Denisė pirmoji padeda ragelį. O aš paskęstu savo mintyse.
– Po velnių! – garsiai surinku, šveisdana mobilųjį ant sofos. – Ką daryti? Tegu būna prakeikti tie smirdantys kvepalai. Nekenčiu jų! Man tikrai bus šakės. Iki pirmadienio niekaip neparengsiu tos reklamos.
Įpykstu ne juokais. Nukenčia net šaldytuvo durelės, kai iš šaldymo kameros išsitraukusi picą trinkteliu jomis. Kliūva ir mikrobangų krosnelei. Regis, šį vakarą esu nusiteikusi išlieti apmaudą ant visų bute esančių durų.
Taip ir būna, kai kelias savaites nesilankai sporto klube pas Teilorą. Ten bent jau padaužau bokso kriaušę. O čia kenčia mano buitinė technika.
Ką gi, rodos, manęs laukia linksmas savaitgalis – DARBE...
Pasigirsta mikrobangų krosnelės signalas. Pica pašildyta. Gaila, bet man dingo apetitas...
2013 m. balandžio 6 d.
Ankstyvas rytas. Žadintuvas suskamba 6.00.
Žiauriai tingiu keltis. Juk savaitgalis. Kodėl bent šiandien negaliu ilgiau pamiegoti? Ak, taip... Buvau pamiršusi, kad turiu imtis tos sušiktos reklamos ...
6.45. Jau sėdžiu automobilyje pakeliui į agentūrą. Tokiu laiku normalūs žmonės miega. O nenormalūs, kaip aš, vyksta į darbą.
Prieš važiuodama dar užkandu vakarykštės picos, jos skonis pasirodo šiaip sau. Paryškinu blakstienas tušu. Užmaskuoju pajuodusius paakius. Nurausvinu skuostus skaistalais ir patepu lūpas blizgiu. Štai toks mano savaitgalio makiažas.
Apsivelku paprastai: melsvi džinsai ir balti ploni marškinėliai ilgomis rankovėmis. Nors jie šiek tiek persišviečia ir yra didoki, man visai patinka. Apsiaunu lygiapadžiais kūno spalvos bateliais. Po vakarykštės dienos mano kojoms reikia poilsio.
Žinoma, pabalnoju nosį akiniais nuo saulės. Kaipgi be jų. Turiu visą rinkinį. O garbanas sušukuoju į šoną, kad grakščiai gultų ant peties.
Pakeliui užsuku į mėgstamą parduotuvėlę nusipirkti šaldyto jogurto. Paimu kelis indelius, nes nežinia kiek laiko būsiu darbe. Tikiuosi, neteks ten nakvoti?
Įeinu į kabinetą, ir akys iš karto užkliūva už gulinčio ant stalo rausvo aplanko. Pajuntu, kaip veide atsiranda kreiva šypsena.
Atsisėdu ant juodos odinės kėdės. Atsilošusi į atkaltę įsmeigiu žvilgsnį į sieną. Galva visiškai tuščia. Jokių idėjų. Smirdi... Smirdi... Smirdi... Smirdi... Kaip tai parduoti?
NEĮSIVAIZDUOJU...
Šiaip čia Erikos darbas. Nors aš už jį irgi atsakinga. Toji turbūt dar nebus išsipagiriojusi... Kaip ir Rajanas...
Kartais jis pamėtėja neblogų minčių. Bet dabar jam skambinti būtų beprasmiška.
9.00. Geriu jau trečią arbatos puodelį. Visos idėjos draugiškai susispietusios aplink nulinį tašką. Kuri nors galėtų ir pasijudinti. Būtų pats laikas. Bet ne... Nesijudina velniūkštės.
12.00. Visiškas štilis. Jaučiuosi kaip tas buriuotojas, laukiantis jūroje nors mažyčio vėjelio, kad šis sukedentų burę.
Nuo ketinimo šaukti iš nevilties mane išgelbsti tik telefono skambutis.
– Taip, mama, klausau... – atsidususi atsiliepiu. – Ne... Norėjau važiuoti, bet... Turiu begalę darbų... O kaip jūs laikotės?... Aš irgi... Atvyksiu, tik negaliu pažadėti kada... Žinau... Vakar su juo mačiausi... Mažai kalbėjomės, bet gal vakare dar susitiksim... Įdomu, kaip jam sekėsi Majamyje... Būtinai perduosiu... Perduok ir nuo manęs visiems linkėjimų... Myliu... Bučkis... Iki...
Daug ką atiduočiau už galimybę dabar būti namie, o ne čia...
Susirandu mobiliajame Erikos numerį ir spusteliu „skambinti“.
Žinoma, įjungtas balso paštas...
Surenku ir Rajano numerį. Aišku, nė nesitikėdama, kad atsilieps. Turbūt skambinu jam iš įpročio. Šis irgi įjungęs balso paštą.
– Mažiau, kai atsikelsi, paskambink... – palieku jam žinutę.
