Jau po dešimtos valandos vakaro. Sparčiu žingsniu lipu laiptais. Už baro pastebiu tą patį barmeną. Regis, jis manęs nemato. Nusigręžęs žiūri kitur.
Šįkart jis užsidėjęs juodą skrybėlę. Akiniai tie patys. Vilki tamsius marškinėlius trumpomis rankovėmis. Nakties riteris? O kur spindintys šarvai? O gal visgi tamsos valdovas?
Eidama link tuščio staliuko, – Erikos dar nematyti, – mintyse skiriu barmenui visus įmanomus epitetus. Na, tik tuos, kurie, manau, jam labiausiai tiktų.
Nepasiėmiau rankinės. Rankoje laikau tik telefoną.
Priėjusi prie staliuko atsitraukiu kėdę ir atsisėdu. Neketinu nieko užsisakyti. Jei Erika ko nors norės, galės išsirinkti pati.
Patikrinu telefoną. Nei žinutės, nei skambučio iš draugės. Imu nerimauti.
O! Štai skambina ir ji.
– Kur esi? – piktokai klausiu. – Aš tavęs laukiu bare... Pasakyk, kad juokauji... Erika, tu kūrybos vadovė, o ne aš. Man nebereikia kurti reklamų. Tą darbą dirbau penkerius metus. Aš galiu pasiūlyti tik idėjas, bet nenudirbsiu viso darbo už tave. Gal pamiršai, kiek kartų gelbėjau tavo subinę? – siuntu. Ne tas žodis, kaip siuntu. – Tu kažkur linksminiesi, o aš turiu visą savaitgalį praleisti darbe? Tau šitai atrodo sąžininga? Žinai ką, aš nepateiksiu tos reklamos. Kaip bus, taip. Prieš Denisę ir užsakovą atsakysi viena. Tegu bus tau pamoka.
Padedu ragelį. Ką Erika sau mano? Kad gali manimi manipuliuoti? Ne, šį kartą negelbėsiu jos kailio. Kas čia per draugė, naudojasi mano gera širdimi, ir tiek.
Pažvelgiu į baro pusę. Barmeno akys jau atkreiptos į mane, lūpos sudėtos žaviai šypsenai. O aš į jį žvelgiu suraukusi antakius. Ne dėl jo, dėl Erikos.
Į galvą šauna vienintelė mintis: reikia išgerti.
Prieinu prie baro ir įsitaisau ant aukštos raudonos kėdės. Netoli manęs sėdi keli vyrukai. Baras apytuštis. Tikriausiai visus lankytojus bus paviliojęs apačioje veikiantis naktinis klubas.
– Nemalonumai? – klausia barmenas.
Aš jo visai nesiklausau. Užsižaidžiu su telefonu, sukalioju jį ant juodo marmurinio baro stalviršio.
– Vieną obuolių martinio, – paprašau nė nepakeldama akių į nakties riterį. Išrinkau šį epitetą kaip labiausiai jam tinkantį.
– Manot, alkoholis padės? – dar kartą klausia jis, maišydamas kokteilį.
– Išsiaiškinkim vieną dalyką, – pakeliu žvilgsnį į barmeną. – Man ne šešiasdešimt metų, tad kreiptis „jūs“ nereikia.
– O kiek?
– Kas kiek?
– Kiek tau metų?
– Dvidešimt devyneri... O tau? – pasmalsauju. Nežinia kodėl.
– Trisdešimt ketveri... – šypsodamasis atsako barmenas.
Hmm... Tikrai? Atrodai jaunesnis.
– Na matai, mes beveik vienmečiai. Pala, pala. Tai aš turėčiau kreiptis „jūs“ ir vadinti tave senuku, – nutaisau ironišką šypseną.
– Mudu atsiskaitę, – pastatęs priešais mane taurę martinio pareiškia tamsiaplaukis. – Jei nevadinsi manęs senuku, aš irgi nevadinsiu tavęs senute. Susitarėm?
Jo žvilgsnis skvarbus. Įsidėmiu ne pasakytus žodžius, o gražias žydras akys. Jos tokios ryškios... Kaip Žydroji lagūna.
Aš į jas dabar spoksau, tiesa? Liaukis, Ema...
Šiaip ne taip atitraukiu žvilgsnį. Ranka suimu plaukus ir permetu ant kito peties. Regis, tamsios mano garbanos prikausto jo dėmesį. Jis jas apžiūri. O gal spokso man į krūtinę?
– Gerai. Sutarta, – galiausiai ištariu ir paragauju kokteilio.
Mmm... Saldu... Barmenas pritariamai linkteli galvą.
– Spėju, dėl šio kokteilio kaltas anas skambutis...
Rodos, žydraakis nori tęsti mudviejų pokalbį. Be to, jis pastabus.
– Taip. Tarkim, – mano atsakymas trumpas.
