Metas sukanda jų kraštą dantimis ir eina prie manęs. Sunerimusi apsidairau, kad tik kas nors nepamatytų tokio pikantiško vaizdo. Mylimajam priartėjus, staigiai atimu savo nuosavybę.
Apkabinusi pakšteliu jam į lūpas ir tuo pat metu įgrūdu kelnaites į užpakalinę jo džinsų kišenę. Metas nusišypso ir apglėbęs mane per liemenį vedasi prie lifto.
Einame meiliai susiglaudę, kol jo ranka siekteli užpakaliuko. Atšoku kaip kulka ir pagrasinu pirštu. Mano žvilgsnis šaukte šaukia: „Nedrįsk apie tai nė svajoti!“
Man jau užtenka, kad pajusčiau plūstant adrenaliną. Pakartoti nereikia, juolab namo garaže ar lifte, kur gali bet kada sutikti pažįstamas akis. Antrąsyk nebandysiu laimės.
Metas tik šypsosi žvelgdamas velnių priėdusiojo akimis. Kodėl jį taip traukia pavojai? Ar jam gyvenime maža adrenalino? Ar tai aš darau tokį poveikį?
Lėtai priėjęs jis apkabina ir sukužda į ausį:
– Nusiramink... Nieko tau nedarysiu... Kol kas...
Kreivai šypteliu. Nes žinau, kad tas „kol kas“ baigsis tada, kai peržengsim buto slenkstį.
2013 m. gegužės 2 d.
Kaip gera po svaiginančio sekso dar keletą minučių tiesiog pabūti mylimojo glėbyje. Jausti karštus jo bučinius ant odos. Girdėti vis dar pašėlusiai plakant jo širdį.
Nors reikia skubėti į darbą, negaliu atsispirti pagundai pasidžiaugti Meto glėbiu. Mudu nuogi sėdime ant lovos. Aš nugara atsilošusi jam į krūtinę, o Metas, švelniai apglėbęs mano liemenį, lūpomis daro nudegimo žymes ant kaklo.
– Ar kada nors pasisotinsime vienas kitu? – mano kuždesys sudrumsčia miegamajame tvyrančią tylą.
– Man niekada nebus gana tavęs, mažyte... Visada liksiu alkanas... Geidžiu tavęs vis labiau... – pajuntu švelnų įkandimą ant peties. – Be to, mudu turime atsiimti už prarastą laiką. Ypač tu...
– Jeigu mes ir toliau žaisime tokiais tempais, mane ištiks širdies smūgis... – tyliai sukikenu. – Ar žinojai, kad patiriančiojo orgazmo širdis plaka šimtą aštuoniasdešimt tvinksnių per minutę? O kiek per dieną orgazmų patiriu aš? Manau, nesunku suskaičiuoti, kokį krūvį gauna mano širdis...
– Aš tik palaikau tavo sportinę formą... Ir, žinoma, savo... – išgirstu ir Metą tyliai juokiantis. – O fiziologijos pamokas gal pratęskime duše? Abudu skaičiuosime tavo širdutės dūžius... – jo balsas gundantis.
– Ne, mielasis... Atidėkim tai vakarui... Ko gero, jau ir taip pavėluosiu į darbą... – atsigręžusi pabučiuoju jį ir išlipu iš lovos.
– Gal bent galiu nusiprausti kartu su tavimi? Patrinčiau nugarą... – įtartina šypsenėlė niekaip nenori dingti jam nuo veido.
– Gali, bet be jokių slaptų kėslų... Metai, kalbu rimtai... Jeigu pavėluosiu, nusuksiu tau sprandą... Arba dar geriau... Nesimylėsime visą mėnesį... – esu kaip niekad rimtai nusiteikusi.
– Gerai... Supratau, mažyte... – jis irgi atsikelia nuo lovos ir priėjęs apkabina. – Tik nereikia būti tokiai piktai... – bučiniu bando pataisyti man nuotaiką.
Bet jo delnai slysta nuogu mano kūnu žemyn... Vis žemyn...
– Metai... – atšlyju ir dar kartą jį perspėju.
– Aš tik juokauju... – šypsosi išdykėlis. – Nejau manai, kad noriu mėnesį nesimylėti? Kur tau... Tik ne tada, kai miegam vienoje lovoje...
– Už sienos stovi kita lova... Gali miegoti ten... – suniurzgu sau po nosimi.
– Ei, gal nebesipykim... Prisiekiu, kad liesiuosi tik prie tavo nugaros... Nė centimetru aukščiau ar žemiau... Sutarta?
– Žiūrėk man, kad taip ir būtų... Nes su manimi menki juokai... – pakšteliu jam į lūpas ir einu į vonią.
– Kada šiandien grįši? – susėdus prie pusryčių stalo, klausia Metas.
– Turėčiau apie septintą būti namie... Vėliausiai... Kiek žinau, bosė bus darbe, tai labai viliuosi, kad pavyks išeiti anksčiau... O kaip tavo darbo paieškos? Turi naujienų?
