Erika nebevadovauja kūrybos skyriui, dabar ji mano asmeninė padėjėja. Juk negaliu paaukštinti blondinės. Ji nieko neišmano.
– Štai... – atidariusi duris ji kilsteli geltoną segtuvą.
– Ačiū... Noriu peržiūrėti prieš paskutinį susitikimą... – paimu sutartį iš draugės.
– Kaip tu? Vis dar galvoji apie jį? – lyg ir nedrąsiai klausia Erika.
– Jausmas per stiprus, kad įstengčiau negalvoti... – atsakau, atsitraukiu nuo dokumentų ir pakeliu akis į draugę. – Atvirai kalbant, man jo trūksta... Bet negaliu užmiršti, kad jis mane įskaudino. Taigi neturiu kitos išeities, tik pasistengti jį užmiršti. Todėl ir dirbu iki nakties...
– Tik nepersistenk. Žiūrėk, kad neatsidurtum ligoninėje...
– Ligoninėms neturiu laiko... Be to, ir užsakovai neleistų man sirgti... – išspaudžiu šypseną.
– Tiesa... Gal savaitgalį buvai Bostone?
– Aha... Aplankiau tėvus ir... – paslaptingai nusišypsau prisimindama Maiką.
– Na? Su kuo nors susipažinai? – smalsioji laputė imasi darbo, kurį geriausiai išmano: kamantinėti.
– Atsitiktinai susitikau buvusį klasės draugą... Trumpai pasikalbėjom. Pasirodo, jis vis dar vienišas, gyvena Bostone, turi savo verslą ir pakvietė mane lyg ir į pasimatymą...
– Oho... Matau, kad savaitgalį praleidai naudingai... – nusijuokia Erika.
– Dabar mano nuotaika ne tokia, kad norėčiau vaikščioti į pasimatymus...
– Gal taip greičiau pamirštum Metą?
– Išvis nemanau, kad jį pamiršiu... – mane užplūsta liūdesys.
– Sunku žiūrėti į tave tokią. Noriu, kad grįžtų senoji Ema... – draugė bando mane pralinksminti.
– Turi galią grąžinti laiką? Tik tada būčiau tokia, kokia buvau anksčiau. Pažintis su Metu pakeitė mane. Iki ano nelemto vakaro jaučiausi išties puikiai...
– Ema, tau reikia atostogų. Gal pasiimk bent savaitę ir išlėk pailsėti?
– Mano atostogos bus ne anksčiau kaip liepos pabaigoje ar net rugpjūtį... Kai jūs visi paatostogausite, tada eisiu ir aš... – meiliai jai nusišypsau.
– O aš nusprendžiau liepos pradžioje dviem savaitėms sprukti į šiltus kraštus... Ieškau bilietų į Havajus... Tiesa, dar nežinau, ar ten vyksiu. Gal kitur...
– Tik nepadaryk kaip pernai... Šįkart nepamiršk pasakyti buhalterei, kad nereikėtų tavęs ieškoti...
– Žinau... Jau pasimokiau... – nusijuokia Erika.
– Kada mano susitikimas su ponais Kadafiais?
– Po valandos...
– Puiku, vadinasi dar turiu laiko... Šitą savaitę mano darbotvarkė jau pilna?
– Kol kas laisvesnis tik penktadienis, visas kitas dienas gausu susitikimų su užsakovais... – šypteli ji.
– Aišku... Ačiū...
Kabinete lieku viena. Dar nesu jame apsipratusi. Vis rytais norisi eiti į senąjį kabinetą. Iš tikro galėjau likti ir ten. Juk persikėlus į gražesnę vietą darbas nesikeičia.
Dabar jį vieną teturiu, gelbstintį nuo minčių apie Metą. Nors kartais nejučia užsigalvoju... Smalsu, ką jis veikia. Ar dar prisimena mane. Ar jam viskas gerai. Ar neserga...
Sunku nieko nežinoti apie Metą. Gerai, kad turiu išsisaugojusi visas jo atsiųstas žinutes. Vakarais prieš miegą paskaitinėju. Aišku, jeigu po Teiloro treniruotės dar turiu jėgų, jis mane verčia nemažai paprakaituoti. Bet atsigulusi į lovą stengiuosi perskaityti nors vieną Meto žinutę. Ir, regis, dar labiau jį pamilstu, nors turėčiau viską daryti, kad pamirščiau.
Deja, išrauti iš krūtinės tokią didelę meilę ne mano jėgoms... O gal vis dėlto aš nenoriu jo pamiršti?
2013 m. gegužės 16 d.
Kaip visada papietavusios kavinėje anapus gatvės mudvi su Erika skubame grįžti į agentūrą, nes netrukus reikia susitikti su dar vienu užsakovu. Regis, šią savaitę tik ir sėdžiu pasitarimų kabinete, o prieš mane šmėkščioja vis nauji veidai. Imu svarstyti, kam man išvis tas generalinės direktorės kabinetas, jei jame beveik visai nebūnu.
