Ji atrodo mažumėlę sutrikusi. Tarsi norėtų man kažką pasakyti, bet gėdytųsi.
– Kas yra? – užbėgu jai už akių.
– Noriu atsiprašyti... Dėl penktadienio... Kad taip nejautriai kalbėjau apie tave ir...
– Kalbėk aiškiau, nes nelabai suprantu, ką nori pasakyti... – suraukiu kaktą.
– ...kad laidžiau juokelius apie tave ir... Metą... – jai išties nesmagu tai prisiminti.
– Iš kur žinai jo vardą? – mano klausimas beprasmis, juk žinau, kas nesulaikė liežuvio už dantų.
– Kalbėjausi su Rajanu... – Erika kaltai žvelgia į mane.
– Tai man nebereikės visko pasakoti dar kartą?
– Ne.
– Puiku.
– Ema, reikėjo pasakyti man...
– Negalėjau... Ir dabar nenoriu apie tai kalbėti... – nuleidžiu akis ir žvelgiu į gulinčius ant kelių sunertus pirštus. – Man jau gana Rajano pastabų...
– Tikiu, kad jis buvo išmuštas iš vėžių... Juk Metas tik barmenas...
Pašnairuoju į ją. Tai kas, kad barmenas? Man tai nėmaž nerūpi. Pamilau Metą dėl to, kad... Nė nežinau, dėl ko... Tiesiog myliu jį, ir viskas...
– Taip. Jam šitai nepatiko, – sakau griežtu balsu.
– Žinai, pasiklausinėjau vaikinų bare apie Metą...
Ką? Tikrai? Ką jie sakė? Kalbėk, Erika... Būk gera... Tik netylėk.
– Nereikėjo taip daryti... – tyliai ištariu.
Reikėjo! Noriu viską apie jį žinoti. Nagi, sakyk pagaliau!
– Jis buvo labai paslaptingas. Su niekuo per daug nebendraudavo. Tikriau, neatviravo apie savo asmeninį gyvenimą. Ronis sako, kad jam pradėjus dirbti baro apyvarta iškart padidėjo. Itin pagausėjo lankytojų... Ypač moterų... – Paskutiniai du Erikos žodžiai vos girdėti.
Bet aš išgirstu. Ir prisimenu tą vakarą, kai mačiau Metą flirtuojant su dviem merginomis.
– Pasak Ronio, Metas išvyko į Čikagą... Daugiau apie jį niekas nieko nežino...
Kur daugiau, jeigu ne pas artimuosius? Ten jo šeima... O gal Metas vedęs? Ir turi vaikų? Tik man to nesakė... Nenustebčiau... Turbūt visa, ką jis kalbėjo, buvo vienas begalinis melas.
– Man labai gaila, kad judu... Išsiskyrėte.
– Kur dingo tavo sarkazmas? Ar nenorėtum ir pati man iškloti, kokia buvau naivi ir kvaila, kad juo patikėjau? – rodos, šiandien ir man nesvetima ironija.
– Mačiau, kokia buvai laiminga tada, kai judu draugavote. Nemanau, kad buvai kvaila ir naivi. Tiesiog atrodei įsimylėjusi... Mąstyk kitaip... Jeigu Metas paliko tave dėl kvailiausios priežasties, vadinasi, tavęs nemylėjo. Ir nesisielok dėl jo.
– Galbūt... Erika, aš turiu daug darbo. Dar ir pas advokatą reikia nueiti. Pasikalbėsime vėliau, gerai?
– Žinoma... Beje, dar kartą sveikinu su paaukštinimu. Dabar turime išties nuostabią šefę... – nusišypsojusi ji dingsta už durų.
Lieku viena. Šypsausi ir aš. Tik kažkodėl akyse kaupiasi ašaros.
Metas dabar Čikagoje... Toli nuo manęs...
Paimu mobilųjį ir susirandu Meto numerį. Ilgai žiūriu į žodį šalia vienuolikos skaitmenų: Mylimasis. Ir neišdrįstu spustelėti mygtuko „Skambinti“.
Regis, pirmoji mano, kaip vadovės, darbo diena bus prabėgusi lifte. Keliauju iš vieno aukšto į kitą. Ir pasirašinėju šūsnis popierių. Juk mano pareigas reikia ir teisiškai patvirtinti. Nuo to ir pradedu.
Iš biuro išeinu tik dešimtą valandą vakaro. Bet nė neketinu važiuoti namo.
Netrukus sustabdau audi prie sporto klubo. Nors jau vėlu, žinau čia rasianti Teilorą. Jis visada dirba iki vėlumos.
– Mažute, tik pažiūrėk į save. Puikiai atrodai, – pamatęs mane įžengiant pro duris, lipšniai pasisveikina treneris. Pakšteli į skruostą. – Neabejoju, kad ką nors susiradai, ir tau tai padeda išlaikyti tokią formą. Nes pas mane buvai jau senokai...
– Nereikia, Teilorai... Nenoriu nieko girdėti... Duok sunkiausią savo treniruotės programą ir palik mane ramybėje... Šiandien iš manęs nekokia pašnekovė... – atsakau gan piktokai.
