Negaliu verkti. Po poros valandų turiu būti vakarėlyje. O paraudusios akys tik dar labiau atkreiptų visų susirinkusiųjų dėmesį į mane. Bendradarbiai tikrai imtų klausinėti. Visai to nenorėčiau. Jau geriau tyliai pasėdėsiu kamputyje, kad niekam neužkliūčiau, ir šiek tiek pabuvusi nersiu pro duris. Štai koks mano planas.
Į šventę atvažiuoju pasipuošusi juoda suknele. Man gedulas. Gedžiu praradusi meilę. Tik niekas neturi to žinoti.
Keletas bendradarbių jau vaikštinėja po salę, apžiūrinėja ją ir vaišinasi užkandžiais.
Aš irgi apžiūriu, ar nieko netrūksta. Tarsi ir toliau dirbčiau savo darbą, kitiems renkantis linksmintis.
Prie manęs eina Erika, vilkinti raudoną suknelę. Pro gilią iškirptę kone virsta jos apvalumai. Tokia jau ji... Rengiasi kaip nori ir kalba, kas užeina ant liežuvio.
– Labas, – pirmoji pasisveikinu.
– Labas...
– Atleisk už nemalonų pokalbį ryte... – iškart puolu atsiprašinėti.
– Pastebėjau, kad esi nekokios nuotaikos... – draugė kraunasi į lėkštę lašišų suktinukų ir nė nepažvelgia į mane. – Ir dabar neatrodai geriau... Dar ta suknelė...
– Kuo ji bloga?
– Ar į laidotuves atėjai, ar į vakarėlį? – atsigręžusi draugė įsmeigia į mane rudas akis.
Erika, man plyšta širdis... Dabar visas mano pasaulis nudažytas vien juodai... Tik tu to nežinai...
– Man patinka juoda spalva... Be to, tik ši suknelė buvo švari, kitų nespėjau nunešti į valyklą... – regis, pasidariau melagė. Tų suknelių pilna spinta. Rajanas pasirūpino. Beje, o kurgi jis pats? Jau seniausiai turi būti čia.
– Nesistebiu, kad nespėji... Juk dabar esi užsiėmusi su savo berniuku, taip slepiamu nuo mūsų... Tai supažindinsi su juo sekmadienį?
Supažindinti? Su kuo? Meto jau nebėra...
– Labas vakaras, panelės, – už nugaros išgirstu meilų vyro balsą.
Atsigręžiu ir nusišypsau išvydusi mėlynas akis, kurių taip pasiilgau. Priešais mane stovi Rajanas... Geriausias mano draugas. Vilki šviesų kostiumą, dar labiau paryškinantį odos įdegį, o jo šypsena akina visas salėje esančias damas. Rajanas nelinkęs slėpti, kad jam patinka dėmesys. Ir dabar juo mėgaujasi.
Pasisveikindama apkabinu jį ir pakšteliu į skruostą. Rajanas irgi atsako bučiniu. Bet jo žvilgsnis keistas. Pasilenkęs sukužda man į ausį:
– Atrodai pavargusi... Akys liūdnos... Regis, vėliau mudviejų laukia pokalbis apie tai...
Taip! Žinau! Bet to pokalbio nebus... Po velnių! Ir kodėl tu viską pastebi?
Nieko neatsakau. Nes Rajanas jau stovi šalia Erikos ir sveikinasi su ja.
Pasirodžius salėje Denisei, turiu palikti draugus. Reikia pasisveikinti su savo bose ir naujuoju jos draugužiu. Dar visai neseniai kūriau jam reklamą, kurią Denisė pateikė kaip savo.
Nutaisau šypseną, tarsi ši diena man būtų pati džiugiausia, ir einu prie garbingiausios vakaros viešnios. Stovėdama šalia negirdžiu, ką ji kalba. Tik šypsausi ir linkčioju. Klausytis jos man visai neįdomu.
Atsigręžusi matau, kad mane stebi skvarbus Rajano žvilgsnis. Draugas nujaučia, kad man kažkas negerai. Be to, dar šnekučiuojasi su Erika. Tikriausiai ši pasakoja jam apie rytinį mudviejų pokalbį. Ir apie pavėlavimą į darbą.
Neištversiu Rajano tardymo. Žinau, kaip sureaguos išgirdęs mano pasakojimą apie Metą...
– Atsiprašau, Denise, norėčiau jau išeiti... Turiu kitų reikalų... – vėl pameluoju, šįkart savo bosei.
– Negali išeiti, – suraukusi kaktą piktokai sako ji.
– Kodėl? Juk viskuo pasirūpinau, tad neturėtų būti kokių nors nesklandumų... Jūs čia susitvarkysite ir be manęs...
Denisė atrodo sutrikusi. Dairosi aplink, tarsi ko nors ieškotų. O gal skaičiuoja salėje esančius žmones?
– Prašau visų dėmesio! – pakėlusi taurę garsiai ištaria ji. Kas čia dabar? Nejau visiems praneš, kad išeinu nė neįpusėjus vakarėliui? Denise, to tikrai nereikia...
