– Myliu tave, mažyte... Iki vakaro... Nevėluok...
Kodėl kaskart taip sunku atsisveikinti su mylimuoju? Vien jo balsas žadina manyje aistrą... Pasiilgau Meto.
Nėra nieko geresnio, kaip po sunkios darbo dienos grįžti namo ir žinoti, kad tavęs laukia mylimas žmogus. Dargi paruošęs romantišką vakarienę.
Nustebusi žvelgiu į svetainėje padengtą stalą dviem... Su žvakėmis... Ir gėlėmis.
– Eikš... Tikriausiai esi išalkusi... – Metas rankos mostu kviečia mane prie stalo.
Tebesu nustebusi... Na, ne tiek nustebusi, kiek sužavėta. Tik linkteliu galvą ir toliau apžiūrinėju papuoštą stalą. Ant jo padėta lėkštė su jūrų gėrybėmis. Šalia stovi lėkštė su vaisiais. Žinau, kam ruošiesi, jei patieki šitiek afrodiziakų... Vėliau turėtų būti itin linksma...
– Nuostabi staigmena... – padėkoju sėsdamasi ant sofos.
Metas šypsodamasis prisislenka arčiau ir švelniai pabučiuoja mane.
– Tai dar ne viskas... Mūsų laukia ir kita staigmenos dalis... – sako paslaptingai nužvelgdamas.
– Prigaminai tiek maisto, kad vargu ar viską suvalgysim... Ir išvis ką šiandien švenčiam?
– Tikriausiai numanai, kad mudviejų laukia ilga naktis... Tad turim pasirūpinti energijos atsargomis... Švenčiame pasimatymą...
– Pasimatymą? Antrąjį? – mažumėlę sutrinku.
– Aha... Norėjau dar vieno pasimatymo su tavimi... O vakar matydamas tave pavargusią nutariau, kad tam bus tinkama proga... Noriu, kad būtum visada laiminga... Ir žinotum, jog esi beprotiškai mylima ir geidžiama... – Metas aistringai įsisiurbia man į lūpas.
– Ačiū... Ir už staigmeną, ir už gražius žodžius. Ir už visa tai, ką dėl manęs darai... Labai tave myliu, mažuti... – sukuždu jam į lūpas.
Paragaujame jo paruoštų patiekalų. Labai skanu, ir ne vien dėl to, kad esu išalkusi. Metas puikiai gamina. Džiaugiuosi, kad pasisekė turėti šalia tokį vyrą.
– Beje, savaitgalį važiuosim į žirgyną. Jau susitariau su Leine, žadėjo mus priimti, – sako mylimasis, valgydamas krevetes.
– Hm... Kodėl taip nekantrauji vėl apsilankyti žirgyne?
– Mudu ten turim nebaigtų reikalų... Neprisimeni? – jis žvilgteli į mane ir valiūkiškai kilsteli antakį.
– Reikalų? Kokių? – vaidinu nustebusią, nors nėmaž nesistebiu. Be abejo, žinau, apie ką jis kalba.
– Anąsyk kai kas mums sutrukdė pasimylėti... Norėčiau įgyvendinti, ką buvome sumanę... – puikiai pažįstu velniūkščius Meto akyse. Jis jau dabar nusiteikęs išdykauti.
Aš irgi nutaisau linksmą šypsenėlę. Negaliu neprisiminti to ypatingo vakaro, kai jis prisipažino mane mylįs.
– Tik dėl to nori ten vykti? Kad pažaistume? – klausiu erzindama.
– Ne tik... Norėčiau išmokti jodinėti... Manau, galėtum būti mano mokytoja... – Metas meiliai pažvelgia.
– Tikrai? Ir tai niekaip nesusiję su Ikaru... ir pavydu jam? Tiesa?
– Pavydžiu tavęs visiems... Bet ir žinau, kad dienai baigiantis atsidursi ne kieno kito, o mano glėbyje... Tu esi mano, mažyte... Tik mano... – Metas pasilenkia ir priglaudžia lūpas prie manųjų. – Tiesiog noriu daryti tai, kas patinka ir tau... Manau, būtu smagu pajodinėti drauge...
– Malonu, kad taip stengiesi dėl manęs... – delnu perbraukiu jam skruostą. – TAIP... AŠ ESU TAVO... VIEN TIK TAVO... – tą akimirką pajuntu jo ranką kylant mano šlaunimi.
– Pavalgei? – Meto balsas tylus ir labai įtaikus. Linkteliu galvą ir negaliu atitraukti akių nuo gražaus jo veido. Tu velniškai gražus. – Gal eime prie kitos staigmenos dalies?
– Eime? Kur? – ne itin nuvokiu, ką jis sumanęs. Maniau, išsyk užsiimsime kai kuo linksmesniu. Bet, rodos, dar reikės kažkur eiti.
– Į kiną... – Metas kilsteli antakius ir plačiai nusišypso.