– Kas pavogė tavo nuotaiką? Gerai, duosiu sunkiausią programą, tik paskui manęs nekaltink, jei persitempsi...
– Nesijaudink, nekaltinsiu...
Darbas padėjo bent kurį laiką pamiršti Metą. Noriu, kad ir sportas padėtų apie jį negalvoti. Nes grįšiu namo, ir jis vėl užvaldys mano mintis...
Todėl renkuosi šį kelią... Nuvarginti save, kad nebeturėčiau jėgų net galvoti. Tai yra nesileisti iš lėto žudomai prisiminimų...
Persirengiu ir stoju ant bėgimo takelio. Į ausis įsikišu ausines ir imu bėgti. Tolėliau matau Teilorą vaikštinėjant prie treniruoklių, su jais man irgi teks padirbėti.
Salėje esu viena. Na, dar mano asmeninis treneris. Ir gausybė griozdiškų įrenginių...
2013 m. gegužės 11 d.
Nežinia kaip pralekia savaitė. Kiekvieną dieną mano automobilis zuja vis tuo pačiu maršrutu: namai–darbas–sporto klubas–namai.
Keliuosi labai anksti. Dirbu iki dešimtos vakaro. Sportuoju iki vidurnakčio, kartais ir ilgiau. Tad miegui belieka vos kelios valandos.
Bet net toks mano gyvenimo tempas nepadeda atsikratyti minčių apie Metą. Meilė jam per giliai įstrigusi mano širdyje.
Dažnai kalbuosi telefonu su Rajanu. Jis mėgina mane pralinksminti, bet turi skristi į Majamį darbo reikalais, tad mudu nebegalim vakaroti drauge, kaip buvo man pažadėjęs. Be to, Rajanas irgi turi savo gyvenimą. Ir vaikiną šalia, reikalaujantį jo dėmesio.
O aš turiu savo šeimą. Taigi skrendu jos aplankyti.
Sėdžiu lėktuve ir nekantriai laukiu, kol nutūps Bostone. Po valandos vėl išvysiu mamą... Ir tėtį... Ir dar brolį su sese. Taip seniai jų nemačiau.
Šį savaitgalį bus puiki šventė – Motinos diena. Todėl negaliu neskristi pas savuosius. Mano lagaminas prigrūstas lauktuvių ne tik šventės kaltininkei, bet ir išdykėliams sesers vaikams: sūnėnui bei dukterėčiai.
Gaila, kad skrendu viena. Nes pagal mano sumanymą drauge turėjo atvykti Metas. Ketinau supažindinti jį su tėvais.
Staiga į galvą šauna mintis: o gal nuskristi į Čikagą? Pas Metą? Ir priversti jį pasikalbėti?... Ne. Iš to nebus jokios naudos. Jis nenori manęs matyti. Tai kodėl turėčiau jo ieškoti?
NES, PO VELNIŲ, AŠ JĮ MYLIU! Ar per maža priežastis?
Pasiėmusi lagaminą skubu pas žilstelėjusį vyrą, mojantį man iškelta ranka.
– Tėti! – sušunku ir rankomis apsiveju jam kaklą.
Esu jo pasiilgusi. Dabar man kaip niekad reikia mylimo žmogaus rankų, todėl taip tvirtai ir apkabinu. Gal net per tvirtai.
– Ema, spėju, kad pasiilgai, bet nereikia manęs smaugti, – juokdamasis sako tėtis.
– Atleisk. Juk pats žinai, kokia kartais būnu emocinga.
– Žinau... Malonu tave matyti, vaikeli, – jis dar kartą švelniai apkabina.
– Man irgi, tėti...
Kaip norėjau papasakoti tau apie Metą. Kaip troškau, kad tu su juo susipažintum. Jis būtų tau patikęs.
– Kas yra? Kodėl nuliūdai? Juk turėtum būti laiminga. Eini tokias svarbias pareigas.
– Taip, aš tuo džiaugiuosi, tik... – nutylu ir svarstau, ar verta viską papasakoti tėčiui, ar ne. – Tik esu pavargusi nuo užgriuvusių per tas naujas pareigas darbų... – visgi nusprendžiu nejaudinti jo ta kvaila istorija, ilgam paliksiančia žaizdą mano širdyje.
– Suprantu... Bet tu susitvarkysi... Visada nugalėdavai sunkumus... Todėl esi tokia tvirta ir nepalaužiama... Nors visuomet man liksi mano mažoji Ema... – tėčio lūpose išvystu nuoširdžią šypseną. Mažoji Ema... Ir Metas... Kai juodu būdavo kartu, šie vardai įgaudavo visai kitą prasmę. Šypteliu puse lūpų. – Bet nebestovėkim čia. Važiuokim namo. Mama irgi laukia tavęs... – priduria jis.
Vos tik tėtis sustabdo mersedesą prie mūsų namo, tarpduryje pamatau mamą. Ji sparčiu žingsniu artėja prie automobilio, iš kurio ruošiuosi išlipti. Bet mama atidaro dureles pirma.