– Be jo man tas mėnuo kažkodėl buvo liūdnokas... Jokių vakarėlių... Jokių linksmybių...
– Tau tik tai ir terūpi... Žinoma, Rajanui grįžus, vėl prasidės baliai festivaliai... Galėsit abu šėlti iki paryčių...
– Na, taip... Tu dabar turi berniuką, tikriausiai jis tau neleis šėlti su mumis, – šaiposi Erika.
– Niekada su jumis pernelyg ir nesilinksminau... Neprasimanyk... Nemeluosiu: dabar man maloniau laiką leisti su draugu...
– Neabejoju... – ji dviprasmiškai žvilgteli. – Kaip manai, kas bus, kai jis susipažins su Rajanu?
– Nežinau... Abu jie pavydūs, man bus sunku ir vienam, ir kitam skirti tiek pat dėmesio... Labiausiai nerimauju dėl to...
– Taip, Rajanui nepatiks, jei visą laiką leisi su savo draugeliu...
– Bet jis turės suprasti, kad aš nebe viena... Ir kad nebereikia manęs globoti...
– Tai kada juodu susitiks? – smalsauja Erika.
– Rytoj, – mano atsakymas trumpas.
– Palinkėsiu sėkmės...
– Žadu patiekti Rajano mėgstamo valgio. Labai tikiuosi, kad ir šis man padės privilioti sėkmę... – sukikenu vien pagalvojusi apie tuodu vyrus tame pačiame kambaryje.
– Vėliau norėsiu išgirsti visas smulkmenas, gerai? Nepamiršk, kad ir man knieti su juo susipažinti...
– Savaitgalį ketiname praleisti žirgyne, galbūt sekmadienio vakarą pasikviesim į svečius ir tave... Negaliu nieko pažadėti... Bet turėk omenyje, kad gali sulaukti mano skambučio...
– Žirgynas? Kaip romantiška... – draugė apdovanoja mane miela šypsena.
– Kai anąsyk ten lankėmės, jam patiko... Juk žinai, kaip dievinu tą vietą. Man malonu, kad ir jis nori dažniau ten lankytis...
– Ak jūs, įsimylėjėliai... Net pavydas ima... – atsidūsta ji. – Beje, atėjau visai kitu reikalu... Girdėjau, Denisė šiandien anksčiausiai apsireiškė darbe... Sakau, užeisiu paklausti tavęs, kas vyksta.
– Ką aš žinau... – tik patraukiu pečiais. – Ji dar nė karto nepašaukė manęs... Turbūt dirba itin svarbų darbą ir nenori, kad kas nors trukdytų...
– Jeigu ką nors sužinosi, pranešk... Nes toks jos elgesys pernelyg įtartinas... – Erika pasako tai, ką manau ir aš.
– Būtinai... – linkteliu galvą.
– Einu, kol neišlindo iš urvo... – tyliai nusijuokusi Erika palieka mane vieną galvoti apie svarbiąją rytojaus vakarienę.
Denisė per visą dieną pasišaukia mane tik kartą. Ir vien tam, kad atspausdinčiau keletą sutarties kopijų. Lyg ir nieko svarbaus...
Spėju, kad ji nori kuo greičiau baigti su ta vyno reklama, todėl ir lindi kabinete. Kad tik įtiktų savo draugužiui verslininkui. Girdžiu nuolat skambant bosės telefoną, o ją pačią su kažkuo kalbant prislopintu balsu. Tikriausiai tai asmeninės paslaptys, juk jei jos būtų susijusios su darbu, aš žinočiau.
Labiausiai už viską noriu kuo greičiau užrakinti kabineto duris ir važiuoti namo... Pas Metą. Spėju, kad jis mane pasitiks gardžia vakariene... Bučiniais... Ir glamonėmis.
Nekantrauju vėl pajusti vyriškas jo rankas ant savo kūno. Ir, be abejo, papasakoti apie Rajaną. Kad šis grįžta. Ir kad juodu pagaliau galės susipažinti.
Vėluoju! Nors žadėjau Metui grįžti vėliausiai septintą. Visai pamiršau dar turinti užsukti į kepyklą. Reikia suderinti laiką, kada rytoj į agentūrą bus atvežtas tortas.
Iškart po apsilankymo skanumynais kvepiančioje kepyklėlėje keliuosi liftu iki savo buto.
– Atleisk, mielasis... Žinau, kad žadėjau grįžti anksčiau, bet...
Oho! Ko gero, papuoliau į bėdą!
Metas stovi virtuvėje atsirėmęs į spintelę ir piktai žvelgia į mane. Tokio jo žvilgsnio dar nesu mačiusi.
Uždariusi buto duris padedu rankinę ant sofos ir lėtai einu pas jį. Atsistoju priešais. Mudu skiria tik stalas.
– Kas čia? – piktai klausia jis, mesdamas ant stalo gelsvą atviruką.
Po velnių!
