Tada kilsteli, kad kojomis apsivyčiau jam liemenį, ir neša į miegamąjį.
Paguldyta ant lovos stebiu, kaip Metas nusirengia. Jo raumenys įsitempę. O kvėpavimas sulig kiekvienu oro gurkšniu darosi vis gilesnis. Pritrenkiamai žydros akys įsmeigtos į mane.
Išsitraukęs iš kišenės prezervatyvą mylimasis nusimauna džinsus, sviedžia juos ant grindų ir įlipa į lovą. Apžergęs mane bando atplėšti raudonąjį pakelį leisdamas pasigrožėti jo pasididžiavimu.
– Duok man... – tyliai sukuždu ir atkišu ranką.
Metas nesipriešina. Atiduoda prezervatyvą ir užsideda rankas ant klubų. Veide atsiranda šypsenėlė. Aš irgi šypsausi.
Pirštais perbraukiu per mažąjį Metą. Prispaudžiu nykštį prie galvutės ir pradedu juo piešti nematomus apskritimus. Oho! Jis smarkiai susijaudinęs.
Meto lūpos prasiveria, išgirstu tylų atodūsį. Hmm... Jam tai patinka... Netgi labai...
– Gal nori, kad juo pažaisčiau? – tai pasakiusi krimsteliu lūpą.
– Tikrai nori pažaisti? – jis klausiamai pažvelgia ir kilsteli antakį.
Rankomis įsikimbu Metui į pečius ir parverčiu jį ant lovos. Dabar mudu susikeitę vietomis. Aš vadovauju!
Erotiškai aplaižiusi lūpas pasilenkiu į priekį, suimu pirštais ir apsižioju jo pasididžiavimą – šį žodį derėtų rašyti iš didžiosios raidės. Niekada to nedariau, bet juk ledinuką laižyti tai moku. Tereikia prisiminti...
Šitas ledinukas kitoks... Labai standus... Ir šiek tiek saldžiarūgštis...
– O, mažyte! – Metas užverčia galvą ir išleidžia dar vieną atodūsį.
Jis suima mano plaukus ir permeta ant kito peties. Tam, kad niekas netrukdytų mėgautis išskirtiniu vaizdu.
Ledinukas slysta... Vis slysta mano liežuviu, liesdamas dantų kraštelį. Mmm... Skanu... Truputį bijau jį sužeisti. O jei netyčia įkąsiu?
Tik... Staiga atsiduriu apačioje. Mano rankos iškeltos virš galvos. O aistringas mylimojo žvilgsnis nenustoja deginęs.
– Kitąsyk, mažyte... – sukužda jis sunkiai kvėpuodamas. – Žaidimams dar bus laiko... Dabar aš beprotiškai tavęs geidžiu... Ir nenoriu laukti nė akimirkos...
Metas ištraukia man iš saujos nediduką pakelį, ant kurio puikuojasi velniukas, ir atplėšęs jį užsimauna prezervatyvą. Nė nespėjusi susigaudyti jau sėdžiu apžargomis.
Mylimasis nežymiu galvos judesiu paliepia judėti. Žinoma, paklūstu... Ir imu judinti klubus. O jo rankos nesustodamas glamonėja man šlaunis... Užpakaliuką. Giliai savyje pajuntu ir mažąjį Metą. Tai jaudina dar labiau.
Judu vis greičiau... Dar greičiau... Mano delnai taip pat neturi teisės skųstis... Jie gauna neprilygstamo darbo – žaisti su išmankštintais pilvo raumenimis...
– Metai! – surinku pajutusi galingą energijos bangą savyje.
Išsiriečiu iš to malonumo lyg gimnastė, ką tik atlikusi savo programą ir pretenduojanti į olimpinį auksą. Metas sugriebia už rankos, kad negriūčiau atgal, ir dar kartą giliai įsiskverbia. Iš dūsavimų suprantu, kad ir jis tai jaučia.
Nesuprantu, kas mane taip nuvargina. Po mylėjimosi visai nebeturiu jėgų...
Atsigulu ant mylimojo. Rankomis apsiveju jam kaklą. Mano lūpos visai arti jo lūpų. Mudviejų kvėpavimas dar negrįžta prie įprastinio ritmo. Metas šypsosi, o jo delnai slysčioja šlapia mano nugara. Ir man visai nekeista, kad vis dar segiu liemenėlę. Ji man netrukdo. Regis, jam irgi.
– Šaunuolė... – atsklinda šnabždesys iš jo lūpų.
– Nebe pirmus metus jodinėju... Taigi žinau, kaip taisyklingai įlipti į balną... – apdovanoju žaisminga šypsenėle ir bučiuoju mylimąjį.
Jis nenori paleisti mano lūpų. Tad bučinys užtrunka ilgokai.
– Galėsi ir savaitgalį žirgyne parodyti jojikės gebėjimus... – sako Metas, nutaisęs paslaptingą žvilgsnį.
– Be abejo, parodysiu... Bet pirmiau reikės kaip nors tave užkelti ant žirgo... – garsiai nusijuokiu.