– Tikiuosi nuo pirmadienio pradėti dirbti. Bent jau pažadėta mane įdarbinti. Viskas paaiškės, kai susitiksiu su vadovu...
– Koks tai bus darbas?
– Kol kas nenoriu sakyti. Tegul bus staigmena. Sužinosi pirmadienį...
– Tik nesakyk, kad ketini siekti striptizo šokėjo karjeros. Nenorėčiau išgirsti apie tokią staigmeną, – pasakau ne per džiugiausiai.
– Ne... Tai daug geriau už striptizo šokėją... – juokiasi Metas. – Manau, staigmena turėtų tau patikti... Tik gausi pakentėti iki pirmadienio... Be to, nepamiršk, kad savaitgalį važiuojam pas Leinę...
– Žinau... Nekantrauju kuo greičiau pamatyti Ikarą... Pažadėjau jam, kad atvažiuosiu, bet praeitą savaitgalį buvau labai užsiėmusi... – kalbu primerktomis akimis žiūrėdama į mylimąjį.
– Taip... Aš irgi buvau užsiėmęs... Nemanyk, kad ir ateinantis savaitgalis bus laisvesnis...
– Jau supratau... Ačiū, mielasis, už pusryčius, bet turiu bėgti... Susitiksim vakare, tada galėsim tęsti fiziologijos pamokėlę... – pabučiuoju jį, čiumpu rankinę ir nuskubu prie durų.
– Nuostabiai atrodai... Ši suknelė labai žavi... – prisiveja meilus Meto balsas.
Vilkiu baltą trumpą suknelę, juoda atlasine juostele perrištą per liemenį.
– Ačiū... – padėkoju už komplimentą ir atidarau buto duris.
– Balta spalva tau tinka... – žiūrėdamas į mane Metas lyg ir užsisvajoja.
– Myliu... Iki... – pasiunčiu tik oro bučinį ir užtrenkiu duris.
Mano laikas suskaičiuotas minučių tikslumu. Negaliu daugiau gaišti nė akimirkos. Turiu sėsti į automobilį ir lėkti tiesiai į darbą.
Nepavėluoju... Nors nedaug trūksta. Denisė jau dirba savo kabinete. Blondinė man prasitaria, kad bosė pasirodė agentūroje iš pat ankstyvo ryto. Įtartina...
Kažkodėl net manęs ji nekviečia užeiti į kabinetą. Nors dažniausiai, vos tik Denisei atėjus į darbą, tą pačią minutę išgirstu savo vardą ir gaunu šūsnį lapų su surašytomis skubiomis užduotimis. O šiandien viskas kitaip nei visada...
Nusprendžiu pati nelįsti jai į akis. Jei nesu reikalinga, tai ko man ten rodytis, tiesa? Suskamba mobilusis.
– Klausau, – atsiliepiu į neatpažįstamą skambutį.
– Labas, maže... – linksmai nusiteikęs pasisveikina Rajanas.
– Iš kur čia man skambini?
– Tai naujas mano numeris... Kažkur pamečiau telefoną. O gal kas pavogė. Nė nežinau, kaip tai nutiko... – jo balsas darosi piktas.
– Matau, puikiai leidi laiką, jei nė nežinai, kur mėtai daiktus... – truputėlį pasišaipau iš draugo žioplumo.
– Ei, man gana ir Simono pašaipų... Nesu nusiteikęs klausyti dar ir tavo juokelių...
– Rajanai, nebūk toks paniuręs... Ar pralinksmėtum, jei pasakyčiau, kad pasiilgau?
– Pralinksmėčiau... – jo balsas gerokai sušvelnėja. – Rytoj galėsi tai pakartoti žiūrėdama man į akis... Vakarop grįšiu į Niujorką...
– Lauksim... Gal pageidautum specialaus patiekalo vakarienei?
– Juk žinai, ką mėgstu... Svarbiausia, kad toje vakarienėje dalyvautų abudu balandėliai... Ar negalėčiau sužinoti bent jo vardo? O gal tai irgi paslaptis?
– Rytoj viską sužinosi... Ir jo vardą... Ir pamatysi, kaip atrodo... Ir galėsi klausinėti ko panorėjęs. O dabar nieko tau nesakysiu... – nusišypsau vaizduodamasi rytdieną.
Išgirstu beldimą į duris. Pakėlusi akis pamatau tarpduryje stovint Eriką. Pamoju, kad užeitų.
– Tai kaip? Palūkėsi iki rytdienos?
– Teks palūkėti... – suprantu, kad Rajanas nelabai patenkintas.
– Neniurzgėk... Iki... Ir nepamesk šito telefono...
– Tik nereikia, maže... Rytoj dar paskambinsiu iš oro uosto... Iki...
Padedu ragelį ir grįžteliu į Eriką.
– Skambino Rajanas... Sakė grįšiąs jau rytoj... – pranešu jai ką tik išgirstą naujieną.