– Tai taip? Ar tarkim?
– Taip.
– Su kuo nors susipykai? Su draugu? Su vyru?
Žinau, ką bandai išsiaiškinti. Neišdegs.
– Su kolege, – sakau tiesą. Nors neabejoju, kad barmenas norėjo išgirsti daugiau.
– Regis, tai rimta...
– Kai turi daryti darbą už kitus žmones, o jiems į tai nusipjaut... Kaip manai, tai rimta ar ne?
– Mano manymu, labai rimta... – jis žiūri į mane susimąsčiusiu žvilgsniu. – Gal reikia pagalbos? – netikėtai paklausia.
Ko? Pagalbos? Kokią pagalbą galėtum man suteikti?
– Atleisk, bet manau, kad apie reklamą ne ką teišmanai... – mano žodžiai bent kiek pasipūtėliški. Tikrai nenoriu, kad barmenas taip pamanytų.
– O tu išbandyk mane, – pasitikėdamas savimi jis skėsteli rankomis.
– Visų pirma, nežinau nė tavo vardo...
– Metas... – prisistato šis.
– Metas koks?
– Tarkim, Metas R. – nusišypso.
– Tada aš Ema M.
Nejaugi ir aš jam šypsausi?
– Na, tai kokios bėdos tave užpuolė, Ema? – Metas pabrėžtinai ištaria mano vardą.
Jo lūpose šis skamba keistai... Lyg ir maloniai. O gal man tik taip atrodo.
– Turiu sukurti kvepalų reklamą. Bėda ta, kad jie smirdi. Ne aš viena taip manau. Tas kvapas toks aštrus ir stiprus, kad neįsivaizduoju, kas jais galėtų kvepintis. Šiandien nuo ankstyvo ryto sėdėjau darbe, bet vis tiek nieko nesugalvojau... – mažumėlę pasiguodžiu Metui. Ir gurkšteliu martinio.
Jis žvelgia į mane rimtu veidu ir kažką mąsto.
– Užduotis ne iš lengvųjų... – pritaria man. – Jeigu tie kvepalai tokie išskirtiniai, tai ieškok jiems išskirtinių pirkėjų.
Visai nebloga mintis... O jis greitai mintija.
– Įsivaizduoju baikerį... Apžergusį motociklą... Lekiantį greitkeliu... Šūkis galėtų būti maždaug toks: jei nori pajusti tikrą laukinio vyro kvapą – rinkis mane... Na, kaip? – patenkintas savimi teiraujasi Metas.
NA, KAIP? Tu dar klausi? Puikiai!
– Ar supranti, kad sukūrei reklamą mažiau nei per penkias minutes? O aš prie jos vargstu jau visą savaitę... Man patinka ši mintis. Tikrai patinka. Rodos, išgelbėjai man kailį, – dėkoju jam.
– Ne tavo, o kolegės...
– Kartu ir mano. Lieku tau skolinga. Sakyk, kuo galėčiau atsilyginti...
Tikiuosi, nepasigailėsiu? O jei jis koks nors iškrypėlis? Kas tada bus?
– Tu nieko neskolinga. Man tiesiog buvo malonu padėti...
Žavi jo šypsena – žudanti. Ir akys gražios. Ir rankos stiprios. Gana! Ema, baik svajoti.
– Ačiū... Nuoširdžiai ačiū... – dar kartą padėkoju. – Bet jau vėlu. Turiu važiuoti. Gal bent vieną naktį pavyks deramai išsimiegoti...
– Nejau čia paliksi mane vieną?
Apsidairau. O! Mes iš tikro vieni. Ką darysi, Ema? Važiuosi ar liksi?
– Po valandos uždarysiu barą. Gal padėsi kaip nors ją prastumti? – lyg prašo, lyg siūlo Metas. Nelabai suprantu iš balso.
– Tai įpilk dar vieną martinio, – ištuštinu taurę ir pastatau ant baro.
– Nebus per daug? – rūpestingai teiraujasi jis.
– Ne. Juk šeštadienio vakaras. Dar viena taurė neturėtų pakenkti.
– Gerai. Kaip pasakysi. Beje, baras vaišina.
Baras? Ar tu? Manau, kad tu. Šypteliu. Ar esu apgirtusi jau nuo pirmos taurės?
Metas įpila dvi taures to paties kokteilio. Vieną man, kitą sau. Paėmęs jas į rankas apeina aplink barą ir atkiša man.
Paimu taurę, bet tą pačią akimirką ji atsiduria ant grindų. Prie mano kojų pažyra šukės. Kas čia įvyko? Ar mane ką tik nukrėtė elektra? Nejaugi dėl to, kad prisiliečiau prie Meto?
Mudu vienas kitą varstome nustebusiais žvilgsniais, tarsi abu mėgindami suprasti, kas čia nutiko. Jis irgi tai jaučia, matau iš akių.