– Puikiai sutari su vaikais... Reikėtų ir tau vieno tokio pyplio...
– Man gana ir taviškių... Tai kada pas jus užsukti?
– Būtų gerai, kad atvažiuotum apie septintą... Gal mudu su Džeremiu dar spėsim ir į kiną...
– Eikit kur norit ir būkit kiek tik norit... Naudokitės proga, kol esu čia... – meiliai jai nusišypsau, nes žinau, kaip pavargsta rūpindamasi vaikais, ir tikrai noriu padėti.
– Ačiū, sese... Dar kartą liksim tau skolingi... – ji siunčia man dėkingumo bučinį, o Liana ima juoktis.
– Vaikeli, o kada mes tavimi pasidžiaugsim, jei ketini dirbti aukle? – suniurzga mama. – Ir taip retai tave matom...
– Tada teks atvykti dažniau, tiesa, mama? – nusišypsau jai.
– Teks, teks... Tik taip sakai, o paskui pamiršti savo pažadą... – nusiminusi išneša tuščias lėkštes į virtuvę.
– Užsukau tik trumpam. Man jau metas važiuoti pas saviškius. Tai esi pasiruošusi rytdienai? – teiraujasi Dana.
– Be abejo... Kaip visada... ketinu važiuoti į prekybos centrą ir viską supirkti...
– Gerai. Tada atvažiuosiu iš pat ryto. Bet apie tai dar pasikalbėsime šį vakarą. Iki...
– Iki... – išlydžiu sesę ir einu pas mamą į virtuvę.
Tėtis padėjo jai sutvarkyti svetainę, o dabar kartu darbuojasi virtuvėje.
– Mama, važiuojam apsipirkti... – linksmai sakau uždėjusi rankas jai ant pečių. – Reikia produktų ypatingiems rytojaus pusryčiams. Be to, noriu nusipirkti naujų drabužių. Nagi, važiuojam...
– Moki įkalbinėti... – nusijuokia mama ir nuskuba pasiimti rankinės.
Aš taip pat pasiimu savąjį krepšį ir raktus nuo mersedeso. Tėtis visada leidžia jį vairuoti. Pasitiki manimi. Sako, kad esu geresnė vairuotoja už Daną. Kur nebūsiu, jei pats mane ir išmokė vairuoti.
Prekybos centre tiršta žmonių. Kaip tik dėl to nekenčiu apsipirkti. Gerai, kad mano garderobu rūpinasi Rajanas, nereikia atsidarius spintą sakyti: neturiu kuo apsirengti.
Nusiperku baltus trumpučius šortukus, jie labai tiks vasarai. Negaliu praeiti ir pro persikų spalvos lengvą ploną megztinį, praversiantį vėsesniu oru. Bikinis irgi būtinas drabužis. Renkuosi baltą ir violetinį... Ir dar du gėlėtus. Paprasčiausiai negaliu jiems atsispirti.
Mamai taip pat paimu kelis maudymosi kostiumėlius, nors ji ir nenori jų. Bet pasakau, kad šią vasarą keliausim atostogauti į Majamį. Ten jai visgi teks palikti drabužius viešbutyje ir apsivilkti raudoną bikinį. Dar nuperku ilgą suknelę. Ir pati tokios norėčiau, tik nerandu savo dydžio. Pridedu dar kelias palaidines ir sijonus.
Žinoma, nepamirštame ir tėčio. Nuperkame atostogoms reikalingų drabužių ir jam. Nesu niekada girdėjusi, kad tėtis prieštarautų ar niurzgėtų. Ką nuperki, tas jam tinka ir patinka.
Sukrovusios į automobilį pilnus drabužių krepšius žengiame į maisto prekių rojų. Ten ilgai užtrukti netenka, juk žinome, ko mums reikia. Rankoje tvirtai laikau produktų sąrašą. Esame sutarusios su sese kasmet per Motinos dieną paruošti ypatingus pusryčius ir leisti mamai patinginiauti. Ši tradicija išlikusi iki dabar.
Namo grįžtame tik apie pusę penkių. Tėtis nelabai patenkintas žiūri į mudvi. Tikriausiai mano, kad iššvaistėme visus pinigus. Netrukus paaiškėja, kad tokios jo nuotaikos priežastis visai kita. Tiesiog paskambino nepatenkinta klientė ir paprašė, kad mama atvažiuotų peržiūrėti kažkokio namo pirkimo sutarties sąlygų. Ši nedelsdama išvažiuoja.
Namuose mudu su tėčiu liekame vieni.
– Gal eime pasivaikščioti į paplūdimį? – pasiūlau jam. – Dar turiu laiko, kol reikės važiuoti pas Daną...
– Nejau nori rodytis paplūdimyje su savo senuku? Nebus gėda?
– Ką tu, tėti... – apkabinu jį. – Žinoma, kad ne... Prisiminsime senus laikus... Kaip mudu ten vaikštinėdavome... Tik persirengsiu ir galėsime eiti...
