– Ema, juk ne dėl jo, ką? Aš tave pažįstu... Tad sakyk, kaip iš tikro yra...
Pakeliu į ją akis. Sesės žvilgsnis susirūpinęs. Ji išties nori žinoti, kas man neduoda ramybės. Ne vien iš smalsumo.
– Turėsi niekam nieko nepasakoti. Nei Džeremiui, nei juolab mamai ir tėčiui... – kalbu rimtai, tarsi Dana būtų mano užsakovė, o aš sėdėčiau pasitarimų kabinete, ne mamos virtuvėje.
– Taip rimta? Kas nutiko? – dar labiau sunerimsta ji.
Uždarau virtuvės duris, kad niekas mūsų negirdėtų ir netrukdytų.
– Tai susiję su vienu vyru... – pritildau ir balsą.
– Su vyru? Nesuprantu... Ar jis tau ką nors padarė? O gal jau laukiesi nuo jo? Pasakok, Ema... – sesė atrodo ganėtinai pikta. Imu abejoti, ar ne be reikalo nusprendžiau viską jai papasakoti.
– Nusiramink, Dana... Ne, nesilaukiu, ir jei manai, kad jis mane išprievartavo, tai ne... To nebuvo...
– Tai kodėl taip atrodai? Nesugebu net paaiškinti... Kai vakar tave pamačiau, iškart supratau, kad kažkas ne taip... Pasikeitė tavo akys... Tapo liūdnos... Tuščios...
– Prieš mėnesį susipažinau su tokiu vyru. Jis dirbo barmenu. Na, pradėjome bendrauti ir... Juk tu žinai, kaip esti draugystės pradžioje: pasimatymai, gėlės, gražūs žodžiai... Bet tarp mudviejų viskas vyko labai greitai. Pamilom vienas kitą ir net apsigyvenom kartu...
– Ema, negaliu tuo patikėti. Tai ne tu. Tu taip nedarai. Nejaugi apsigyvenai su vos mėnesį pažįstamu vaikinu?
– Jis atrodė kitoks. Mus siejo labai stiprus ryšys. Niekada nebuvau patyrusi tokio jausmo... – Tvardausi, bet jaučiu, kad ant mano kubeliais supjaustytų morkų tuoj ims lašėti ašaros.
– Kodėl vartoji būtąjį laiką? Ar jam kas nors nutiko? Gal jis... mirė? – Dana atsargiai ištaria paskutinį žodį.
– Nemirė. Bet gal man būtų lengviau, jei būtų miręs. Bent jau žinočiau tikrąją priežastį, dėl ko taip gelia širdį... – visgi nesulaikau ašarų. Jos ima riedėti skruostais.
– Ema, ką jis tau padarė? – sesė prieina ir globėjiškai apkabina mane. Juodu su broliu, keleriais metais vyresni, anksčiau visuomet globodavo jaunėlę.
– Jis išėjo... Apkaltinęs mane visiškom nesąmonėm... Kuo toliau suku galvą, tuo labiau man atrodo, kad tiesiog pasinaudojo manimi... Gavo ko norėjęs, o kai nusibodau, ėmė ir paliko...
– Tu pergulėjai su juo?
– Dieve, Dana, aš su juo gyvenau, tai nejaugi galėjo būti kitaip?.. – nervingai persibraukiu pirštais plaukus. Pykstu ne ant jos, o ant savęs už kvailą naivumą.
– Ar esi tikra, kad nesilauki? – ji pašnairuoja į mane.
– Nežinau. Manau, kad ne. Nėštumo testo neatlikau. Mes juk saugojomės, – patraukiu pečiais.
– Mes irgi saugojomės, bet kažkodėl gimė Arnas su Liana. Jie abu netyčiukai. Taigi siūlau pasirūpinti testu... Maža kas...
– Tu manęs negąsdink... Nenoriu būti vieniša motina... – man ima kilti panika.
– O kur tas vyras dabar? Tu jo daugiau nematei? Neieškojai?
– Išvyko į Čikagą. Tiek težinau... Jis iš ten kilęs...
– Niekšas! Po velnių, visi jie tokie... Perguli ir pabėga... – piktai kalba Dana, mosuodama samčiu. – Tu jį vis dar myli?
– Taip. Labai. Ir man žiauriai skaudu. Maniau, kad pagaliau sutikau savo žmogų, bet, regis, tai nebuvo jis... Aš pernelyg įsimylėjau, o jis tik žaidė mano jausmais...
– Nesikrimsk, sesute... Padėsim tau surasti kitą vyrą, kad pamirštum tą kvailį... Kad ir Maiką... Galėtumei daugiau pabendrauti su juo... Jis tikrai šaunus vyras... Ką gali žinoti? Gal vieną dieną judu ir susituoksite. Grįžtum į Bostoną. Gyventume visi kaimynystėje. Mūsų vaikai galėtų artimai bendrauti, kaip mes vaikystėje...
– Dana, neužbėk įvykiams už akių... – nusišypsau nusišluosčiusi ašaras. – Nemanau, kad kokiam nors vyrui pavyktų iškrapštyti mane iš Niujorko. Man patinka ten gyventi. O čia nelabai turėčiau ką veikti.
