Pasiekiu Manhataną prieš vidurnaktį. Atrakinusi buto duris einu tiesiai į dušą.
Nusipraususi apsivelku naktinius ir įsisupu į chalatą. Mano telefonas nesiliauja skambėjęs. Pažvelgiu į praleistų skambučių sąrašą: dvidešimt Leinės, aštuoniolika Rajano.
Nenoriu kalbėti nė su vienu, tad išvis išjungiu mobilųjį.
Virtuvėje užsiplikau puodelį arbatos. Norėjosi ir bent ko užkąsti. Tik pienas sugižęs, o keli belikę vaisiai supuvę. Neturiu nieko valgomo, išskyrus pusfabrikačių prikimštą šaldymo kamerą. Jie skirti tokioms dienoms kaip ši.
Tingiu šildyti picą ar mėsainį. Pasiimu mėgstamiausią žalią puodelį su kvapnia arbata, tarsi nuo jos būčiau soti, ir einu į balkoną.
Man patinka stebėti naktinį Niujorką. Dažnai taip darydavau savaitgaliais. Sėdėdavau čia su skaniu desertu rankose ir gardžiuodamasi juo gėrėdavausi nepakartojamu vaizdu, kuriuo nebūčiau galėjusi gėrėtis, jei būčiau likusi Bostone. O gal reikėjo ten likti...
Skambutis į duris nutraukia mano grožėjimąsi naktiniu miestu. Nenoromis einu pasižiūrėti, kas toks nenustygstantis vietoje įnirtingai spūsčioja mygtuką.
Nė kiek nenustembu išvydusi Rajaną. Jo žvilgsnis piktas. O rankos sunertos ant krūtinės.
Palieku atdaras buto duris, o pati nusigręžiu nuo jo ir traukiu atgal į balkoną.
– Kur jis? Kur tasai Metas? – piktų pikčiausiai klausia Rajanas.
Iš kur žinai jo vardą?
Stabtelėjusi atsigręžiu ir nutaisau klausiamą žvilgsnį.
– Kalbėjau su Leine. Ji man daug ką papasakojo apie tą gražuoliuką... – atsako draugas į nebylų mano klausimą.
– Kam tau žinoti, kur jis? Norėtum dar labiau pagražinti jam veidelį? – ironiškai teiraujuosi ir žengiu pro balkono duris.
– Reikėtų jį pamokyti, kaip tikram vyrui elgtis su moterimi...
– Nenusišnekėk...
Sėduosi ant plataus krėslo ir imu į rankas puodelį su garuojančia arbata. Sriubteliu gurkšnį. Rajanas prisėda šalia. Atrodo įsitempęs.
– Kodėl nepasakei, kad judu išsiskyrėt? – tyliai klausia jis.
– Kam? Man nereikia užuojautos... Visai nenoriu išgirsti „ar aš tau nesakiau“...
– Juk žinai, kad neatstosiu, kol visko nepapasakosi... Tad siūlau kalbėti... Vardą žinau... Metas... Kas toliau? Kaip susipažinote?
Pašnairuoju į Rajaną.
– Nežiūrėk taip į mane... Pasakok... Atėjau čia todėl, kad tu man rūpi... Esi geriausia mano draugė ir žinai visas mano paslaptis... Nejau nebepasitiki manimi?
Pasitikiu, mielasis. Bet tu mane verti kalbėti apie tai, ką noriu pamiršti, o ne prisiminti.
– Taip, jo vardas Metas, – atsidūstu. – Nežinau, ar prisimeni tą vakarą, prieš tau išvykstant į Graikiją, kai buvome PIXI bare. Tada pirmą kartą jį ir pamačiau... Ronis kaip tik atostogavo, tad vietoj jo dirbo Metas...
– Barmenas? Ema! Kas tau šovė į galvą? – Rajanas stebisi, kaip galėjau susidėti su tokiu prasčioku, tik neištaria pastarųjų žodžių.
– Matyt, kas nors šovė... – suniurzgu sau po nosimi.
– Tik nesakyk, kad išskydai, kai jis pasiūlė pavaišinti tave kokteiliu ir pasakė, kokios gražios tavo akys. Ema, nejau nežinai, kiek barmenai turi draugių? Kas vakarą ne po vieną, o po kelias. Nemaniau, kad esi tokia naivi.
Tavo sarkazmas čia visai nereikalingas.
– Tai išklausysi mane ar kibsi prie kiekvieno sakinio? Be abejo, žinau, kokie tie barmenai... Bet Metas pasirodė kitoks. Padėjo man sukurti reklamą.
Rajanas nustebęs žvelgia į mane.
