– Kodėl?
– Tai kad niekas nesiperša...
– Eik, eik... Netikiu... Negali būti... – nusistebi Maikas. – Nori pasakyti, kad neturi ir vaikino?
– Lyg ir neturiu... Ką padarysi, kad esu karjeristė... Pritrūkstu laiko visokiems pasimatymams ir draugystėms... – truputėlį pameluoju.
– Jeigu jau esi mieste, gal norėtum vakare nueiti į barą? Būtų smagu pasikalbėti ilgiau...
Kvieti mane į pasimatymą?
– Mano vakaras jau suplanuotas... Dirbsiu aukle... Sesuo prašo prižiūrėti vaikus, taigi... – patraukiu pečiais, nes nežinau, ką daugiau sakyti.
– O ryt? – Maikas atkaklus.
– Rytoj grįžtu į Niujorką...
– Gaila... Tada gal kitą kartą sutiksi su manimi kur nors nueiti, kai vėl čia viešėsi? – nusišypso jis.
– Aha... – linkteliu galvą.
– O kada ketini atvykti?
Taip labai nori dar kartą susitikti su manimi?
– Nežinau... – nusijuokiu ir aš, ir Maikas. – Kitą mėnesį bus Tėvo diena. Tikriausiai pasirodysiu.
– Tada aš užsisakau šeštadienio vakarą, kad nieko kito neplanuotum... Gerai?
– Gerai... – kukliai nusišypsau. – Smagu, kad susitikome... Iki...
– Iki, Ema... Ir nepamiršk pažado...
Nueidama matau, kaip jis pamerkia man akį. Pasijuntu nei šiaip, nei taip. Nesu pratusi prie vyrų dėmesio. Vienintelis Metas man mirktelėdavo. O dabar taip netikėtai atsirado Maikas. Ko gero, tiesa, kad vienoms durims užsivėrus atsiveria kitos...
Tėtis jau laukia.
– Su kuo ten kalbėjai? – įtariai klausia, man priėjus arčiau.
– Su Maiku... Bendraklasiu...
– Labai jau žvilgčioja į tave...
Atsigręžiu pažiūrėti, ar tikrai. Maikas kilsteli ranką. Aš irgi jam pamojuoju.
– Sakai, tik kalbėjotės? Aha... Matau... – sumurma tėtis.
– Man jau beveik trisdešimt metų, tėti... Neturėtum taip akylai manęs saugoti... Nebesu paauglė... – tyliai nusijuokiu.
– Ema, juk sakiau, kad visada liksi mano mažoji dukrelė, – taria jis apkabindamas mane per pečius.
Įsikimbu tėčiui į parankę, ir mudu traukiame namo.
Mama jau grįžusi.
– Žinai, su kuo ką tik paplūdimyje kalbėjosi Ema? Su Maiku! – viską jai iškloja tėtis.
Tikrai jaučiausi tarsi grįžusi į mokyklos laikus. Nors tada nevaikščiodavau į jokius pasimatymus. Tėvai dėl to neturėjo jokių bėdų. O dabar, regis, pati sulauksiu bėdos, būdama pilnametė. Daugiau nei pilnametė.
– Su Skotu? – pasitikslina mama.
– Taip... – įsiterpiu ir aš.
– Jis geras vaikinas. Rimtas. Turi savo verslą. Manau, tau patiktų būti jo žmona...
Kaip? Ką ji čia dabar kalba? Žmona? Na jau ne...
– Mama! – net sušunku savo pačios nustebimui. – Mes tik persimetėme keliais žodžiais... O tu jau kalbi apie vestuves...
– Ema, jums ne po dvidešimt metų. Nueisite į vieną kitą pasimatymą, ir galėsim kelti vestuves. Kam švaistyti laiką? Noriu anūkų... – nusišypso mama.
– Tai paprašyk Danos su Džeremiu... Juodu galėtų turėti dar du vaikus... – sukikenu žiūrėdama į rimtą tėčio veidą.
– Noriu, kad ne jie, o tu man padovanotum anūkų... Tik įsivaizduok, kokie būtų gražūs... Žydromis akutėmis... Tamsiais plaukučiais... – užsisvajoja ji. – Tokie kaip tu ir Maikas...
– Pirmiausia man teks rasti laiko su juo susitikti. Kvietė šį vakarą ateitį į barą, o aš pasakiau turėsianti dirbti aukle...
– Ką? Tuojau pat skambink jam ir pasakyk, kad ateisi. Susitarsiu su Dana, kad susirastų kitą auklę...
– Ne. Pažadėjau sesei, todėl netrukus važiuosiu pas ją... – griežtai paprieštarauju ir einu į savo kambarį pasiimti iš lagamino lauktuvių vaikams.
– Maikas geras laimikis bet kokiai moteriai. Pagalvok apie tai, Ema... – man grįžus į virtuvę, sako mama.