– Maikas turi užtektinai pinigų. Galėtum gimdyti vaikus, sėdėti namie ir žiūrėti Opros šou... – nusijuokia Dana. Bet žinau, kad kalba rimtai.
– Iki to teks ilgokai palūkėti... Pirmiausia mums reikia nueiti į bent vieną pasimatymą... Sutarėm susitikti kitą kartą, kai vėl apsilankysiu Bostone...
– Matai? Tai jau pradžia. Tikėk manimi, su juo būtum laiminga. Viskuo aprūpinta. Netrūktų nei meilės, nei pinigų... Nieko...
Bet aš vis tiek mylėčiau kitą... Savąjį žydraakį elektros šoko sukėlėją...
Mano skrydis atgal į Niujorką numatytas antrą valandą po pietų. Tad kartu su visais pavalgiusi šventinius pusryčius imu tėčio mersedesą ir vykstu į dar vieną vietą, būtinai turiu ją aplankyti.
Riedu pro mėgstamą Revyro paplūdimį. Iš karto atgyja vaikystės prisiminimai. Ir ne tik...
Netrukus privažiuoju melsvą nedidelį namą. Ant didžiulio stiklo užrašyta EMILIJOS GALERIJA. Ją įkūrė tikroji mano mama, eksponavo savo ir tėčio darbus. Dabar galerija rūpinuosi aš. Turiu kelias padėjėjas, jos viską prižiūri, kol būnu Niujorke.
Mes remiame vietos menininkus ir čia eksponuojame jų kūrinius. Kartais salėje iškabinu ir savo fotografijas. Bet tik dėl to, kad to prašo mama su tėčiu (dabartiniai mano tėveliai), jiems patinka mano darbai. Atskleisiu paslaptį... Štai kur patenka diduma mano atlyginimo... Į galeriją.
Atrakinusi mėlynojo namelio duris patenku į salę, kurios sienos nukabinėtos gražiausiais paveikslais. Bet man gražiausia vienintelė čia esanti nespalvota fotografija. Joje pavaizduota besilaukianti moteris, sėdinti priešais langą, pasirėmusi ranka smakrą, o kitą ranką laikanti ant pilvo. Jos akys žvelgia į tolį.
Stoviu prie tos fotografijos. Ir žiūriu į užrašą jos kamputyje „Mylimai Emilijai – Timotis“. Tai tėčio daryta nuotrauka. O moteris joje – mama, besilaukianti manęs. Pasak jos, tėtis man išrinko Emos vardą, nes buvau labai panaši į ją. Norėjo pavadinti mamos garbei. Todėl sutrumpino jos vardą, ir taip tapau Ema.
– Mama, ar tokia ir turi būti meilė? – tyliai klausiu žiūrėdama į nuotrauką. Noriu, kad ji atsigręžtų ir ką nors... bent ką nors man pasakytų. Trokštu išgirsti mamos balsą. Dabar kaip niekad man reikia jos patarimo. – Norėčiau jo nekęsti... Bet negaliu... Myliu Metą... Juk tau iš aukštai geriau matyti, mama... Tik kaip man jį pamiršti?
Salėje esu viena. Girdžiu tik aidą, atkartojantį mano žodžius. Pasijuntu be galo vieniša. Ir niekam nereikalinga.
Tėvai paliko mane mažą. Nors ir ne savo noru. O mylimasis išėjo... Kai maniau sutikusi tą vienintelį, su kuriuo galėčiau nugyventi visą gyvenimą.
Matyt, meilė ne man... Laimė irgi. Kažkodėl jiedvi apeina mano namus ir nenori stabtelėti prie jų durų.
Galerijoje ilgiau neužsibūnu. Gal kitą kartą... Kai turėsiu daugiau laiko. Nebeužsuku ir į paplūdimį, nors labai knieti stabtelėti prie jo. Norėčiau pasivaikščioti pakrante, kurią turbūt pažįstu geriausiai iš visų čia gyvenančių žmonių. Nemanau, kad kuris nors bostonietis tiek valandų praleido jame, kiek aš.
Prisimenu, kad buvau vadinama mergaite su fotoaparatu. Negalėjau pykti, nes tai buvo tiesa. Fotoaparatas ilgą laiką atrodė tapęs mano dalimi. Buvau tiesiog suaugusi su juo. Ant nudegusio mano kaklo buvo matyti balta juostelė, ypač vasarą. Taip savo draugą aš visur nešiodavausi su savimi.
Grįžtu namo atsisveikinti su tėveliais. Šie labai prašo, kad kuo greičiau ir vėl aplankyčiau. Tikriau, prašo mama, braukdama ašaras. Tėtis santūresnis. Žinau, kad mama nori mane čia pamatyti ir dėl Maiko. Kad mudu su juo pradėtume artimiau bendrauti, ji galėtų pamažu ruoštis vestuvėms. Neįsivaizduoju tų vestuvių. Kol kas tikrai ne. Pabendrauti su bendraklasiu? Hmm... Ši mintis man visai patraukli.
Išskrendu... Namo, į Niujorką...
2013 m. gegužės 13 d.
– Erika, kur Strafordų sutartis? – sušunku savo padėjėjai, sėdinčiai šalia, buvusiame mano kabinete.