Nubėgu į savo kambarį ir apsivelku ką tik nusipirktais drabužiais: baltais šortais ir persikų spalvos megztiniu. Taip pat apsiaunu patogesnes basutes. Žvelgdama į veidrodį nutaisau ironišką šypseną. Šis vaizdas Metui būtų patikęs. Šortai ant mano kūno buvo jo silpnybė.
Įsikimbu tėčiui į parankę ir abudu traukiame į tą netoli namų esantį paplūdimį. Jau iš tolo matau, kad ten susirinkę, ko gero, visi aplinkinių rajonų vaikai.
Su tėčiu prisimename mano vaikystę. Juokiamės iš mūsų kelionių po Bostoną. Kartą ilgai įstrigome automobilių spūstyje ir pavėlavome į Franklino zoologijos sodą. Dabar tai atrodo juokinga, o tada visi pikti grįžome namo ir net nevalgėme tėčio nupirktų ledų.
Paplūdimyje pastebiu nemažai porelių. Matau ir keletą pažįstamų bėgiojant pakrante su mažais vaikais. Turbūt jos manęs neatpažįsta. Retai čia lankausi. Be to, esu užsidėjusi akinius nuo saulės. Ir einu tėčiui už parankės. Matau kai kurių žmonių kreivus žvilgsnius. Tikriausiai jie mano, kad ponas Holtas susirado jauną draugę, tinkančią į dukras. Bet aš juk ir esu jo dukra...
Mudu sustabdo vienas tėčio pažįstamas. Nori trumpai pasikalbėti apie verslo reikalus, tad palieku juos ir einu į priekį.
Žvelgdama į tolį galvoju apie Metą. Juk galėjome čia vaikščioti abu. Pasitikti saulėlydį romantiškai susikabinę už rankų. Mėgautis vienas kito bučiniais. Bet Dievas mums skyrė ką kita...
Atsigręžusi žvelgiu į meiliai apsikabinusias poreles. Širdyje sukirba pavydas. Vėl nusigręžiu. Negaliu žiūrėti į laimingus veidus. Nuo to vaizdo man darosi skaudu.
Žingteliu atgal ir į kažką atsitrenkiu.
– Atsiprašau... – atsigręžusi sakau nepažįstamajam, o šis šypsodamasis prilaiko mane, kad nepargriūčiau.
– Nieko tokio, Ema... – atsako.
Ar mudu pažįstami? Nužvelgiu jį. Vyras atrodo kažkur matytas. Ko gero, mano vienmetis. Aukštas. Simpatiškas. Tamsiaplaukis. Miela šypsena.
– Aš Maikas. Nebepažįsti manęs? – matydamas, kad tyliu, jis prabyla pirmas.
Maikas? A, tiesa. Dabar prisimenu... Bendraklasis.
– Labas, Maikai... – sveikinuosi nusiimdama akinius nuo saulės.
– Nejau taip pasenau, kad nebeįmanoma pažinti? – šypsodamasis klausia. Maikas visai nepanėši į ankstesnį liesą, spuoguotą ir drovų vaikiną. Priešais mane stovi visai kitas vyras.
– Nepažinau... Žinoma, kad pasikeitei... Visi pasikeitėme... Juk tiek metų prabėgo... – atsakau jam šypsena.
– Aš kaip aš, užtat tu... Tapai visiškai kitokia... Sakau, kokia ten ilgakojė gražuolė eina su ponu Leonardu... Mes su vaikinais tavęs neatpažinom... Bet išgirdau tave juokiantis ir iškart supratau, kas čia tokia... Tad nutariau prieiti ir pasisveikinti...
Dar vienas vadina mane ilgakoje. Tai ką, imti ir patikėti, kad mano kojos ilgos? Ar čia tokia visų priekabiautojų išmonė? Žvilgteliu į tolėliau ant suoliuko sėdinčius jo draugus, žiūrinčius į mudu.
– Tai labas, – paduodu jam ranką.
– Labas, – juokdamasis ją paspaudžia. – Matau, kad Niujorkas padarė tau įtaką... Juk gyveni Niujorke, tiesa?
– Taip, ten... O tu likai čia?
– Likau... Turiu verslą... Taisau automobilius ir dalyvauju lenktynėse savo malonumui.
– Tai ten tavo oranžinis žaisliukas stovi aikštelėje? – klausiu mostelėdama į įspūdingą sportinį automobilį.
– Taip. Ten maniškis... – nusijuokia Maikas. – Nepatinka?
– Gražus... Tikriausiai su juo sugundei nemažai merginų.
– Nepatikėsi... Nė vienos...
– Tik nemeluok... Toks vyras... Tokia mašina... Merginos turėtų lipti kaip musės prie medaus... – tyliai sukikenu žiūrėdama į melsvas akis. Vėl tokios akys. Gal jos persekioja mane?
– Visos normalios moterys arba jau sukūrusios šeimas, arba išvykusios iš čia... Nelabai yra iš ko rinktis... O tu? Gal jau ištekėjusi? – smalsauja jis.
– Ne, neištekėjusi...