– Šita su česnaku... Todėl vėliau tavęs tikrai nebučiuosiu...
– Bučiuosi... Dar ir kaip... – Metas plačiai nusišypso ir patenkintas atsilošia kėdėje. – Jei mudu abu ją valgysim, tai koks skirtumas? Ar tik česnakai nebus dingstis nesibučiuoti? – jis įtariai pažvelgia. – Nebepatinka mano bučiniai?
– Tik ne tie, kurie atsiduoda česnakais... – tyliai nusijuokiu ir apsidairau, ar niekas mūsų nesiklauso.
Pastebiu pasikeitusį Meto žvilgsnį. Ir tai, kad jis krimsteli lūpą.
Mylimasis palinksta į priekį ir pirštu parodo man daryti tą patį. Po akimirkos žvelgiu į jo veidą... Iš labai arti.
– Žaviai atrodai su šia suknele... – sukužda jis.
– Jau sakei... Antrą kartą tas pats komplimentas netinka... – kažkodėl esu šelmiškai nusiteikusi ir noriu jį paerzinti.
– Matau, kad mano katytė šiandien baisiausiai išdykusi... – Metas žvelgia įdėmiu žvilgsniu.
Pajuntu, kaip jo ranka atsiduria man ant šlaunies.
– Ką darai? – kausiu beveik be garso. Bet žinau, kad jis girdi, ką sakau, nes klastingai nusišypso. – Metai, liaukis... – sukuždu ir nubloškiu jo ranką.
– Tai neerzink manęs... Ar užsisakom Bruschetta ir paskui bučiuojamės? Ar renkiesi kitokią picą, bet be mano bučinių?
Kas čia per ultimatumas? Dabar jau pats nutarei paerzinti mane?
– Kitą... Be bučinių... – tyčia pabrėžiu paskutinius žodžius.
Meto ranka ir vėl atsiduria ant šlaunies. Tik šį kartą siekia daug aukščiau. Pajuntu, kaip pirštai paliečia kelnaites.
– Nedrįsk... – tyliai ištariu ir atsistoju nuo kėdės.
Nusprendžiu, kad bus geriau trumpam pasišalinti, nors į tualetą, nei dar labiau kaitinti jo aistrą. Nulydėdamas mane seksualiuoju savo žvilgsniu Metas pamerkia akį ir papūtęs lūpas pasiunčia oro bučinį.
Jis išprotėjo! Viešoje vietoje! Ar tikrai? Nejaugi negali palaukti, kol pareisime namo?
Sugrįžusi randu ant stalo krepšelį su česnakine duona, lėkštę su mocarelos lazdelėmis ir dvi taures kažkokio gėrimo.
Esu gerokai ištroškusi, tad pirmiausia siurbteliu pro šiaudelį balto kaip pieno puta kokteilio. Pajuntu kokosų, ananasų ir alkoholio skonį.
– Tikiuosi, tu šito negersi? – pažvelgiu į Metą.
– Mano nealkoholinis... – jo lūpose žaidžia linksma šypsenėlė.
– Nori mane apsvaiginti?
– Aha... – jis linkteli galvą leisdamas suprasti, ką yra dėl manęs sumanęs.
Pažiūrėsim, ką dabar darysi.
Paimu mocarelos lazdelę ir priglaudžiu prie lūpų. Liežuvio galiuku lyg netyčia lyžteliu jos viršūnėlę. O, taip! Meto kūnas įsitempia. Akys nebežino kur žiūrėti. Rankos tvirtai įkimba į stalo kraštą. Jis sunkiai nusėdi kėdėje, lyg ant šios būtų papilta žarijų.
Oi, Ema, prisierzinsi! Tik pasižiūrėk, koks jo žvilgsnis!
Dar kartą lyžteliu tą sūrią lazdelę ir atsikandu gabalėlį.
Metas šypteli ir atsirėmęs į kėdės atlošą žvelgia į mane lyg norėdamas pasakyti: „Prisidirbai, mažyte!“
Tuo metu padavėjas atneša didelį padėklą su gardžiai kvepiančia pica. Nė kiek nesistebiu, kad Metas užsakė tai, ką pirmiau išsirinko. Tyčia paprašė ir česnakinės duonos, kad aplink mus tvyrotų kuo daugiau įkyriojo česnakų kvapo.
Ak! Pica pasakiškai skani. Kai paragauju jos, man visai neberūpi česnakai. Vis tiek Metas žada bučiuoti, ar kvepėsiu česnakais, ar ne. Regis, šiandien mūsų meilė turės savitą prieskonį... Česnakinį. Įdomu, ar dar kur nors pasaulyje esama tokios meilės rūšies?
Mylimasis nesiliauja varstęs akimis. Puikiai žinau, apie ką jis galvoja. Ir ko nori. Jis toks nuspėjamas.
Galiausiai mūsų pilvai prikemšami skaniausios pasaulyje picos. Tarsi apsnūstu. Mielai numigčiau valandėlę. Bet Metas apmoka sąskaitą ir ištempia mane pasivaikščioti po Taimso aikštę.
