– Ema, aš taip tavęs pasiilgau, – ji tuoj pat apkabina mane, kai tvirtai abiem kojomis atsistoju ant gimtosios žemės.
– Mama... – tyliai ištariu laikydama ją glėbyje. Gera pasijusti laukiamai dar vieno mylimo žmogaus. – Su Motinos diena, mamyte... – pabučiuoju ją ir pasilenkusi ištraukiu iš automobilio gėlių puokštę, nupirktą oro uoste.
– Ačiū, mieloji... Jos labai gražios... – ji irgi pabučiuoja mane į skruostą.
– Dana su Aleksu irgi čia?
– Ne. Ji žadėjo atvažiuoti vėliau, o jis... Na, jis... Juk pažįsti savo brolį. Jam rūpi tik muzika... – liūdnokai kalba mama.
– Tai kur jis šiuo metu yra?
– Los Andžele... Koncertuoja su grupe... Sako, sekasi neblogai...
– Ak, taip seniai su juo kalbėjausi... Vis per tuos darbus... – atsidūstu prisimindama pastarojo mėnesio įvykius.
– Numanau. Juk dabar eini atsakingas pareigas. Didžiuojuosi tavimi, Ema...
– Linda, gal eime į vidų, ten ir pasikalbėsime... Be to, tikriausiai Ema išalkusi... – tėtis kreipiasi į mamą.
– Gerai, gerai, mielasis... Mes jau einam... – mama nusišypso ir pasislėpusi už manęs, kad jis nepamatytų, pakelia akis į dangų.
Juodu gražiai sutaria. Man patinka jųdviejų bendravimas. Norėčiau, kad ir būsima mano šeima kada nors gyventų gaubiama tokios meilės, pagarbos ir pasitikėjimo. Taip, kaip mano tėvai...
Tėtis Leonardas, visų vadinamas tiesiog Leo, turi savo verslą. Juodu su mama yra nekilnojamojo turto agentai. Susipažino dar universitete ir iki dabar dirba kartu savo įkurtoje įmonėje.
Mes gyvenome Rytų Bostone, Brandivaino miestelyje. Čia buvo ramu. Nors gal ne visai... Dėl netoli esančio oro uosto.
Pėsčiomis per dešimtį minučių galėdavai pasiekti paplūdimį ir parką. Man, svajojančiai dvidešimt keturias valandas per parą, tos vietos atrodė ypatingos.
Dar labiau mėgau lankytis kitame paplūdimyje, plytinčiame gerokai toliau nuo namų. Priežastis paprasta: čia pat buvo mokykla, tad paplūdimyje ir parke tekdavo dažnai sutikti bendraklasius ir, be abejo, kaimynų vaikus.
O aš buvau veikiau vienišė... Atsiskyrusi nuo visų. Mėgau leisti laiką viena... Svajodama... Ir fotografuodama. Be to, mokykloje neturėjau draugų, su kuriais įdomu leisti laisvalaikį. Į paplūdimį šalia namų dažniausiai eidavome trise: aš, Dana ir Aleksas. Jiedu buvo dvyniai ir labai panašūs. Todėl mokykloje sulaukdavau daug užgauliojimų, kad esu visai nepanaši į juos. Kad aš įvaikinta... Pamestinukė. Anuomet buvo labai skaudu tai girdėti.
Vienintelis mano išsigelbėjimas nuo liūdnų minčių buvo fotografavimas. Tėtis mane nuveždavo į Revyro paplūdimį ir leisdavo vienai vaikštinėti po jį ir fotografuoti vandenyną. Pats pasilikdavo ant kranto ir valandų valandas kantriai stebėdavo mane... Ir saugodavo. Kai gerokai paūgėjau, leisdavo vienai, tik su geriausiu draugu fotoaparatu, lankytis smėlėtoje pakrantėje.
Mudviem su tėčiu patikdavo ir tebepatinka čia rengiami kasmetiniai smėlio skulptūrų festivaliai. Ir šiemet mudu liepos viduryje eisim apžiūrėti įspūdingų kūrinių iš smėlio. Ir, žinoma, parsinešime daugybę gražių nuotraukų, tikiuosi jas panaudoti vienai iš būsimų savo reklamų.
Namai kvepia mamos keptais vaniliniais keksiukais. Nujaučiu, kad desertui gausiu ir ledų, kurių niekuomet neatsisakau. Mama žino, kuo mane papirkti.
– Ema, eikš prie stalo... Papasakok, kaip tau sekasi... Beje, kaip laikosi Rajanas? – regis, tėtis nori kuo greičiau viską sužinoti apie mane.
– Rajanui viskas gerai. Mėnesį atostogavo Europoje. Dabar irgi skraido tarp Majamio ir Niujorko, – nusišypsau prisimindama draugą.
– O kaip tavo meilės reikalai? Gal susitikinėji su kuo nors? – lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkia mamos klausimas.
Nereikia. Dabar nenoriu apie tai kalbėti. O gal tu ką nors žinai? Žinai apie Metą?
