Padedu galvą ant kelių ir tyliai verkiu. Skaudžiausia dėl to, kad myliu Metą. Ir su ta meile turėsiu gyventi visą likusį gyvenimą. Tikiu, kad esu iš tų žmonių, kurie pamilsta tik kartą.
Ir aš pamilau...
Bet jis išėjo...
Susiras kitą moterį. Sukurs šeimą. Turės savo gyvenimą. O man bus likusi tik jo meilė. Kurios jis, ko gero, nė neprisimins...
Metas mane pamirš... Juk vyrai netrunka pamiršti eilines meilužes.
Taip. Esu viso labo dar viena jo meilužė. Tik už mano paslaugos nereikėjo mokėti. O visi tie priekaištai, kad melavau apie butą ir visa kita, tebuvo dingstis mane palikti.
Nusibodau jam. Matyt, atėjo laikas ir mane išmesti už borto ir susirasti naują žaisliuką. O aš, kvailė, tikėjau visais jo žodžiais apie meilę ir bendrą gyvenimą. Metas net buvo pavadinęs mane žmona.
Žmona? Kas per žmona, jei daugiau jo nebedominu? Jis net nenori būti su manimi.
„Už viską pasaulyje labiau nekenčiu melo, ypač melagių moterų... Tokių kaip tu...“ – tai buvo paskutiniai jo žodžiai.
AŠ JAM NEBEREIKALINGA. AŠ JAM NIEKAS.
Kitaip nei jis man. Nežinau, ar galėsiu jį pamiršti. Tikriausiai ne. Jis ir toliau bus visas mano gyvenimas. Tik likęs prisiminimuose... Ir svajonėse...
2013 m. gegužės 4 d.
Kur geriausiai jaučiuosi? Žirgyne. Taigi ten ir traukiu.
Leinės namai nebetoli. Mudu su Metu ketinome šiandien ten apsilankyti. Tikriau, Metas labai norėjo išmokti jodinėti. Praleisti savaitgalį žirgyne buvo jo sumanymas.
O aš važiuoju viena. Ką reikės sakyti Leinei? Juk ji būtinai paklaus apie Metą.
Kairėje kelio pusėje pamatau risnojančius po aptvarą žirgus. Įsuku į šalutinį keliuką ir pravažiuoju pro atdarus vartus.
Kieme stovi nedidelis turistinis autobusiukas ir dar kelios mašinos. Kaip tik pietų metas. Žirgyno lankytojai plūsta į didijį namą ragauti skanių Leinės valgių. Pamatau ir pačią šeimininkę lipant laiptais ir rankšluosčiu besišluostant rankas.
Išlipu iš audi ir aš.
– Kodėl viena? Kur Metas? – jos klausimai taiklūs. Tiesiai į taikinio vidurį.
Tyliu, tik patraukiu pečiais. Nudelbiu žvilgsnį. Mano akys seka ant žemės ropojantį raudoną vabaliuką.
– Kas atsitiko? – sunerimusi Leinė prieina arčiau. – Ema, kur Metas?
– Nežinau... – tyliai atsakau ir pažvelgiu į ją.
– Ką reiškia „nežinau“? Judu susipykote ar?..
– Jis išėjo. Ir viskas.
– Kodėl?
– Nežinau, Leine. Būk gera, daugiau neklausinėk... Ir pati nesuvokiu, kas įvyko tarp mūsų... Kur Ikaras?
– Savo aptvare. Pasakysiu Stivenui, kad pabalnotų... – Leinės balsas liūdnas.
– Nereikia. Pasibalnosiu pati, – einu arklidžių link.
– Gal pirmiau pavalgyk... – girdžiu už nugaros malonų ir kartu rūpestingą jos balsą.
– Ačiū! Aš nealkana! – sušunku. Ir jau ne einu, o bėgte bėgu pas savo gražuolį.
Ten pasisveikinu ir su žirgyno darbuotojais, jie man tarsi vyresnieji broliai. Šeria žirgus.
Imu kibirą su Ikarui skirtu pašaru ir tyliai prisėlinu prie jo aptvaro. Tikiuosi nustebinti. Bet šis jau šokinėja jame. Tikriausiai bus iš tolo užuodęs mano kvapą.
– Labas, mažiuk... Nepavyko man tavęs nustebinti... Žinai, kad aš čia, tiesa? – įėjusi į aptvarą delnu paglostau jam snukį ir padedu šalia kibirą, kad paėstų.
Nusikabinu šepetį nuo vinies ir imu šukuoti gražiuosius karčius.
– Pasiilgai manęs? Šiandien visą dieną priklausysiu tik tau. Jodinėsim visur, kur tik panorėsi, gerai?
Tarsi jis mane suprastų. Bet supranta. Aš tai žinau. Todėl ir esu čia. Kad lengviau ištverčiau skausmą.
Pabalnoju Ikarą, ir mudu nulekiame per lauką miško link.
Traukiame ten, kur mažiausia tikimybė sutikti žirgyno lankytojus. Žinoma, daugelis jų spiečiasi paplūdimyje, tad ten kol kas nekišame nosies. Tai yra mudviejų nosių.
Man visai patinka miške. Sėdėdama Ikarui ant nugaros jaučiuosi kaip Robinas Hudas. Čia taip ramu. Metui ši vieta irgi patiko.
