– Nemiegok... – išgirstu šnabždesį ir pajuntu Meto lūpas ant savųjų.
Atsimerkusi matau meilų jo žvilgsnį. Žinau, kokios mintys kirba galvoje.
– Ką veiksime šiandien? – teiraujuosi, kad tos mintys dar labiau neįsismarkautų.
– Pirmiausia pamylėsiu tave... O paskui pavalgysim... – po kiekvieno sakinio ant odos lieka bučinys. – Tikriausiai visą dieną liksim lovoje...
– Aš turiu geresnę mintį...
Nustebęs mylimasis žvilgteli į mane. Turbūt neįsivaizduoja nieko geresnio už seksą. Na, taip... Pritariu, jam nėra lygių. Ypač mylintis su tavimi. Vis dėlto nenoriu praleisti visos dienos lovoje, kai už lango toks gražus oras.
– Nusivesk mane į Centrinį parką... – pasiūlau trindamasi nosyte į jo nosį. – Man patinka ten vaikštinėti... Bet visada tai darau viena... O dabar, kai turiu tave, noriu pasivaikščioti kartu...
– Su malonumu... Bet pirmiausia turime atlikti vieną skubų reikalą... – Išdykėliška Meto šypsenėlė verčia šypsotis ir mane.
O jo rankos, slystančios nuogu mano kūnu, pažadina snaudžiantį geismą.
– Atrodai romantiškai... – pro praviras miegamojo duris mane pasitinka Meto žodžiai.
Vilkiu trumpą šviesiai melsvą gėlėtą suknelę. Aviu rudus ilgaaulius batus su kutais iš šono. Garbanos laisvai krinta ant pečių. O viršugalvio plaukus juosia šviesi juostelė. Tikrai panėšiu į romantiškai nusiteikusią hipę.
– Aš juk įsimylėjusi, tai kaip dar galėčiau atrodyti? – sakau sukiodamasi į šalis ir pirštais prilaikydama suknelės kraštus.
– Tokia tu man patinki... – mylimasis prieina, apkabina ir pakšteli į lūpas. – Einam, manoji gėlių mergaite?
Nusišypsojusi linkteliu ir pabalnojusi nosį akiniais nuo saulės įsikimbu jam į parankę.
Mudu lėtai einame gatve šnekučiuodamiesi ir mėgaudamiesi šilta diena. Metas laiko mano delną saujoje. Mūsų pirštai sunerti. Rodos, tik mes vieni niekur neskubame. Bent jau skiriamės nuo kitų pėsčiųjų – šie kažkur lekia lyg akis išdegę.
Centrinis parkas čia pat. Tereikia pereiti keletą gatvelių.
Įžengę į parką pasukame oranžerijos link. Ten veši nuostabūs trijų stilių sodai: italų, prancūzų ir anglų.
Metas pastebi kitų vyrų žvilgsnius ir kaipmat prisitraukia mane arčiau savęs. Aš irgi neakla, matau, kaip moterys žiūri į jį. Vis dėlto nesu tokia pavydi kaip jis. Leidžiu mylimajam rodyti, kad priklausau jam vienam. Tegu kiti vyrai nė nemėgina prisiartinti prie manęs.
Po sodus vaikštinėja daug rankomis susikibusių porelių. Mudu šypsodamiesi nulydime jas akimis. Nes patys esame tokie.
Ko gero, ilgiausiai užtrunkame prie fontanų. Apžiūrinėdami skulptūras ginčijamės, kuri katram labiau patinka.
Aplink vieną skulptūrą žydi akį veriančios mėlynos orchidėjos. Iki čia dar nesu atėjusi, tad šis vaizdas prikausto dėmesį. Ryškūs mėlyni žiedai rodo, kokia ypatinga, išskirtinė ši gėlė.
– Įsimylėjėliai... Nesunku juos atpažinti... – už nugaros išgirstu moters balsą.
Mudu su Metu atsigręžiame pažiūrėti, kas kalbina. Ant suoliuko sėdi senyva moteris. Žinoma, kaip ir dera niujorkietei, stilingai pasipuošusi ir dailiai susišukavusi.
Meiliai nusišypsau, ji man irgi.
– Jums derėtų čia pasibučiuoti... – sako toji ponia rimtu veidu.
Suglumstu išgirdusi tokį pasiūlymą. Atsigręžusi į Metą matau nuostabą ir jo akyse.
– Čia stebuklinga vieta... Na, bent taip kalba žmonės... Nejau negirdėjote apie tai? – ponia šneka viena, mes tik klausomės.
Papurtau galvą nesuprasdama, apie ką ji kalba. Kodėl stebuklinga?
