Noriu tik vieno... Važiuoti namo ir apkabinti Metą. Bet dar turiu atidirbti kelias valandas.
Išgirstu ant stalo vibruojant telefoną. Visai pamiršau, kad buvau išjungusi garsą.
– Labas, pražuvėli, – linksmai pasisveikinu su itin pasiilgtu draugu.
– Labas, maže, – linksmas ir Rajanas.
– Gal jau grįžai į Niujorką?
– Ne. Esame Prancūzijoj.
– Judu ten išsiruošėte į kelionę po Europą? Kada žadi parsivilkti namo? O gal išvis nebežadi?
– Grįšiu, maže, grįšiu... Nebūgštauk... Šią savaitę turėčiau pasirodyti Niujorke... Man jau lyg ir nusibodo ta kelionė... Žinok, pasiilgau tavęs...
– Malonu girdėti... – sarkastiškai atsakau. – Tik apsiramink su tomis savo nuotraukomis... Užvertei jomis man visą paštą...
– Argi ne gražios? – girdžiu Rajano juoką.
– Noriu išgirsti iš tavęs paties, ką matei. Ką veikei. Ir taip toliau...
– O aš – apie tavo berniuką, kurį taip slepi, su visomis smulkmenomis... Ar jis bent gerai elgiasi su tavimi? – Rajanas kaip visada rūpestingas.
– Taip... Labai... – ištariu svajingai. – Šalia jo jaučiuosi ypatinga... Su juo viskas kitaip... Nežinau... Tiesiog kitaip... Nemoku paaiškinti.
– Regis, giliai įklimpai, zuikeli...
– Ko gero... – tyliai nusijuokiu. – Tikiuosi, kai judu susipažinsite, jis tau patiks...
– Žinai, šiuo klausimu esu griežtas... Ir saugau tave nuo visokių įkyruolių... Tad bus matyti...
– Tu iš šių pareigų jau atleistas... Dabar jis yra mano asmens sargybinis... – nusišypsau prisimindama tvirtas Meto rankas.
– Džiaugiuosi, jei taip yra. Bet pirmiausia reikia su juo susipažinti... Gerai, maže, susiskambinsim vėliau... Mane šaukia Simonas... Iki...
– Iki, Rajanai...
Pagaliau dar šią savaitę susitiks du svarbūs mano gyvenime vyrai. Viliuosi, kad tarp jų neįsižiebs pavydas. Tiek vienas, tiek kitas pasižymi itin stipriu charakteriu... Taigi visko gali nutikti. Negaliu sau meluoti... Šiek tiek prisibijau to jųdviejų susitikimo.
Pastatau automobilį į garažą tik po devintos valandos vakaro. Esu labai pavargusi. Ši diena darbe buvo tikras beprotnamis. Dar nesu turėjusi tiek daug susitikimų per vieną dieną.
Ir kodėl Denisė kaip tik šiuo metu nusprendė paatostogauti? Jei bent oficialiai būtų įteisinusi atostogas, neturėčiau dėl ko pykti. O dabar?
Vos įžengusią į butą mane pasitinka gardūs kvapai. Metas darbuojasi virtuvėje, ruošia vakarienę. Koks jis rūpestingas.
– Daug darbo turėjai, kad taip vėlai grįžai? – teiraujasi dėliodamas lėkštes ant stalo.
– Daug... – atsakau trumpai. Padedu rankinę svetainėje ant sofos ir traukiu į virtuvę.
Matydamas pavargusias mano akis Metas prieina ir švelniai apkabina.
– Buvo sunki diena? – jo balsas rūpestingas, ir man tai malonu.
– Aha... – tyliai sumurmu linktelėdama galvą. – Mano bosė išprotėjo. Nesirodo darbe. Ir vėl kažkur linksminasi. Todėl visi rūpesčiai užgula mano pečius. Atleisk, kad taip vėlai grįžau. Rytoj pasistengsiu ištrūkti anksčiau.
– Tavo bosė vis mažiau man patinka, – piktokai pareiškia Metas. – Pasiūlymas vis dar galioja: galiu pasišnekėti su ja.
– Nekvailiok... Geriau sakyk, kas gero iš tavo susitikimo.
– Man bus paskambinta, kai tik atsiras laisva vieta... Susitariau dėl dar vieno pokalbio rytoj... Ir, jei nepastebėjai, atsikračiau savo žaisliuko...
– Puiku... – užsimerkiu ir prisiglaudžiu jam prie krūtinės.
– Mažyte, man nepatinka matyti tave tokią... Pavargusią... Liūdną... Noriu, kad sugrįžtų senoji Ema... – sukužda Metas man į plaukus.
Mėginu šypsotis ir stipriau apsiveju rankomis jam liemenį.
– Myliu tave... – pasakau taip tyliai, kad nežinau, ar jis tai girdi.
– Myliu... – Mmm... Girdi... – Eime valgyti... Gal pasijusi geriau... Į maistą įdėjau daug meilės...