– Kvietimas... Į rytojaus vakarėlį agentūroje... – atsakau ramiu balsu.
– Kada man apie tai ketinai pasakyti?
– Dabar... Bet, vos tik įžengiau pro duris, mane užsipuolei...
– Kodėl kvietime šalia tavo vardo įrašytas ir Rajanas?
Ei! Man nepatinka tavo balsas!
– Gavau šį kvietimą jau seniai... Dar tada, kai mudu nebuvome pažįstami... – lyg ir bandau teisintis. Vis dėlto man nemalonu žiūrėti į smarkiai surauktus jo antakius.
– Tai kodėl iki šiol nepakeitei jo vardo į manąjį?
– Todėl, kad į tą vakarėlį eisiu su Rajanu... O ne su tavimi...
Ko gero, nereikėjo šito sakyti. Metas primerkia akis ir smarkiai sučiaupia lūpas. Atrodo įsiutęs.
– Maniau, kad tavo vaikinas esu aš... O gal klystu?
– Nepainioju darbo reikalų su asmeniniu gyvenimu... Bendradarbiai pažįsta Rajaną kaip mano draugą... Tad viskas taip ir liks... Kol kas... – tai ištarusi suneriu rankas ant krūtinės ir taip pat piktoku žvilgsniu pažvelgiu į jį.
– Tai nepakeisi kvietimo?
– Ne... – mano atsakymas tvirtas.
– O gal judu sieja šis tas daugiau, tik tu man meluoji?
– Jau sakiau, mudviejų su Rajanu draugystė padeda jam nuslėpti orientaciją... Tik tiek... Mūsų nesieja jokie intymūs santykiai... Gal baikim šitą absurdišką pavydo sceną?
– Ne. Aš dar nebaigiau. Šitas butas ne tavo, o Rajano, tiesa? – jis sviedžia priešais mane ant stalo kelis sulankstytus popieriaus lapus. Prakeikimas! Tai buto pirkimo dokumentai. – Ar tikrai jis tik tavo draugas? O gal vertėtų paklausti, kiek moki už nuomą? Arba kuo moki?
– Nešauk ant manęs! – nebesitvardydama pati pakeliu balsą. – Ir gerai pasvarstyk prieš ką nors sakydamas, kad vėliau netektų gailėtis... Neįžeidinėk manęs...
– Sakyk, kiek milijonų turėtų būti mano banko sąskaitoje, kad nesigėdytum pristatyti manęs savo draugams?
– Ką čia šneki? – nebesusigaudau, kas čia vyksta. Kas jam darosi? Kodėl jis toks?
– Suprantu, kad draugu barmenu ne itin pasigirsi, kitaip nei, tarkim, kokiu nors pasiturinčiu verslininku... Tai kiek milijonų tau reikia? Kokia tavo kaina? – Metas prieina ir stipriai sugriebia mane už rankos. – Nagi, sakyk... Tau rūpi tik pinigai? Tik jie? Tiesa?.. Atsirado mat dar viena turčių medžiotoja...
– Kokie pinigai? Paleisk, skauda...
Jis demonstratyviai nubloškia mano ranką. Man išties skauda. Ir ne tik ją.
– Kas jau kas, bet tu apie kainas tikrai nusimanai. Vis dėlto nedrįsk manęs lyginti su visomis tomis savo kekšėmis, kurioms mokėdavai už paslaugas... – įsiuntu matydama jį tokį.
– Jos bent žinodavo ko nori. Ir pasakydavo tiesiai į akis... – Metas nervingai persibraukia pirštais plaukus. Jo kvėpavimas pasikeitęs. Jis atrodo įniršęs... Kaip laukinis žvėris.
– Sakai, nežinau ko noriu? Man rodos, tu čia vienintelis nežinantis ko nori. Turėdamas tokį diplomą gali užsidirbti milijoną... Ir ne vieną. Bet pasitenkini barmeno darbu. Tau trisdešimt ketveri metai, bet neturi jokių ambicijų, jokių tikslų. Nejau nenori gyventi geriau? Ar tau tikrai užtenka kiek turi, nors pats puikiai žinai, kad galėtum turėti daugiau?
– Turiu visa ko noriu... Bet ne tau tai suprasti...
– Tai paaiškink... Nes išties nesuprantu, apie ką čia šneki ir kodėl įžeidinėji mane...
Metas tik ironiškai nusišypso ir eina į miegamąjį. Aš seku iš paskos. Jis ištraukia iš spintos lagaminą ir svaido į jį savo drabužius.
– Ką darai? – sunerimusi klausiu.
– Nematai?
– Rimtai ketini išeiti?
– O atrodo, kad juokauju? – jis pašnairuoja į mane.
Ne! Neišeik! Po velnių, Metai, kodėl taip elgiesi?
– Manai, bėgimas padės problemoms pačioms išsispręsti? Juk abudu esame suaugę žmonės. Tai gal geriau susėskim ir ramiai pasikalbėkim...