– Visiškai juo pasitikėjau. Gal taip ir turėjo nutikti – pagaliau gavau pamoką, kad niekuo negali tikėti...
– Maže, viskas bus gerai... Tu jį pamirši, tik tam reikia laiko...
Linkteliu galvą, nors suprantu, kad joks laikas nepadės pamiršti beprotiškos meilės. Ji daug stipresnė už mane... Ir už jį.
– Jei nori, šiąnakt liksiu su tavimi.
– O kaip Simonas?
– Nieko jam nenutiks. Jis didelis berniukas... – nusijuokia Rajanas.
– Nori?.. – pasiūlau arbatos, kurią geriu pati.
– Kas per šlykštynė, – paragavęs gurkšnelį nusispjauna.
– Čia žalioji arbata. Neskanu? – nusišypsau matydama susiraukusį Rajano veidą.
– Kur jau ten... Geriau eisiu pasidaryti ko nors skanesnio...
Jis palieka balkoną ir eina į virtuvę. Nuseku iš paskos. Rajanas užkaičia arbatinį ir varsto spintelių dureles, ieškodamas skanesnės arbatos.
Atidaro ir šaldytuvą.
– Tiek daug maisto, kad nežinau, ką išsirinkti... Hmm... Ko pasiūlytum užkąsti? – ironiškai klausia atsigręžęs.
– Išsitrauk picą iš šaldymo kameros...
– Nejau pamiršai kelią į parduotuvę?
Užverčiu akis į dangų. O Rajanas mėgina įtalpinti į mikrobangų krosnelę nemažą sušalusią picą. Sušvilpia arbatinukas: vanduo jau užviręs.
Geriu tą pačią, tik ataušusią arbatą. O jis užsipliko vaisinės. Picos irgi ilgai laukti nereikia. Rajanas padalija ją į dvi dalis, sukrauna į lėkštes ir vieną jų padeda priešais mane. Mano pilvas net sugurgia. Nemaniau, kad esu tokia alkana.
– Sakei, kad Metas rado buto dokumentus. Tai nori pasakyti, kad jis čia gyveno? – draugas klausiamai žvelgia į mane, dėdamasis kąsnelį picos į burną.
– Taip. Mudu kartu gyvenom, – matau, kaip jis išpučia akis, negalėdamas patikėti dar vienu kvailu mano poelgiu. – Jis buvo atleistas iš darbo. O kambario draugas išmetė jį iš buto. Taigi pasiūliau apsistoti čia. Tenorėjau jam padėti...
– Aha... Padėjai... – sumurma Rajenas. – Bet nesitikėk, kad miegosiu toje lovoje, kur judu dulkinotės...
– Šiaip jau valgai toje vietoje, kur mudu dulkinomės... – ramiai sakau, nors ir tramdau šypseną.
– Fui!... Ištvirkėliai!... – pasišlykštėjęs Rajanas pakyla nuo kėdės ir eina į svetainę persėsti ant sofos.
– Ten irgi... – nė negrįžtelėdama į jį toliau valgau picą.
– Užteks... Daugiau nebenoriu to girdėti... Suprantu, kad judu apdergėt kiekvieną kampą... Verčiau leisk ramiai pavalgyti...
– Pats pradėjai... – sukikenu atsigręždama į jį.
– Štai tokią tavo šypseną noriu matyti visada, aišku?
– Ikaras žadėjo man padėti... Turėsi padėti ir tu, kad toji šypsena dažniau nušvistų mano veide...
– Eikš... – Rajenas pamoja ranka.
Tekina pribėgu ir klesteliu ant sofos. Apkabinu savo geriausią pasaulyje draugą. Ir vienintelį... Jei neskaitysime Ikaro.
– Žinoma, padėsiu... – jis pakšteli į smilkinį. – Ar kada nors tau melavau? Nepadėjau? Išdaviau?.. – Purtau galvą. – Ir šį kartą mudu susitvarkysime... ištrinsime tą Metą iš tavo gyvenimo... Visam laikui... Rasime kitą vyrą, kuris tave įvertins... Ir labiau mylės...
Ne! Nemanau, kad galėsiu pamilti kitą vyrą... Aš myliu Metą... Tik jį...
Tikiuosi, kad šiąnakt pavyks ramiai išsimiegoti. Visgi įkalbu Rajaną atsigulti šalia... Toje lovoje, į kurią jis nenori nė pažvelgti. Aišku, iš pradžių spyriojasi. Bet vėliau nusileidžia ir apglėbia mane šiltomis rankomis.
Mudu dažnai taip miegodavome ką tik atvykę į Niujorką, kai Rajanas buvo vienišas. O paskui susirado daug draugų. Keitė vaikinus kaip pirštines, ir mūsų bendri naktinėjimai pamažu baigėsi. Iki dabar...
Prisiglaudžiu prie jo įsivaizduodama, kad čia guli mano Metas.