– Nenoriu... Pastovėkim taip dar keletą minučių. Taip jauku būti tavo glėbyje. Nepaleisk manęs, būk geras...
Metas pabučiuoja į smilkinį ir delnais švelniai perbraukia per nugarą.
– Ačiū už vakarienę, mielasis... Bet aš nealkana. Verčiau eisiu persirengti... – padėkojusi pakšteliu į lūpas.
Bet jis neleidžia eiti. Mano ranka tebėra jo delne. Mylimasis žengia artyn ir karštai pabučiuoja mane.
– Metai, aš nenusiteikusi žaisti... Tik ne šį vakarą... – sukuždu į lūpas.
– Bet aš geidžiu tavęs... Baigiu pamiršti, koks tavo kūno skonis... – kužda ir jis.
Tada kilsteli ir ant rankų nuneša į miegamąjį. Atsargiai paguldo ant lovos ir atsisėda apžargomis.
– Ką darai? – nutaisau rimtą veidą.
– Girdėjau, kai kas norėjo pasiginčyti, katras katrą labiau myli... – matau lankstant velniukus jo akyse. O, taip! Metas nusiteikęs žaisti.
– Mažiuk, būk geras... Aš labai pavargusi...
– Pažadu: bus tik vienas raundas... Sutik... – jis žvelgia maldaujamai.
– Ne.
– O dabar? – klausia atsegdamas palaidinės sagą.
– Ne.
– O dabar? – Metas atsagsto palaidinę ir apnuogina krūtinę, prilaikomą elegantiškos juodos liemenėlės.
– Ne.
– O dabar? – pasilenkęs lūpomis paliečia krūtį. Paskui pabučiuoja ir kitą.
Mano lūpose nušvinta šypsena. Alsavimas darosi vis gilesnis. Kai jo ranka paliečia sijono kraštą, iškeliu krūtinę. Netrukus Meto pirštai palenda po juo ir švelniai perbraukia per vidinės šlaunies pusės odą.
Mylimasis geba mane įtikinti. O gal man terūpi mažumėlę jį paerzinti prieš atsiduodant.
2013 m. balandžio 30 d.
Dienai įpusėjus, sulaukiu Meto žinutės.
Mylimasis
2013-04-30 Antr. 12.45
Užsiėmusi? ;*
Kaip tik tariuosi su agentūros fotografu dėl vienos reklamos. Noriu sužinoti, kada numatoma fotosesija, todėl perskaičiusi žodį „užsiėmusi“ gailiai šypteliu. Nes pastaruosius kelis mėnesius nebežinau, ką reiškia būti neužsiėmusiai.
Ema M.
2013-04-30 Antr. 12.47
Įdomu, kada būnu neužsiėmusi? :*
Mano rankoje suvibruoja telefonas. Rodos, Metas nori kuo skubiausiai pasikalbėti.
– Klausau, mielasis... – atsiliepiu paėjėdama į šalį ir palikdama fotografą vieną.
– Labas, mažyte... Tai, sakai, esi užsiėmusi...
– Hm... Mažiau nei vakar, bet vis tiek turiu atlikti keletą skubių darbų...
– Noriu, kad šiandien grįžtum anksčiau... Turiu tau staigmeną...
– Ką sumanei? – įtariai klausiu.
– Jei pasakysiu, viską sugadinsiu... Grįžusi pamatysi... Na, tai ar yra bent šiokia tokia tikimybė, kad parvažiuosi gerokai anksčiau nei vakar?
– Anksčiausiai galėčiau parsirasti apie aštuntą. Tiks?
– Puiku... Bet nė minutės vėliau... – rimtu balsu sako Metas.
– Esu punktuali... Juk žinai... – tyliai nusijuokiu. – Tik nepersistenk su staigmena... Šį kartą tau gali nepavykti įtikinti, kad ją priimčiau...
– Pasitikiu savo jėgomis... Ką jau ką, o įtikinėti moku... – kitame laido gale girdžiu šelmišką juoką.
– Kitąsyk gali ir nepasisekti...
– Tik ne man... Ir ne su tavimi... Juk tau patinka mylėtis... Nejaugi ir to atsisakysi? – flirtuoja jis.
Meto žodžiai jau dabar kaitina man kūną. Jam nė nereikia būti šalia, kad susijaudinčiau. Taip! Tu teisus! Leisčiausi tavo įtikinama!
– Žinoma, neatsisakysiu... Visada tavęs geidžiu... Bet geriau nebeerzink, nes pernelyg susijaudinsiu... O tavęs čia nėra...
– Galiu atvažiuoti...
– Gal ne... Pasiūlymas nuostabus, bet turiu jo atsisakyti... Verčiau palauksiu vakaro... – nusišypsau ir trumpam įsisvajoju. – Jei dar ilgiau su tavimi kalbėsiuosi, tai vėliau ir grįšiu... Viskas... Dedu ragelį, einu dirbti... Myliu, iki...