16.00. Valgau atšaldytą jogurtą ir internete skaitau paskalas apie garsenybes. Tai šitaip, vadinasi, dirbu. Puikiai pažįstu save. Tuoj įniksiu į YouTube svetainę. Niekada nepraleidžiu progos pasidomėti naujausiais muzikiniais klipais ir filmų anonsais. Dar pasižiūriu vieną kitą juokingą vaizdelį. Tik tam, kad pakelčiau sau nuotaiką... Aha... Ar aš čia teisinuosi pati sau?
Pagaliau, Rajanai... Telefono ekranėlyje mirga jo vardas. Tikriausiai tik dabar atsikėlė.
Spusteliu „atsiliepti“ ir nustatau garsiakalbio režimą.
– Labas rytas, miegaliau... – sakau šypsodamasi.
– Nesijuok iš manęs... – užkimusiu balsu pralemena jis.
– Iš balso sprendžiu, kad naktis buvo trumpa... Šventėt toliau?
– Oooo... Tuoj sprogs galva... Juk žinai, kad šventėm... Kam klausi?... – neabejoju, kad Rajanas išspaudžia šypsnį.
– Tablečių turi ar atvežt? – ironiškai teiraujuosi.
– Neturiu, bet pats pakeliui nusipirksiu...
– Pakeliui? Į kur? – nusistebiu.
– Į oro uostą... – kitame laido gale girdėti, kaip jis kažko gurkšteli.
– Tu ką tik grįžai. Tai kur dabar ketini skristi?
– Ketiname...
– Aaaa... Tai susitaikėt...
– Lyg ir, – nusijuokia Rajenas.
– Na, tai kur keliaujat? – smalsauju.
– Į Graikiją... Atostogauti... Kada grįšiu, nežinau...
– Pavydžiu tau... O aš sėdžiu darbe ir knisuosi prie vienos reklamos... – pakabinu šaukštą jogurto, kad burnoje pajusčiau saldų jo skonį. Kaip paguodą, kad turiu lindėti darbe, kai visi linksminasi.
– Argi nepažadėjau tau atostogų Majamyje? Kai grįšiu, skrisim tik mudu abu siaubti Majamio barų ir šėlti paplūdimiuose... Aišku?
– Tu visada tesi pažadus, Rajanai. Dar niekada nenusivyliau tavimi.
– Labas, Ema, – išgirstu nelabai aiškų Simono balsą. Tikriausiai jis stovi tolėliau nuo Rajano.
– Labas, Simonai... Gero skrydžio! – sušunku į gulintį telefoną.
– Tai ko nori, kad parvežčiau dovanų? – meiliai klausia geriausias mano draugas.
– Nenutuokiu. Pats sugalvok. Juk žinai mano skonį... Be to, dar nebuvo tokios tavo dovanos, kad man nepatiktų, – sukikenu.
– Gerai, išrinksim tau ką nors su Simonu... – kikena ir jis.
– Tik prašyčiau... Jokių nešvankių daiktų...
– Gerai, gerai... Žinau. Šitą pamoką jau išmokau. Beje, dovanas iš Majamio paliksiu bute. Raktus turi. Eidama palaistyti gėlių galėsi pasiimti.
– Ačiū... Tik nepamiršk siųsti nuotraukas iš tų vietų, kur lankysiesi. Noriu viską žinoti. Na, gal ir ne viską. Manęs nedomina, ką judu veiksite naktį.
Rajanas garsiai juokiasi.
– Būtinai atsiųsiu... Simonas sako, kad laikas važiuoti... Bučkis, maže... Kai nuvyksiu, paskambinsiu.
– Smagių atostogų, mažiuk... Lauksiu nuotraukų... Iki...
Su Rajanu galėčiau kalbėti ištisas valandas. Jis toks linksmas. Tik gaila, kad vėl išvyksta. Ir palieka mane vieną.
21.00. Aš vis dar darbe. Idėjų – nulis. Jogurto indeliai tušti. Kramsnoju kažkokius neaiškaus skonio sausainius. Radau paslėptus vienoje iš virtuvėlės spintelių. Tikiuosi, jie ne blondinės? Kitaip man bus riesta.
Dar kartą surenku Erikos numerį. Vis dar įjungtas balso paštas.
– Drauguže, kur tu? Mums reikia susitikti ir pasikalbėti apie kvepalų reklamą. Denisė sakė, kad pirmadienį turim jai pateikti visą medžiagą. Po valandos susitinkam bare. Iki.
Viliuosi, Erika išklausys šią žinutę. Mums būtinai reikia pasikalbėti. Jei nepateiksim reklamos, degs mūsų abiejų šiknos.
21.45. Gatvėse grūstys. Oras atvėsęs tarsi prieš lietų. O aš nerimauju, kad pavėluosiu į susitikimą su drauge.
Kuo greičiau viską aptarsim, tuo greičiau galėsiu važiuoti namo. Prisileisiu karštą vonią. Užsidegsiu žvakes. Įjungsiu raminančią muziką. Šis vakaras bus tobulas.
Pro priekinį automobilio langą pamatau ant pastato žybsint PIXI iškabą. Pastatau savo kabrioletą prie pat įėjimo. Jei kas, galėsiu greičiau pasprukti.