– Myliu tave, – ištariu be garso, vien krutindama lūpas, ir užsimerkiu.
2013 m. gegužės 5 d.
– Labas rytas, miegale, – išgirstu tylų vyro balsą.
Tingiai pramerkiu akis. Rajanas guli ant šono, pasirėmęs galvą ranka, ir šypsosi.
– Labas rytas, – atsakau prikimusiu balsu ir rąžydamasi atvirstu ant nugaros.
– Ir aš tave myliu, ir pasiilgau, mieloji, – sako jis, nutaisęs erzinantį balsą.
– Ką? – staigiu galvos judesiu grįžteliu į jį.
– Kalbėjai per miegus. Sakei, kad mane myli. Ir kad pasiilgai. Ir kad nori mane pabučiuoti. Vadinai mieluoju... Bet paskui ištarei Meto vardą, taigi supratau, kad šitai skirta ne man... – rodos, jis nuo pat ryto nestokoja sarkazmo.
– Užsičiaupk! – griebiu pagalvę ir sviedžiu į sarkastiškąjį draugą. Rajanas ją sugauna ir garsiai nusijuokia. O aš užsitraukiu antklodę ant galvos. Neprisimenu, kad būčiau sapnavusi Metą. Bet jei Rajanas sako... Vadinasi, taip ir buvo.
– Maže, gana miegoti, keliamės... – jis nutraukia antklodę nuo manęs; pajuntu, kaip ant galvos užkrinta pagalvė. – Apsirenk, eisim į kavinę pusryčiauti, nes neįveikčiau dar vienos šaldytos picos. Paskui reikės kelias valandas plušėti sporto salėje. O mano laikas suskaičiuotas. Negaliu dar papildomų dviejų valandų skirti sportui... – niurzga lipdamas iš lovos.
Diena niekuo nesiskirianti nuo kitų. Paprasčiausia, kokios būdavo iki mano pažinties su Metu. Rajanas pabūna su manimi iki vakaro. Dar palydi iki parduotuvės.
Imu svarstyti: jeigu jis nebūtų išvykęs į Europą, visą laiką glaudęsis šalia manęs, gal istorija su Metu būtų baigusis kitaip? O gal būtų turėjusi tęsinį?
Juodu būtų pagaliau susipažinę. Metas nebūtų galėjęs priekaištauti, kad gėdijuosi jo. Rajanas pats būtų viską jam paaiškinęs. Ir, tikiu, mudu su Metu būtume likę kartu. Būtų nebelikę to pavydo... Kvailiausių kaltinimų... Nieko... Tik jis ir aš... Ir didžioji mūsų meilė...
2013 m. gegužės 6 d.
Stabteliu prie durų, ant kurių puikuojasi užrašas: „EMA MILER – Molinų reklamos agentūros generalinė direktorė“
Kada spėta pakeisti? Nejaugi iš tikro regiu čia užrašytą savo vardą? Aš tapau... generaline direktore.
– Labas rytas, – girdžiu sveikinantis šaltą balsą. Gal ne su manim? Atsigręžiu. Stovėdama už savo darbo stalo į mane nedrąsiai žvelgia Džesika. Šis tas naujo? Mudvi sveikindavomės tik iš pradžių, kai pradėjau čia dirbi. Bet paskui, man ėmus kopti karjeros laiptais, ji niekada nebebuvo tokia maloni. Sveikindavosi labai retai.
– Labas rytas, – atsakau. Vis dėlto neketinu su ja kalbėtis, todėl atidarau savo naujojo kabineto duris ir dingstu už jų.
Akys užkliūva už stovinčios ant stalo margaspalvės gėlių puokštės. Tai man? Tikriausiai... Juk čia mano kabinetas, tiesa?
Priėjusi pauostau gėles. Jos beveik nebekvepia. Perskaitau įkištą tarp lapų kortelę.
Sveikiname panelę Miler tapus generaline direktore.
Tikimės, kad mūsų agentūra gerose rankose.
G. ir P. Molinos
Gėlės nuo vyriausiųjų mano viršininkų? Vis dėlto nepamiršo pasveikinti...
Bent kiek apsidžiaugiu. Juk ne kasdien tampama įmonės vadove. Dabar turėsiu dar daugiau atsakomybės. Bet jei Denisė tikėjo manimi, tai ir pati turiu labiau pasitikėti...
Sėduosi į odinę kėdę ir nusigręžiu į langą. Iš devinto aukšto atsiveria graži Niujorko panorama. Užsisvajoju žvelgdama į saulės spindulių apšviestą dar tik bundantį miestą.
Kažkas pasibeldžia į duris.
– Užeikit, – atsigręžiu. Ir įsmeigiu akis į jas.
– Galima? – tyliai klausia Erika, stovėdama tarpduryje.
– Žinoma, – linkteliu galvą.