausiai ponas Robertsas laukia mūsų... – paraginu bendradarbę ir atidarau kabineto duris.
Jame du vyrai. Vienas vyresnis, o kitas gerokai jaunesnis. Šis tikriausiai bus pono Robertso sūnus.
– Labas rytas, – sveikinuosi rankos paspaudimu su jais abiem, Erika irgi. – Prašom sėstis... – pasiūlau ir pati atsisėdu ant nelabai patogios kėdės.
O gal ji atrodo nepatogi todėl, kad priešais mane sėdi vienas įtakingų Manhatano žmonių. Jam priklauso didžiausias kosmetikos prekybos tinklas.
– Gal galėčiau ko nors pasiūlyti? – mandagiai teiraujuosi.
– Ačiū, ne... Norėčiau kuo greičiau sutvarkyti reikalus, dėl kurių esu čia...
– Žinoma... – atsiverčiu aplanką su Robertsų reklamos sutartimi. – Perskaičiau jūsų pastabą apie reklamai parinktą modelį.
– Taip. Man jis nepatinka. Banalu, ir tiek. Toks veidas nepadės parduoti naujausios skaistalų kolekcijos... Reikia ko nors neįprasto... Gal turite kitokių sumanymų?
– You... Your sex is on fire... – aistringai uždainuoja mano telefonas.
Sutrinku. Juk buvau nustačiusi visai kitokį jo skambučio garsą. Žvilgteliu į išdavikiškai besišypsančią Eriką. Dirsteliu ir į kitapus stalo sėdinčius užsakovus – vienas iš jų, tasai jaunesnis, irgi tramdo šypseną.
Staigiai griebiu vis dar skambantį telefoną ir neriu pro duris. Prieš atsiliepdama pažvelgiu į ekranėlį. Kas gi kitas gali man skambinti, jei ne Metas?
– Kodėl mano telefonas groja „Sex on Fire“? – atsiliepusi tyliai klausiu ir nusigręžiu nuo netoliese už stalo sėdinčios blondinės, kad negirdėtų mūsų pokalbio.
Kitame laido gale girdžiu juoką. Malonu žinoti, kad tau be galo linksma. Tik jau ne man.
– Mmm... Kaltas... Tai aš pakeičiau melodiją... Ji tau labiau tinka... – nesiliauja juoktis Metas.
– Man dabar svarbus susitikimas. Patikėk, vidury derybų išgirsti „Your sex is on fire“ anaiptol nelinksma... – ir pati nusišypsau, prieš akis matydama sutrikusį pono Robertso veidą.
– Atleisk... – švelniu balsu sako jis.
– Kažkodėl neatrodo, kad gailėtumeisi... – abejoju Metu. Juk puikiai žinau, koks jis išdykęs. – Kodėl skambini? Turi ką pasakyti?
– Taip... Kad myliu tave... – Metas pabrėžia paskutinius du žodžius. – Prieš išeidama sakei mylinti mane labiau... Bet esu tūkstančiu procentų įsitikinęs, kad tai aš myliu labiau...
– Apie tai galėsim pasiginčyti vakare... Lovoje... Dabar turiu grįžti pas užsakovą... Gerai?
– Okei... Toks pasiūlymas man tinka... Iki, mažyte...
– Iki...
Išjungiu telefono garsą, kad dar kas nors nepaskambintų. Ir grįžtu į kabinetą.
Erika, perėmusi mano darbą, įtikinėja užsakovą visgi nekeisti parinktojo modelio.
– Sakau, kad noriu ko nors kito. Prašau nebegrįžti prie šios temos, – ponas Robertsas nepatenkintas.
– O gal pažvelkim į tai iš kitos pusės? – sėsdamasi įsiterpiu į jų pokalbį. – Galėtume paimti keletą Niujorko gatvių nuo prabangiausių iki skurdžiausių rajonų ir pasiūlyti praeivėms išbandyti jūsų gaminį... Reklamoje parodytume, kad šiuos skaistalus renkasi įvairių socialinių sluoksnių moterys... Tai padarytų prekę prieinamą visiems... Aišku, čia tik pirminė idėja... Ją reikėtų dar gerokai patobulinti...
– Kol kas man patinka... – linksėdamas galvą sako užsispyrėlis užsakovas. – Norėčiau pamatyti galutinį variantą... Kai parengsite eskizus, susitiksime dar kartą... – jis pakyla nuo kėdės, kartu su juo atsistoja ir sūnus. – Iki malonaus, panele Miler... – atsisveikinę juodu išeina.
Mudvi su Erika likusios vienos kabinete net lengviau atsikvėpiame.
– Nagi, panele Miler, ką reiškia tas skambutis? – erzindama mane klausia ji. O aš pažvelgusi į ją nutaisau paslaptingą šypseną. – Regis, turėjai linksmą savaitgalį... – priduria Erika.
– Turėjau... Tik gaila, kad jis baigėsi... – ištariu valiūkiškai šypsodamasi.
– Akys spindi... Skruostai raudoni... Ir dar ta vis nedingstanti nuo lūpų šypsenėlė... Tai rodo tik viena... Matyt, judu neblogai pasijodinėjote... Nagi, klok, ar jis geras raitelis? O gal turėčiau sakyti „žirgas“?
– Liaukis... Išeinu... Visai nenoriu klausytis tavo nešvankybių... Ir pati eik dirbti... – paliepiu eidama palei stalą prie durų.
– Nagi, Ema, pasakyk bent ką nors... Nebūk slapukė...
– Jis nuostabus... Tiek užteks? – atidariusi duris pažvelgiu į Eriką. Matydama jos šypseną šypsausi ir aš.
Nueidama girdžiu iš kabineto sklindant juoką. Ak, Erika... Įdomu, ką pasakysi susipažinusi su Metu?
Visą dieną neturiu nė minutės atokvėpio. Susitikimas po susitikimo. Žinoma, džiaugiuosi, kad gausėja reklamos užsakymų, bet ir pykstu ant Denisės. Išvis nežinau, kur šiuo metu ji yra. Gal Niujorke, o gal Napoje. Ar dar velniai žino kur.