Štai ir dabar manęs laukia stiklo dirbinių reklamos užsakovas.
– Laba diena, – maloniai pasisveikinu įžengdama į kabinetą.
– Laba diena, panele... – žilstelėjęs senukas paduoda man ranką.
– Peržiūrėjau jūsų gaminių nuotraukas. Jos tikrai įspūdingos. Manau, galėtume bendradarbiauti. Jau turiu keletą idėjų reklamai.
– Malonu girdėti... – išvystu jaukią šypseną jo veide.
– Taigi lieka susitarti tik dėl kainos. Jums tinka mūsų pasiūlymas?
Pokalbį netikėtai nutraukia tarpduryje pasirodžiusi Erika.
– Skambina Leinė. Sako norinti pasikalbėti su tavimi... – ji neryžtingai kreipiasi į mane.
Erika žino, kad nemėgstu, kai kas nors trukdo tartis su užsakovais. Nebent itin svarbiu reikalu.
– Pasakyk jai, kad atskambinsiu vėliau...
– Ji sakė, tai skubu...
Nelieka kas daryti. Turiu atsiliepti į skambutį. Atsiprašau savo svečio ir sparčiai einu į gretimą kabinetą.
– Leine, greičiau sakyk, kas atsitiko. Esu svarbiame susitikime ir nelabai galiu kalbėti... – greitakalbe išberiu į ragelį.
– Atleisk, Ema... – išgirstu jos liūdną balsą. – Tai... Ikaras... Jis serga... Maniau, norėsi žinoti...
– Serga? Ar gali būti? Juk ką tik buvo sveikas, – išsigąstu dėl savojo išdykusio angliuko, kurį be galo myliu.
– Jau keletą dienų nieko neėda. Veterinaras sako, kad skrandyje atsirado žaizda. Jeigu nepradės ėsti ir jam pablogės, neturėsim kitos išeities, tik...
– Nesakyk to! – surinku išgąsdindama šalia stovinčią Eriką. – Leine, jam viskas bus gerai... Aš atvažiuoju...
– Dabar? Argi neturi svarbaus susitikimo?
– Man nieko nėra svarbiau už Ikarą... Lauk manęs, pasistengsiu greitai būti pas jus...
Numetu telefono ragelį ir pribėgusi prie spintelės išsitraukiu rankinę.
– Erika, tau teks užbaigti derybas su tuo ponu. Važiuoju į žirgyną. Ikarui negerai... Tikriausiai šiandien negrįšiu. Prašau čia viskuo pasirūpinti...
– Žinoma, tik tu nesijaudink... Pamatysi, kai tik Ikaras tave išvys, kaipmat pasveiks...
Susijaudinusi linkteliu galvą ir išlekiu pro duris.
Praėjo beveik dvi valandos nuo tada, kai palikau agentūrą. Tolumoje jau matau žirgyno pastatų kontūrus. Keletas žirgų laksto laukuose.
Skubu pamatyti Ikarą. Bijau, kad jam daug blogiau, nei Leinė sako.
Sustabdau automobilį ir nuspyrusi aukštakulnius į šalį basa iššoku laukan.
– Kaip jis?! – sušunku pamačiusi ateinant Leinę nuo arklidžių. Ir pasileidžiu tekina prie jos.
– Blogai... Niekaip nepavyksta priversti ėsti... Suleidom vaistų, bet... Veterinaras sako, kad reikia jį stebėti...
– Kada tai prasidėjo?
– Po ano savaitgalio, kai buvai atvažiavusi, Ikaras tapo liūdnas... Ėdė mažai... Manėm, tiesiog ilgisi tavęs... Bet paskui pastebėjom, kad nebenori eiti į lauką. Turėjom prievarta išvaryti, kad bent pasimankštintų. O pastarąsias kelias dienas nei keliasi, nei ėda...
– Leine, reikėjo man paskambinti anksčiau...
Įlekiu į Ikaro aptvarą, kur susirinkę kone visi žirgyno darbuotojai.
– Mažiuk, aš čia... – atsiklaupusi delnu paglostau galvą, paguldytą ant šiaudų. Tas vaizdas drasko širdį. Ikaras atrodo toks silpnas. Kaip tyčia dar ir nepatogi melsva suknelė varžo mano judesius. – Mielasis, kodėl nieko neėdi? Būk geras, nors dėl manęs sugraužk duonos riekę... Turi atgauti jėgas, kad mudu galėtume ir vėl iškylauti... Nagi, mažiuk, pasistenk... Juk žinai, kaip tave myliu... – pasilenkusi pabučiavau žirgą į snukį.
Ikaras išgirsta mane. Pakelia galvą. Kad ir mažytė, bet pažanga. Paimu iš Stiveno duonos riekelę, į kurią įspraustos kelios veterinaro paliktos tabletės, ir atkišu mylimam žirgui. Ikaras po truputį ją kramsnoja. Man palengvėja. Negaliu jo neapkabinti už tokį žygdarbį. Tikras šaunuolis.