– Turėjau rūpesčių dėl vieno užsakymo, tad aną savaitgalį dirbau biure, o vakare atėjau į barą susitikti su Erika. Bet toji gražuolė kaip visada mane apvylė ir nepasirodė. Todėl norėjau išgerti ir... Metas paklausė, ar turiu kokių nors rūpesčių. Taip mudu pradėjom kalbėtis. Papasakojau apie tą prakeiktą reklamą, persekiojančią mane net sapnuose. O jis davė fantastišką pasiūlymą... Buvo jau vėlu. Visi lankytojai sulindo į naktinį klubą. Tad Metas paprašė, kad pasilikčiau, kol baigs darbą. Nenorėjo manęs vienos ir dar girtos įsodinti į taksi.
– Girtos? Juk tu negeri... – Rajanas vis dar atrodo apstulbęs.
– Nebuvau visiškai girta... Tik apgirtusi, – tik dabar prisimenu, kad rankose laikau puodelį ir gurkšteliu arbatos. – Tą vakarą kai kas nutiko...
– Jis tave išprievartavo?
– Nutilk! Kokias nesąmones čia kalbi? – supykstu. – Ne, neišprievartavo. Priešingai – padėjo saugiai pasiekti namus. Bet svarbiausia ne tai. Rajanai, ar kada nors esi pajutęs kūnu tekant elektros srovę?
– Ką tokią? Elektros srovę? Ne... Ką tuo nori pasakyti?
– O aš pajutau... Kai Metas mane palietė. Mudu abu tą pajutom. Nesugebu paaiškinti, koks tai pojūtis. Tuo pačiu metu ir keista, ir malonu... Kai parsigavom namo, buvo jau vėlyva naktis... Daugiau nieko neprisimenu, nes užmigau svetainėje... Užtat puikiai prisimenu kitą rytą...
– Kažkodėl man rodos, kad visa tai panėši į Alekso istoriją...
– Ne... Metas manimi nepasinaudojo... – paprieštarauju.
– Iš kur žinai? Jis sakė?
– Taip.
– Ir tu patikėjai? Būtų pasakęs bet ką, kad tik juo patikėtum.
– Manyk kaip nori, bet aš žinau, kad Metas man nemelavo... Tą rytą pagamino pusryčius... Nuo to ir prasidėjo visa mūsų graži istorija...
– Maže, tu mane stebini... Nemaniau, kad susigundysi vienos nakties nuotykiu...
– Tai nebuvo vienos nakties nuotykis. Mudu pradėjom draugiškai susirašinėti žinutėmis. Vėliau jis pakvietė mane į pasimatymą. Nusivedė į tokią vietą, apie kokią nė neįsivaizdavau. Centriniame parke yra nedidukė užtvanka su kriokliu... Ten ir įvyko mudviejų pasimatymas... Buvo labai romantiška... – net pati užsisvajoju prisimindama tą vakarą. – O jau kitą dieną abu važiavom pas Leinę... Į žirgyną... – mano balsas darosi liūdnas.
– Tu jį myli, juk taip? – Rajanas ir vėl taikliai smeigia man klausimą.
– Taip... – tylutėliai atsakau.
Pajuntu draugo rankas ant pečių. Ir prisiglaudžiu prie jo.
– Aš jį surasiu, Ema...
– Būk geras, nedaryk to... – maldauju, nes žinau, kad jis tikrai imsis ieškoti Meto. – Jis nenori daugiau manęs matyti. Jis manęs nekenčia...
– Dėl ko judu susipykote?
– Metas rado kvietimą į agentūros vakarėlį ir paklausė, kodėl jame įrašytas tavo vardas. Viską paaiškinau, bet, matyt, tai jo neįtikino... Rado ir buto dokumentus... Tada prasidėjo kaltinimai, įžeidinėjimai ir taip toliau... Jis netgi sakė, kad tikriausiai guliu su tavimi, šitaip atsilyginu už leidimą čia gyventi...
– Koks kvailys... – ironiškai šypteli Rajanas. – Tikiuosi, pasakei jam, kad esu gėjus?
– Taip. Papasakojau Metui viską apie save...
– Ką reiškia viską? – jis atšlyja ir įtariai pažvelgia į mane.
– O kaip pats manai, ką tai reiškia? Viskas ir yra viskas... Papasakojau apie tėvus... Ir apie Aleksą... Ir apie Ikarą... Ir apie gyvenimą Niujorke... Viską...
– Ema, tu išprotėjai? – Rajanas kone šaukia. – Tu jo visai nepažįsti. Nenustebk, jei vieną dieną gausi laišką, kuriame bus nurodyta pakloti nemažai pinigų už tai, kad jis nepaviešintų tos informacijos apie tave. Juk dabar esi žinomos reklamos agentūros vadovė, taigi turi saugoti ne tik savo, bet ir įmonės vardą.
Apie tai aš nepagalvojau.
– Nemanau, kad Metas taip pasielgtų...
– Tikriausiai nemanei ir kad tave paliks. Bet paliko...
Nudelbiu akis ir susigūžiu.
– Atleisk, nereikėjo taip sakyti... – Rajanas apkabina. – Mane siutina tavo naivumas. Nesuprantu... Niekada nebuvai tokia.