Bet jis nieko neatsako. Užsega lagamino užtrauktuką ir nešasi jį į svetainę.
– Kai viskas baigta, nebelieka ir problemų... – taria priėjęs prie durų. Užsideda ir juodą skrybėlę. – Susirask kvailą milijonierių, kurį galėtum mulkinti... Nes aš labiau už viską pasaulyje nekenčiu melo, ypač melagių moterų... Tokių kaip tu...
Trinkteli durys. Bute pasidaro taip tylu, kad galiu girdėti pašėlusį savo širdies plakimą. Mano akys įsmeigtos į duris. Vis laukiu, kada jos prasivers ir įėjęs Metas pasakys, kad tai tik pokštas. Jis stipriai mane apkabins ir pabučiuos, ir mudu smagiai iš visko pasijuoksime.
Bet durys neatsiveria...
Prabėga valanda. O aš tebestoviu atsirėmusi į sieną ir laukiu sugrįžtant Meto...
2013 m. gegužės 3 d.
Visiškai nemiegojau. Rodos, visą naktį pražiūrėjau į Meto akinius, gulinčius ant spintelės šalia lovos. Tik tiek man jo liko...
Bijau juos paliesti. Kažkodėl manau, kad paliesti jie išnyks. O aš atsibusiu iš sapno, ir pasirodys, kad viskas buvo netikra. Vis dar noriu pagyventi tame tariamame sapne, nors tai joks sapnas. Tai mano gyvenimas.
Protu suvokiu, kad reikia susitaikyti su tikrove, kad ir kokia žiauri ji būtų. Bet širdis nori laukti. Ji tiki Metu. Juk tai ji beprotiškai myli tą vyrą. Ir nesupranta, kodėl jis išėjo... Kodėl taip nutiko?
Patikrinu telefoną. Jokių žinučių. Jokių praleistų skambučių. Niekas manęs neieško. Niekam aš nereikalinga.
Prisiverčiu nusiprausti. Pasidaryti makiažą. Apsivilkti violetinę suknelę. Bet nesugebu paragauti pusryčių. Be to, kokie ten pusryčiai. Užpilu dribsnius pienu, ir tiek. Nieko nenoriu gaminti. Valgyti irgi.
Prieš akis matau piktą Meto veidą. Neįstengiu prisiminti jokių gražių mudviejų praleistų akimirkų. Regis, vienintelis įsiutęs jo žvilgsnis nužudė visa, kas tarp mūsų gražiausia.
Kažkuri mano esybės dalis trokšta jo ieškoti. Noriu surinkti Meto telefono numerį. Net jei neįstengčiau ištarti nė žodžio, bent išgirsčiau jo balsą. Tačiau manasis išdidumas neleidžia žemintis. Juk tai jis mane paliko. Tai jis prikalbėjo negražių žodžių. Ir įžeidinėjo mane.
Seniai sau prisiekiau, kad joks vyras nepakels prieš mane rankos ir nežemins manęs. Neleisiu to daryti ir Metui. Meilė, kurią jam jaučiu, yra be galo stipri, bet ji tampa beprasmė prieš žodžius, kurie skaudina labiau nei veiksmai.
Aš ne pinigų medžiotoja! Man jie nerūpi... Kodėl jis taip pasakė? Negi iš tikrųjų šitaip mano?
Pirmą kartą pavėluoju į darbą. Nors tik penkias minutes, vis tiek pavėluoju. To nepasitaikė per visus beveik aštuonerius metus, kai čia dirbu.
Bet juk viskam būna pirmas kartas. Galbūt... Rodos, šiuos žodžius esu jau girdėjusi. Taip, vieną rytą man tai pasakė Metas.
Ir vėl galvoju apie jį... Negaliu negalvoti... Tiesiog negaliu...
Praeidama pro blondinę pastebiu kreivoką jos žvilgsnį. Bet sakyti ji man nieko nesako. Aš taip pat nepasisveikinu. Jei ištartų bent žodelį, pasiųsčiau ją kuo toliausiai. Šiandien mano nuotaika vaikšto plonu lynu virš prarajos. Ir gali bet kada nugarmėti į bedugnę.
Vos įžengusi į kabinetą išgirstu skambant telefoną. Paspartinusi žingsnį prieinu prie stalo ir persisvėrusi per jį pakeliu ragelį.
– Klausau...
– Kas atsitiko? – kitame laido gale išgirstu sunerimusį moters balsą.
– Apie ką čia?
– Tu pavėlavai į darbą. To niekada dar nebuvo... – Erikos balse girdėti nuostaba.
– Pramigau... – nekaltai pameluoju.
Ką galiu tau pasakyti? Tiesą? Nors pati ne kažin ką žinau?
– Aha... Pramigai. Tai dabar šitaip vadinasi naktiniai judviejų žaidimai? – sukikena draugė.
Žaidimai? O, kad tu žinotum...
– Tau kaip visada tik viena galvoje...
– Tik nereikia manęs kvailinti... Nesakyk, kad nesidulkinot...