– Aš viskam pasiryžęs... Dėl tavęs padaryčiau bet ką... Ko tik paprašytum... Ar įsakytum... Kalbu labai rimtai, mažyte... – jo žvilgsnis nuoširdus.
– Žinau... Galėčiau taip pasakyti ir apie save... Dėl tavęs daug ką paaukočiau... – pirštais perbraukiau jo plaukus. – Bet... Net didžiausią meilę gali nužudyti rutina... – atsidūstu.
– Mūsų meilei tai negresia... Pažadu...
– Nesakyk taip... Dabar mudu esame priėję tokį tarpsnį, kad viskas gražu ir miela... Mudu įsimylėję... Ir vaikštome užsidėję rožinius akinius... Bet kada nors ateis toji rutina... Turiu vieną pasiūlymą, tik nežinau, ar pritarsi...
– Sakyk, – Metas atrodo susidomėjęs.
– Man patiko ši diena... Ir tavo surengtas pasimatymas... Todėl pamaniau, kad galėtume šitai turėti kas mėnesį... Tarkim, kiekvieno mėnesio trisdešimta diena priklausys tik mudviem... Kad ir kur būdami, kad ir ką veikdami tądien pamiršime viską aplink ir mėgausimės tik vienas kitu... Ir savo meile...
– Mane žavi ši mintis... – jo lūpose žaidžia miela šypsena. – Bent jau turėčiau priežastį lepinti tave dovanomis, o tu negalėtum pykti...
– Man nereikia dovanų, kad pasijusčiau lepinama... Tu mane ir taip lepini, mielasis... – pabučiuoju jį. – Tavo dėmesys... Bučiniai... Meilė... Tai visa, ko man reikia... – Jis klausiamai žvelgia į mane. – Ir dar, žinoma, seksas... – suprantu, kokio žodžio tikisi Metas, ir ištariu jį.
– Bet aš noriu teikti tau dovanas... Tad susitarkim, kad tą vien mudviem skirtą dieną priimsi visas mano dovanas, be jokių atsikalbinėjimų... Kad ir kokios beprotiškai brangios jos būtų...
– Tada turim susitarti, ką reiškia beprotiškai brangi dovana... – sakau šypsodamasi.
– Ne. Ne. Ne. Daugiau jokių susitarimų. Dovanas išrinksiu aš, o tau teks priimti... Dėl jokių kainų ir sumų nesiderėsiu... Sutinki?
– Ką su tavimi darysi... Gerai, susitarėm... Tik įspėju, kad nepersistengtum... Antraip...
– Užuot kalbėjusi, geriau duok bučkį – taip patvirtinkim mudviejų susitarimą... – Meto balsas įsakmus, matyt, priklausantis vidiniam vadovui.
– Pabandyk pats pasiimti... – tyliai sukuždėjusi mėginu atšlyti, bet Meto rankos per stiprios, kad išsilaisvinčiau.
Jis priima iššūkį, parverčia mane ant nugaros ir pabučiuoja.
– Nebeišsisuksi nuo antro raundo, mažyte... – mylimojo lūpos siunčia šnabždesį mano lūpoms.
Ir aš stipriau apsiveju rankomis jo kūną...
2013 m. gegužės 1 d.
Gerai, kad šiandien laisvadienis, nereikia skubėti į darbą. Denisė per metus mums leidžia vieną dieną nedirbti. Šiemet tai gegužės pirmoji.
Galiu ilgiau pagulėti lovoje ir stebėti miegantį Metą. Jis toks žavus, kai taip saldžiai miega. Plaukai užkritę ant kaktos... Burna pravira... Viena ranka užmesta man ant liemens.
Žiūrėdama į jį prisimenu vakarykštį mūsų pokalbį apie pasimatymus. Vadinasi, ir jis svajoja apie ateitį su manimi. Ir rimtai žiūri į mudviejų santykius. Ko gero, teks jį supažindinti su tėvais. Įdomu, ką pasakys tėtis?... Ir Aleksas... Šis ypač priekabus. Regis, Metui reikės pasistengti, kad su juo susidraugautų. Danai jis turėtų patikti. Mamai irgi, juk jos moterys... O toks vyras kaip Metas nė vienos moters nepalieka abejingos. Jo išvaizda traukia dėmesį... Žinau tai...
Mylimasis pasimuisto ir tingiai pramerkia akis. Tvirčiau mane apglėbęs prisislenka arčiau.
– Ką veiki? – klausia vis dar mieguistas.
– Stebiu tave... – sukuždu beveik jam į lūpas.
– Kartais naktį prabundu ir žiūriu į tave miegančią, kol vėl užsnūstu...
– Tikiuosi, miegodama neatrodau baisiai? – tyliai nusijuokiu.
– Ne. Atrodai labai gražiai... Tiesiog angeliškai...
Mudu gulime ir tylomis žiūrime vienas į kitą. Mane vėl suima miegas, užmerkiu akis ketindama dar pasnausti.