Nušoku nuo žirgo, ir mudu palengva einame takeliu, kuriuo dar visai neseniai vaikščiojau su Metu.
– Ikarai, juk žinai, nesu verksnė... Bet nesuprantu, kodėl jis taip pasielgė su manimi? – tyliai kalbu nusišluosčiusi ašaras. – Aš Metą labai myliu, bet jis nebemyli manęs... – atsigręžiu į žirgą ir rankomis tvirtai apkabinu jam kaklą. – Ar supranti, ką noriu pasakyti? – žirgas linkteli galvą ir snukiu baksteli man į šoną. – Aš irgi tave myliu, Ikarai. Vienintelis tu niekada manęs neišduosi... Dar ir Rajanas... Ir Leinė... Ir mano šeima... Jie tikrai manęs neišduos... Tikėjau ir Metu, bet, pasirodo, klydau... Žiauriai klydau... Jis nenorėjo pasikalbėti... Nenorėjo visko išsiaiškinti... Tik išeiti ir palikti mane... Metas buvo neteisus... Tai aš jį mylėjau labiau, nei jis mane... Juk aš likau, o jis... ne... – atsitraukiu nuo Ikaro ir pažvelgiu jam į rudas akis. – Ką man daryti, kad tasai skausmas būtų nors kiek mažesnis? Aš mirštu, Ikarai... Jaučiu, kad širdis plyš iš skausmo... Nors prieš išeidamas jis tarpduryje sutrypė mano meilę... Bet aš jį myliu... Aš vis tiek jį myliu...
Nepajuntu kaip atsiklaupiu ant žemės ir užsidengiu veidą delnais. Verkiu. Kūkčioju. O Ikaras guodžia. Jis irgi atsiklaupia priešais mane ir nė nemėgina palikti vienos. Kaip... paliko Metas.
– Ar padėsi man jį pamiršti? – visa apsiašarojusi prašau nebylųjį savo draugą. – Būk geras, padėk išrauti tą meilę, kuri tikrai mane nužudys. Jaučiu tai... Jei aš jam nereikalinga, tebūnie ir jis man nebereikalingas. Tik tu vienas, Ikarai, gali man pagelbėti, – pasilenkusi pabučiuoju šlapią snukį.
Lyg ir matau Ikaro akyse ašaras. Jam manęs gaila. O juk jis net ne žmogus... Tik gyvulys... Bet suprantantis mane geriau už bet kokį žmogų.
Pakylu nuo žemės. Nusišluostau ašaras į megztinio rankovę ir įšoku Ikarui į balną. Sėdžiu tiesi lyg styga... Ir išdidi.
Niekas negali manęs palaužti. Jeigu nepalaužė tėvų mirtis, juolab nepalauš kažkoks prakeiktas vyras, kuriam buvau reikalinga tik lovai šildyti.
Jau sutemus mudu grįžtame į žirgyną. Vargšas Ikaras... Per mane šiandien deramai ir nepaėdė.
Palieku jį aptvare su Stivenu, kuris pasirūpina žirgo vakariene, ir einu ieškoti Leinės. Ji su kitais svečiais vakaroja prie laužo. Darbuojasi prie kepsninės. Pamačiusi mane pamoja ranka, kad prieičiau.
– Eikš, pavalgyk kartu su mumis... – rūpestingai pasiūlo.
– Tai kad nežinau, ar noriu, – sakau dairydamasi aplink.
Kas man darosi? Nejaugi bijau pažvelgti Leinei į akis? Tikriausiai bijau... kad vėl ims klausinėti apie Metą.
– Tu visą dieną jodinėjai. Ir nieko nevalgei. Dar susirgsi.
– Neturiu apetito. Pavalgysiu vėliau, – meluoju ne tik jai, bet ir sau. Juk savaime aišku, kad nebus jokio „vėliau“.
– Ema, nekalbėk taip. Man nepatinka matyti tave tokią.
– Nekreipk dėmesio. Einu nusiprausti... Esu visa sukaitusi...
– Ateisi pas mus?
– Nežinau... Gal...
Netrukus atsiduriu tame pačiame kambaryje, kur prieš dvi savaites buvome apsistoję mudu su Metu. Čia jis man skambino gitara ir dainavo... Ir prisipažino mylįs... Prisipažinau ir aš... Ta diena buvo viena laimingiausių mano gyvenime. Tada pirmą kartą miegojau mylimojo glėbyje. Jaučiausi tokia saugi, kad niekas nebūtų galėjęs manęs sužeisti. Deja, nukentėjau nuo to paties mane saugojusio ginklo.
Man per sunku būti tame kambaryje. Tad išlekiu pro duris ir traukiu prie savojo automobilio.
– Ema, kur tu? – išgirstu atsivejant Leinės balsą.
– Važiuoju namo... – sakau neatsigręždama ir sėduosi į audi.
Aš gera vairuotoja. Niekada nesu gavusi jokių nuobaudų. Bet šį vakarą, jeigu man kelią pastotų policininkai, tikrai neišsisukčiau nuo baudos. Viršiju greitį ne viena dešimčia kilometrų. Rodos, kažkur skubu, tik pati nežinau kur.