– Gana! Liaukis! Apie tai nekalbėsiu. Be to, ne tavo reikalas, – piktai nutraukiu ją.
– Oi, kokia jautri... Aš tik juokauju... Nebūtina šaukti ant manęs... – Erika nepatenkinta.
– Tai nustok kalbėti nesąmones... Turiu ganėtinai darbo, nėr kada klausyti tavo kvailų kalbų... Iki... – numetu ragelį. Tiesiogine žodžio prasme.
Be reikalo užsipuoliau Eriką. Juk ji nekalta, kad man taip nutiko. Reikės vėliau atsiprašyti.
Šiandien nenoriu nieko matyti. Nei su kuo nors kalbėtis ar ką nors daryti.
Tik mano norai mažai kam rūpi, o mažiausiai Denisei. Įžengusi pro duris ši liepia kuo greičiau lėkti į pirmame aukšte išnuomotą salę ir pasirūpinti jos papuošimu. Ten vakare bus rengiamas kasmetis agentūros pokylis. Laikomasi tradicijos prieš vasaros atostogų pradžią, kai visi darbuotojai išsibarstys po įvairius pasaulio kampelius, dar kartą susirinkti ir pabūti kartu.
Nekenčiu to vakarėlio. Jis ir sukėlė mudviejų su Metu barnį. Jei tasai nebūtų radęs prakeiktojo kvietimo, gal viskas būtų kitaip? O gal man pačiai reikėjo nusileisti ir pakviesti Metą į šventę? Bet norėjau pirmiausia supažindinti jį su tėvais, o ne su bendradarbiais...
Gerai, kad po pietų esu laisva ir galiu važiuoti namo. Kad ir kaip nesinori grįžti į butą, visgi turiu deramai pasiruošti šventei.
Atrakinusi duris stabteliu tarpduryje. Rodos, čia niekas nepasikeitę. Lyg Meto nebūtų buvę. Lyg niekas niekada nebūtų laukęs manęs grįžtant į namus. Bet visa tai buvo!
Jis manęs laukdavo. Apkabindavo ir pabučiuodavo. Sakydavo mylįs ir labai pasiilgęs. Paskui mudu mylėdavomės. O vėliau gulėdavome susiglaudę ir žiūrėdavome vienas kitam į akis. Būdavo taip gera... Jo buvimas šalia suteikdavo sparnus. Ir aš pakildavau kaip tasai feniksas iš pelenų. Ir degdavau meilės liepsnose.
O dabar neįstengiu peržengti namų slenksčio... Man taip skaudu. Ir kartu taip pikta...
Išgirstu rankinėje skambant telefoną. Kaskart išgirdusi savo Galaxy imu jaudintis. Gal tai jis? Gal nori sugrįžti pas mane? Gal jau pasiilgo? Taip, kaip aš jo...
Deja, tai tik žinutė nuo Rajano.
Rajanas
2013-05-03 Penkt. 14.49
Maže, pasimatysime
vakarėlyje. Pas tave
neužsuksiu. Mano skrydis
buvo kelis kartus atidėtas.
Taigi esu susinervinęs ir...
Geriau viską papasakosiu,
kai susitiksim. Iki. Bučkis ;*
Gal ir gerai, kad Rajanas čia neužsuks. Nenoriu jam nieko aiškinti ir pasakoti. Kita vertus, jis vis tiek supras, kad man kažkas negerai. Tik bent jau prie žmonių nekels scenos ir neprašys papasakoti visų smulkmenų. Pokylyje man bus saugu. Nors tą vienintelį vakarą.
Einu į miegamąjį. Žvilgteliu į lovos pusę. Meto akiniai guli toje pačioje vietoje... Ant spintelės. Vienintelis įrodymas, kad laimingasis mano gyvenimo tarpsnis buvo tikras. Kad Metas buvo tikras. Kad tikri buvo jo bučiniai...
Tik negaliu suprasti, kodėl viskas taip greit apvirto aukštyn kojom? Kodėl, kai buvau pati laimingiausia, jis turėjo išeiti? Nejau tiek mažai jam reiškiau? Nejau visi jo meilės žodžiai buvo melas? Netikiu tuo... Nenoriu tikėti...
Greitai nusiprausiu po dušu ir nuskubu į virtuvę, nes pilvas prašosi kuo nors pamaitinamas. Ar šiandien valgiau, ar ne? Neprisimenu...
Užsitepu sumuštinį. Bet ir šis kažkodėl man sprangus. Matyt, būsiu praradusi apetitą.
Noriu verkti... Rėkti... Išsilieti, kad ir toms nebylioms keturioms sienoms aplink save. Man taip skauda. Širdis negailestingai suaižyta, sutrypta... Ir palikta.
Dar vienas vyras pasityčiojo... Tik šį kartą skausmas daug didesnis. Nes patyriau gražiausią ir tyriausią pasaulyje jausmą – meilę.
Rodos, būsiu suklydusi. Toji meilė nei graži, nei tyra...