– Ak! – jam dar kartą pavyksta mane nustebinti. – Tada persirengsiu patogesniais drabužiais...
Vienas iš Niujorko kino teatrų įsikūręs visai netoli nuo mano namų. Tereikia pereiti į kitą gatvę ir visą laiką traukti tiesiai, kol pamatysi užrašą ant pastato East 86th Street Cinemas.
Bet čia mūsų laukia nesėkmė. Bilietai į visus filmus, išskyrus kažkokį vaikišką filmuką, jau išparduoti. Susižvelgiame nežinodami, ką daryti. Ar pirkti bilietus? Ar grįžti namo? Vis dėlto nusiperkame ir plyšdami juokais einame ieškoti reikiamos kino salės. Pasimatymas ir animacinis filmukas? Mmm... Nežinia, kuo gali baigtis toks derinys... Ir kur...
Salę randame beveik tuščią, jei neskaitysime dar kelių paauglių porelių. Aišku, suprantame, kad atėjusių ne filmuko pasižiūrėti.
Nenorėdami trikdyti jų glamonių ir bučinių atsisėdame pačiame priekyje. Tikriausiai ir patys atrodome įtartinai. Suaugę žmonės žiūrės vaikišką filmą. Kažkas čia negerai.
Šiaip nemėgstu animacinių filmų. Bet kartu su Metu man patinka stebėti pagrindinių veikėjų patiriamus nuotykius. Be to, užkrečiantis Meto juokas verčia juoktis ir mane – net nejuokingose vietose.
Sėdžiu jaukiai įsitaisiusi mylimojo glėbyje ir mėgaujuosi mudviejų pasimatymu. Antrąja jo dalimi. Turbūt mudu nesiskiriame nuo sėdinčių mums už nugaros kitų įsimylėjėlių porelių. Kiūtome susiglaudę, kartais meiliai susižvelgdami ir pasibučiuodami. Tikri paaugliai!
Filmuko veikėjas šeimos galva sako savo artimiesiems: „It’s my job to keep you safe.“ Tą pačią akimirką išgirstu šnabždant prie ausies: „Tai mano pareiga padaryti visa, kad jaustumeis saugi... Ir mylima... Myliu tave, mažyte.“
Žinoma, negaliu nepabučiuoti Meto. Su juo tik ir tesijaučiu saugi ir mylima. Nežinau, kas mane taip traukia prie jo, bet šitai verčia mano širdį plakti šimtu dvidešimt tvinksnių per minutę. O toji elektros srovė, kurią sukuria besiliečiantys mūsų kūnai, daro mudu ypatingus.
Manau, kad Metas yra... TASAI... VIENINTELIS... Jam vienam norėčiau ruošti pusryčius... Pietus... Ir vakarienę...
Ir čia, kino teatre, prisiglaudusi jam prie krūtinės aiškiai matau prieš akis, kad mudu sėdime nebe vieni... Čia pat girdėti vaikiškas juokas... Maži pirščiukai įsikimba į ranką, kad pasiektų spragėsių pakelį...
Užsisvajoju... Bet priglaustos prie smilkinio Meto lūpos greitai grąžina mane į tikrovę. Pažvelgusi į ekraną matau bėgant titrus. Tai reiškia, kad mūsų pasimatymas eina į pabaigą. O aš nenoriu, kad jis baigtųsi.
Man atrakinus buto duris, Metas staigiu judesiu jas užtrenkia. Vos spėjęs numesti akinius ir skrybėlę ant grindų, jis aistringai pabučiuoja mane ir prispaudžia prie sienos. Jaučiu iš kiekvieno raumenėlio krustelėjimo, kaip labai manęs geidžia.
Regis, mūsų pasimatymas dar nesibaigė. Laukia trečioji dalis... Pati skaniausia... Desertas...
Mylimasis negali suvaldyti rankų. Glamonėja visą mano kūną. O šis virpa nuo kiekvieno prisilietimo.
Mano palaidinė atsiduria ant grindų, jo pirštams siekiant atsegti džinsų sagą. Metas juos numauna kartu su kelnaitėmis. Lieku stovėti tik su juoda liemenėle.
Mano seksualusis dievaitis atsitupia priešais mane ir lėtai liežuvio galiuku perbraukia per karščiausią kūno vietą. Šią akimirką ji išties karščiausia... Net dega! Metas užkelia mano koją sau ant peties. O jo išdykęs liežuvis įsiskverbia šiek kiek giliau... Ten...
– Aaa... – dusliai sudejuoju, nugara prisispausdama prie sienos.
Panardinu pirštus Metui į plaukus ir suku juos tokiu pat ritmu, kokiu jo liežuvis juda manyje.
Velnias! Jis fantastiškas meilužis! Ir priklauso tik man.
Metas atsistoja ir įkiša liežuvį į burną. Nejau esu tokia sudrėkusi?
– Regis, mano mažytė nekantrauja... – sukužda į lūpas tarsi skaitydamas mano mintis.