– Kiek esu girdėjusi iš kitų žmonių pasakojimų, visa tai nutiko iš tikrųjų... – ima dėstyti žavioji moteriškė. O mudu žengiame artyn, kad geriau ją girdėtume. – Viskas prasidėjo dar tada, kai buvo sodinamas šitas sodas... Už šią jo dalį buvo atsakingi du jauni sodininkai... Jie buvo ką tik baigę studijas ir darbavosi čia kaip praktikantai... Daug laiko praleido drauge ir nė nepastebėjo, kaip pamilo vienas kitą... Bet nė vienas nedrįso to prisipažinti... Vieną vakarą jaunuolis pagaliau ryžosi prabilti apie savo jausmus... Abudu buvo ką tik baigę apsodinti visą plotą orchidėjomis, sėdėjo ant fontano krašto ir ilsėjosi grožėdamiesi atliktu darbu... Tada vaikinas paėmė panelės ranką ir pasakė ją mylintis... Ir ji prisipažino jau seniai jį mylinti... Jųdviejų meilės patvirtinimu tapo bučinys, jis prišaukė iš dangaus lietų... Tą vakarą labai smarkiai lijo... Keisčiausia, kad iš visų orchidėjų prigijo tik tos, kurios buvo pasodintos aplink šį fontaną... Ir pražydo jos mėlynai, nors iš tikro turėjo žydėti baltai... Jaunieji sodininkai davė orchidėjoms pavadinimą Blue Mist... Mėlynas rūkas... Kaip man pasakojo vienas ponas, jųdviejų meilė liepsnojo ilgai... Abudu buvo įsimylėję lygiai taip pat, kaip aną pirmąjį kartą, kai prisipažino vienas kitam kaip tik šiame sode... Nugyveno kartu visą gyvenimą... Todėl tikima, kad mylinčioms poroms čia pasibučiavus, jų gyvenimas bus toks pat laimingas kaip ir anų sodininkų... Šią vietą ypač mėgsta jaunavedžiai, užsuka čia patvirtinti savo meilės stebuklingu bučiniu... Gali tikėti, gali netikėti... Bet tai, kad šios gėlės auga tik šitoje vietoje, norom nenorom verčia nors truputėlį kliautis stebuklais...
Pajuntu, kaip Metas kilsteli mano ranką sau prie lūpų. Atsigręžusi į jį išvystu meilų žvilgsnį ir sudėtas tikrajam bučiniui lūpas. Kūnu ima bėgioti šiurpuliukai. Mylimasis švelniai apglėbia per pečius ir labai aistringai pabučiuoja. Man pasidaro karšta. Nemaniau, kad jis gali būti toks ir viešumoje, kai mudu stebi šitiek akių. Bet Metas dar kartą mane nustebina.
– Myliu tave, mažyte... – tyliai sukužda į lūpas.
– Ir aš tave, mielasis... Labai... – atsakau meilės persmelktu balsu.
Girdžiu už nugaros įdomiosios legendos pasakotojos juoką. Mudu su Metu atsigręžiame, dar kartą nusišypsome maloniajai poniai ir atsisveikindami pamojuojame.
Ilgokai užtrunkame tuose soduose, net pilvai ima gurgti. Pasiūlau užsukti į kavinę, užuot vakarieniavus namie. Noriu apsilankyti picerijoje, apie kurią dažnai pasakodavo Erika. Ne itin mėgstu picą, nesu ir tikra kavinių lankytoja, tad vis atidėliodavau kelionę į tą užeigą. O dabar puiki proga ten užsukti.
Grįžę namo sėdame į automobilį ir važiuojame Taimso aikštės link. Kaip tik ten įsikūrusi John’s Pizzeria.
Mane sužavi jos interjeras. Prabangu, o kartu šiuolaikiška. Viršuje įdomus skliautas su įvairiaspalvių apskritimų vitražu. Tai traukia akį. Šviestuvai irgi originalūs, kasdien tokių nepamatysi. Tarsi mažyčiai nameliai, iš aukštai stebintys lankytojus.
Mudu su Metu užlipame į antrą aukštą. Čia pilna žmonių, tad vietos nepasirinksi. Bet man patinka būti arčiau spalvingojo vitražo, vos pakėlusi akis galiu juo žavėtis.
Padavėjui atnešus valgiaraštį, pirmoji imu jį skaityti.
– Turėsi išrinkti picą tik pagal pavadinimą, aš tau juos visus perskaitysiu. Sudėties nesakysiu... – sakau žaismingai šypsodama.
– Gerai. Pabandykim, – Metas su šypsena priima iššūkį. – O jei bus neskanu, kaltinsi mane?
– Žinoma... – stengiuosi atrodyti rimta, bet, stebint jį, tas mano rimtumas kažkur išgaruoja.
– Nagi, sakyk... Aš pasiruošęs... – regis, jis rimtai žiūri į šį darbą ir nenori sugadinti mums vakarienės.
– John’s Traditional, Margherita, Pizza Bianca, Marinara, Hawaiian Pizza, Bruschetta... – išvardiju visus valgiaraštin įrašytus pavadinimus.
– Hmm... renkuosi Bruschetta... – tai ištaręs Metas įsmeigia žydras akis į mane. Suraukiu antakius. – Kas? Negerai išrinkau?