Svaigina ne aplinkui žibančios reklamos ar įspūdingi dangoraižiai, o mano meilė, einanti šalia ir laikanti už rankos. Tai jis, Metas, verčia mane šitaip jaustis... Apsvaigusiai nuo meilės...
Išgirdau kažkur skambant Maroon 5 dainą „Love Somebody“. Kūnas iš karto reaguoja į muzikos ritmą. Imu šokti gatvėje.
Staiga Meto rankos apsiveja liemenį, kylu aukštyn. Sukuosi vidury Taimso aikštės ištiesusi rankas į šalis ir jaučiuosi it pasaulio valdovė. Viskas kaip kine. Bet tai ne kinas. Tai mano gyvenimas. Esu beprotiškai laiminga, kad sutikau Metą. Jis suteikė įvairesnių spalvų mano gyvenimui. Tikriau, vieną spalvą – ugninę raudoną... Meilės spalvą.
Girdžiu praeivių šūksnius ir švilpimą, bet manęs tai netrikdo. Esu mylimo vyro glėbyje, matau vienintelio jo akis, kuriose atsispindi trys paprasti žodžiai: aš tave myliu. Bet man jie nepaprasti... Patys svarbiausi.
Metas pastato audi garaže, ruošiuosi išlipti, bet jis sulaiko mane už rankos.
– Luktelėk... – tyliai pasako ir stipriau spusteli delną.
– Gerai, palauksiu, kol pats atidarysi dureles. Žinau, kad tau patinka būti džentelmenu, – truputėlį pasišaipau iš jo noro visada paslaugiai atidaryti man automobilio dureles.
– Taip, man patinka padėti moteriai pasijusti tikra moterimi... Ir ne vien tik šia prasme... – jis paslaptingai nužvelgia mane. – Ta suknelė išties mane vilioja...
– Ką sumanei? – įtariai dirsteliu į jį, nors jau žinau atsakymą.
– Noriu tave pamylėti... Čia...
– Automobilyje?
– Aha...
– Iki buto visai netoli... Gal...
– Ne. Geidžiu tavęs čia... Dabar... – jo alsavimas darosi tankesnis, o ranka ima glamonėti man šlaunį, keldama suknelės kraštą aukštyn.
Prisispaudžiu prie sėdynės atlošo, jausdama Meto pirštus už kelnaičių, kol šie ima žaisti su mažąja Emute.
Po velnių! Geismas pernelyg stiprus, kad galėčiau atsispirti. Tikiuosi, tai ne dėl picos? Ar saldaus balto gėrimo? O gal mane taip veikia česnakai?
Nebegaliu laukti ir aš. Nusimaunu kelnaites, perlipu į Meto pusę. Ir apžergusi atsisėdu jam ant kelių. Vairas nepatogiai remiasi į nugarą. Bet mažiausiai noriu apie tai galvoti.
Išdykusios mylimojo lūpos susiranda manąsias, o rankos po suknele glamonėja apnuogintą užpakaliuką.
Nepajuntu, kaip pirštai patys susiranda ir atsega jo džinsų užtrauktuką. Kilstelėjęs klubus Metas išsitraukia iš užpakalinės kišenės prezervatyvą, greitai išlaisvina iš provokuojamai raudono apdaro ir užsimauna jį.
Truputėlį kilsteliu užpakaliuką ir aš, kad galėčiau patogiai atsisėsti, pajusdama jo pasididžiavimą viduje. Jaudina dar ir tai, kad mus čia gali užklupti kuris nors iš mano kaimynų. Tada tai būtų!
Taigi turime greitai užbaigti šį reikalą. Labai greitai. Nėra laiko ilgesnėms glamonėms ar kitokioms pozoms. Būdama viršuje visada patiriu stipresnį orgazmą. Nevalia pamiršti, kad negalėsiu garsiai šaukti, kai mudu pasieksim Everesto viršūnę.
– Aaa... – tyliai sudejuoju Metui į lūpas, pajutusi kūnu ritantis malonumo bangą tarsi sniego laviną.
– Mažyte... – ir jam išsprūsta aimana.
Tai štai kokia ta česnakinė meilė. Mmm... Aš ją dievinu...
– Jaučiuosi kaip kekšė... – sukuždu vis dar sėdėdama mylimajam ant kelių.
– Svarbiausia, kad vienintelis aš naudojuosi tavo paslaugomis... – plačiai nusišypso jis, atrėmęs galvą į sėdynės atlošą.
– Hmm... Ir kiek man sumokėtum? – klausiu tyliai juokdamasi.
– Daug... Labai daug... – savo žodžius jis patvirtina bučiniu.
Metas atidaro audi dureles ir leidžia išlipti man pirmai. Pats išlipa tik užsisegęs džinsų užtrauktuką ir įsidėjęs prezervatyvą į kišenę.
Tada kažkodėl dar sykį atidaro dureles ir pasilenkęs kažko ieško salone. Suprantu ko, tik pamačiusi savo baltas nėriniuotas kelnaites jo rankose.