– Nepiršliauk, mama... Juk pati žinai, kad meilė ateina netikėtai, o širdis pati pasirenka, ką mylėti... Negaliu jai įsakyti... Prisimink savo pažintį su tėčiu... Nelaukit manęs... Iki... – atsisveikinu ir šypsodamasi išlekiu pro duris.
Tėtis ir šį kartą paskolina mašiną. Gerai, kad Dana su šeima gyvena netoli... Vintrope. Netruksiu nuvažiuoti.
Dana su Džeremiu nekantrauja sprukti iš namų ir pabūti vieni. O aš džiaugiuosi galėsianti praleisti vakarą su vaikais. Pamatę mano atvežtą krepšį su dovanomis bent penkias minutes jie ramūs. Taigi tėvai gali nepastebimai išsliūkinti pro duris.
Arnui ketveri metai, o Lianai vos metukai. Brolis rūpinasi sese ir noriai dalijasi su ja saldainiais; abu valgo juos susėdę ant kilimo. Berniukas parodo man savo lėktuvėlių kolekciją. Pasak Danos, ateityje jis, ko gero, bus pilotas, mat lėktuvai jam viskas, gali į juos žiūrėti neatsižiūrėdamas. Ir man tenka išklausyti jo pasakojimą apie šiuos įspūdingus dangaus paukščius.
O Liana mėgsta piešti. Nors ir mažytė, su ja būti lengva. Padedi prieš nosį popieriaus lapą ir pieštuką ir gali nesijaudinti, kad kur nors dings. Rasi toje pačioje vietoje – piešiančią...
Būdama su jais užsimirštu. Mintys apie darbą kažkur nutolsta. Tik negaliu atsikratyti prisiminimų apie Metą. Mane užplūsta šiltas jausmas.
O kas, jeigu mudu su Metu būtume turėję tokią mažylę kaip Liana? Įsivaizduoju jį esant savo vyru... Ir tėčiu. Manau, jis būtų buvęs puikus tėtis. Juk daug metų augino brolius, rūpinosi jais. Tik nebesužinosiu, kaip viskas būtų klostęsi... Jis taps kažkokios kitos moters vyru ir jos vaikų tėvu.
Stipriau apkabinu Lianą. O ji mažomis rankutėmis apsiveja man kaklą. Šalia tokių gražių ir mielų vaikų neturiu teisės liūdėti... Nors jie ir labai išdykę.
2013 m. gegužės 12 d.
– Sese, paduok iš šaldytuvo sviestą... Ema! Apie ką svajoji?... – Danai šūktelėjus garsiau, galiausiai išgirstu jos balsą.
– Atleisk, užsigalvojau... – meiliai nusišypsau ir paduodu ko prašoma.
Mudvi mamos virtuvėje gaminame pusryčius. Lianą ir Arną svetainėje prižiūri Džeremis su tėčiu. O mama tebemiega savo kambaryje.
– Kas jis? – paslaptingai šypsodamasi klausia Dana.
– Apie ką tu? – nėmaž nesuprantu, ko ji klausia.
– Kas tasai vyras, apie kurį svajoji?
– Mmm... Niekas...
– Aha... Pažįstu tą šypsenėlę... Nagi, klok... Su kuo nors susitikinėji?
– Ne... Tiesiog prisiminiau vakarykštį susitikimą su Maiku ir...
– Su Maiku Skotu? Kalbėjaisi su juo? – sesė neabejotinai paveldėjo smalsumą ne iš tėčio, o iš mamos.
– Susitikom paplūdimy... Jis pakvietė mane užsukti į barą, bet buvau tau pažadėjusi prižiūrėti vaikus...
– Ema, reikėjo man paskambinti, būčiau viską supratusi... Vertėjo eiti į tą pasimatymą...
– Anoks ten pasimatymas... – Dana išties kaip mama. Abi mąsto vienodai.
– Patikėk manimi, Skotas labai rimtas žmogus. Gal visos tos lenktynės ir vėjavaikiškai atrodo, bet iš tikro jis yra itin atsakingas ir patikimas. Mačiau, kaip bendrauja su sūnėnu. Net gražu pažiūrėti... Žinai, jis tau visai tiktų... Esate daug kuo panašūs...
Dana, kaip ir jos vyras, yra bankininkė, jei ji sako, kad Maikas rimtas ir patikimas, vadinasi, taip ir yra. Tik ar dėl to jis turėtų man patikti? Negi galėčiau jį įsimylėti? Nežinau... Juk aš myliu Metą... Tikriausiai...
– Kas yra? Ko nuliūdai?
Taip. Dana dar ir pastabi. Maišydama troškinį sugeba pamatyti ir tai.
– Nieko... Viskas gerai... – atsakau liūdnoku balsu, pjaustydama morkas.
– Nemeluok man...
Dabar jos niekaip neatsikratysiu.
– Tai dėl darbo... – regis, man labai patinka meluoti. Arba jau nemoku sakyti tiesos. O gal nebežinau, kas tai yra.