– Mama, kas gali mane mylėti? Niekas... – atsakau šypsodamasi, nors pajuntu sukrutant sudužusios širdies šukes.
– Nekalbėk taip, Ema. Aišku, kad pasaulyje yra tasai, kuris gali ir nori mylėti tave... Ir mylės. Bet tu pati neprisileidi vyrų arčiau nei per metrą. Ir keli jiems per didelius reikalavimus... – Klausydamasi mamos jaučiuosi lyg mokytojos kabinete.
Ar privalomas šitas pamokslas?
– Mama, kaip bus, taip... Aš neskubu gyventi... Jei vieną dieną šalia manęs atsiras tas vienintelis, džiaugsiuosi... Jei ne, tai ne...
– Bet aš noriu, kad tu jau dabar būtum laiminga. Juk tai tavo gražiausi metai... – atsigręžusi mama nusišypso iš virtuvės ir toliau dėlioja maistą į lėkštes.
– Esu laiminga, nes turiu jus. Ir man to užtenka...
Meluoju... Net savo tėvams meluoju! Nes esu nelaiminga. Ne. Buvau laiminga tik su Metu. Bet jam manęs nebereikia. Prisileidau jį labai arti, tačiau... Ir vėl esu viena...
– Einu, pasidėsiu daiktus ir ateisiu... – palieku tėvus ir einu į savo senąjį vaikystės kambarį.
Jis pirmame aukšte, prie pat terasos durų į kiemo pusę. Būdama maža kartais naktį išsmukdavau į terasą, miegant visiems namiškiams, ir stebėdavau žvaigždėtą dangų. Žinojau, kad ten, aukštai, yra tikroji mano mama. Tikėjausi ją pamatyti. Net kaklui įskaudus vis dar žiūrėdavau aukštyn. Kęsdavau tą skausmą, kad tik pamatyčiau mamą... Man jos labai trūko... Ir tebetrūksta...
Įėjusi į vidų nusišypsau. Akys užkliūva už kabančių ant sienos nuotraukų su paplūdimio vaizdais.
Palieku lagaminą nedideliame, bet jaukiame kambaryje ir grįžtu į svetainę.
Mama jau padengusi stalą. Tėtis pilsto į taures įtartiną žalsvą gėrimą, kurio tikriausiai negersiu. Nes jis mėgsta maišyti keisčiausius kokteilius. Kartą išgėrusi vieno tokio šedevro pasijutau visai nekaip.
Maniau, kad čia atskridusi priversiu save atsikratyti minčių apie Metą. Bet nelabai sekasi pabėgti nuo širdies reikalų temos. Mamai viskas įdomu. Suprantu ir ją. Ji nori, kad pagaliau sutikčiau savo meilę. Tik nežino, kad aš ją jau sutikau... Ir paleidau. Tikriau, netekau ne savo valia... Ji pati pabėgo.
Pasakoju jiems apie darbą. Sakau, kad beveik niekas jame nepasikeitė. Tik pareigų pavadinimas. O dirbu taip pat daug, kaip ir anksčiau. Paminiu ir žirgyną... ir Ikarą. Pasakoju, kaip mudu leidžiame kartu beveik kiekvieną savaitgalį. Bet nutyliu vienintelį ir svarbiausią... ir gražiausią viso mano gyvenimo nuotykį. Aš pamilau... Aistringai... Nuoširdžiai... Ir skaudžiai...
Mums baigiant pietauti, pamačiau pro duris įeinant Daną. Jai ant rankų jaukiai įsitaisiusi mažoji mano dukterėčia.
– Labas, sesute, – pakilusi nuo kėdės pripuolu prie jų. Pabučiuoju abidvi ir paimu Lianą ant rankų. – O kur kiti? Kur tavo vyras ir sūnus? – nustebusi dairausi Danai už nugaros, tikėdamasi pamatyti ir juos įeinant pro duris.
– Liko namie... – šypsodamasi atsako ji ir sėdasi prie stalo. Atrodo pavargusi.
– Tai neatvažiuos čia?
– Mmm... Tik rytoj... Ketinu tavęs paprašyti paslaugos... Gal galėtum vakare prižiūrėti vaikus? Mudu su Džeremiu norėtume praleisti jį dviese. Seniai buvome kartu išėję net pasivaikščioti, ką jau kalbėti apie romantišką vakarienę...
– Dana, Ema ką tik atskrido, o tu ją užsipuoli prašymais, – mama nepatenkinta.
– Žinoma, kad galėsiu... – patikinu sesę. – Vis tiek neturiu ką čia veikti. Būčiau ėjusi arba į paplūdimį, arba į galeriją. Užvis geriau praleisiu vakarą su savo dukterėčia ir sūnėnu. Manau, ir jiems bus smagu pabūti su teta.
– Tikiuosi, jie tavęs labai nenuvargins... Neįsivaizduoji, kokie pasiutę... – juokiasi Dana, žvelgdama į dukrą.
– Nesijaudink, susitvarkysiu... Juk ne pirmas kartas... – nusijuokiu ir aš, priglaudžiu Lianą prie savęs ir pabučiuoju į kaktytę.