Noriu griebti ją už rankos, kad nuleistų tą taurę. Bet per vėlu. Visų akys įbestos į mus.
– Ketinau tą žinią paskelbti gerokai vėliau, bet matau, kad kai kurie darbuotojai jau dabar nekantrauja pabėgti... – ji dėbteli į mane. Turbūt nuraustu, nors nesu tikra. Užtat nudelbiu akis. – Dagas man pasipiršo... Ir netrukus mudu tuoksimės... – džiugiai pasako.
Pasigirsta plojimai ir sveikinimo šūksniai. Stovėdama šalia laimingosios poros ir aš nutaisau šypseną, net keliskart pliaukšteliu delnais. Juodu atrodo laimingi. Žinoma, džiaugiuosi dėl Denisės. Gal antroji santuoka jai nusiseks labiau už pirmąją?
Aišku, ji nepraleidžia progos pasipuikuoti žiedu su deimantais. Matyt, nemažai kainavo. Denisė net taurę laiko kaire ranka, kad visi galėtų ir toliau grožėtis nuostabia sužadėtuvių puošmena.
– Todėl, kaip tikriausiai visi suprantate, su savo būsimu vyru išvykstu į Kaliforniją... – pažvelgusi į sužadėtinį nusišypso ji. – Į agentūros vadovo kėdę nematau geresnės kandidatės už Emą Miler... Savo atkakliu darbu ji nusipelnė šių pareigų...
KĄ??? VADOVAUTI REKLAMOS AGENTŪRAI???? MAN?????
Ko gero, iš šalies atrodau kaip visiška kvaiša. Išsižiojusi. Išpūtusi akis. Sustingusi it statula. Ne pats gražiausias vaizdas, tiesa?
– Ema, sveikinu... Nuo kitos savaitės būsi šios agentūros generalinė direktorė... – Denisė apkabina mane. Pirmąsyk tai daro. Bosė niekada netrykšdavo emocijomis, juolab viešai jų nerodydavo. Bet šį vakarą ji kitokia.
Tebesu priblokšta ir nežinau ką sakyti. Tyliai priimu jos sveikinimą. Ir kitų bendradarbių. Rajanas irgi prieina pasveikinti.
– Džiaugiuosi dėl tavęs... – sušnabžda į ausį. – Tik man nepatinka liūdnos tavo akys... Tikiuosi, dėl to kaltas ne jis?
– Ne... – trumpai atsakau. Dar vienas melas.
Labai noriu pabėgti iš čia. Bet juk Denisė ką tik paskelbė apie naujas mano pareigas, taigi negaliu lyg niekur nieko dingti nuo bendradarbių.
Persekiojantis Rajano žvilgsnis vis neduoda man ramybės. Lyg būčiau stebima asmens sargybinio. Dabar suprantu, kaip jaučiasi visą parą saugomi aukštieji šalies pareigūnai.
Nebegaliu daugiau čia būti. Niekam nieko nesakiusi išeinu iš vakarėlio. Bet pastebiu, kad iki garažo paskui mane žingsniuoja Rajanas.
– Kodėl mane persekioji? – klausiu sustojusi prie automobilio. Atsigręžiu į jį.
– Tai aš turėčiau pasidomėti, kodėl bėgi nuo manęs, – Rajanas kilsteli antakį ir išdidžiai stovi susikišęs rankas į kelnių kišenes.
– Nebėgu. Turiu reikalų, todėl ir išvažiuoju...
– Kokių reikalų? – nepatikėjęs manimi klausia.
– Asmeninių...
– Nuo kada slepi asmeninius reikalus nuo manęs?
Tyliu. Nes jis teisus. Niekada nieko neslėpdavau nuo Rajano. Ir dabar neturiu ko slėpti, nes paprasčiausiai nėra jokių asmeninių reikalų, kuriuos esą reikia sutvarkyti. Rodos, mano melas virsta dar didesniu melu.
Atidarau audi dureles ir įsėdu vidun.
– Man nepatinka, kad bendraudama su tuo tipu taip pasikeitei. Ema, jis tau daro blogą įtaką...
Nieko nesakau. Sukteliu raktelį ir netrukus žiūriu į tolstantį Rajano atvaizdą veidrodėlyje.
Dar kylant liftu skruostais nusirita kelios ašaros. Neįstengiu jų sulaikyti.
Įėjusi į butą atsisėdu ant grindų ir atsilošiu į duris. Nusiaunu basutes, šalia pasidedu rankinę. Rankomis apsiglėbiu kelius ir pritraukiu arčiau krūtinės.
Man taip trūksta Meto. Viską atiduočiau, kad tik vėl jį pamatyčiau...
Šią akimirką puikiai suprantu, kodėl man taip patinka svajoti. Nes svajonėse manęs niekas negali įskaudinti. Ten meilė amžina.
Geriau jis nebūtų sakęs, kad myli mane... Geriau būčiau nežinojusi...